Spalio 24 dieną eidama 99 metus mirė Laisvės kovų dalyvė, rezistentė, gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė (1926-08-19–2024-10-24).
Irena kilusi iš garbingos giminės: ji yra rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto vyriausios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės anūkė. Irenos šeimoje augo šešios seserys ir du broliai. Ji buvo jauniausia iš seserų. Brolis Albertas Nakutis-Viesulas buvo partizanas, Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintos partizanų kuopos vadas. Kovodamas už laisvę jis žuvo 1949 lapkričio 2 dieną. Kitas brolis Stasys, laisvės gynėjas ir tremtinys, 1947 metais mirė Norilsko lageryje.
Pasakodama apie brolį Albertą Irena prisimindavo paskutinį jų susitikimą 1948 metais. Tuo metu ji gyveno pas senelį, nes visi kiti artimieji buvo ištremti. Kartą jis nusivežė Ireną į mišką, ir ten ji susitiko su broliu. Bijodamas tragiškos sūnaus ir kitų partizanų lemties, tėvas ragino juos išeiti iš miško ir legalizuotis. Albertas net pyktelėjo: kovos jis jokiu būdu neatsisakys ir okupantams netarnaus. O seseriai priekaištavo, kam ji nusikirpo savo gražiąsias kasas: Gal nori patikti Ivanui? O aš pasakiau, kad kasas nusikirpau dėl to, kad man jų tardytojai netampytų, nes per tardymus visą laiką buvau mušama. Tuomet brolis manęs atsiprašė. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas.
Kilnios kovos dvasiai Irena liko ištikima visą gyvenimą – nebijojo ir nesidavė tampoma okupanto pakalikų. Savo atsiminimuose rašė, kad sutikusi tikrus karius – kunigus Pranciškų Račiūną, Alfonsą Svarinską, Juozapą Zdebskį, Sigitą Tamkevičių ir kitus – ir matydama jų drąsą pati apsisprendė įsijungti į kovą.
Apie vieną iš svarbių susitikimų ji pasakojo: „(…) vežiau į Igliauką vienuoles, kad perduotų kun. Alfonsui politinio kalinio Petro Paulaičio laišką iš Sibiro lagerio. Klebonas garsiai mums jį perskaitė: „Nors mano smilkiniai pabalo, nors mano kaktą išvagojo raukšlės, bet širdy meilės ugnis – troškimas Lietuvai laisvės – nesumažėjo, neišblėso…“ Šis laiškas man paliko labai gilų įspūdį. (…). Supratau, kokios didžios dvasios tie kenčiantys vyrai – didvyriai. Tada apsisprendžiau – kiek pajėgsiu, turiu kuo nors prisidėti prie aukos Tėvynei. Kas tik prašydavo, visiems padėdavau. Kur reikėdavo kažką nuvežti, visur ir visada tokiu būdu tikėjausi padėti tėvynei. Taip įsitraukiau į aktyvią tikinčių patriotų veiklą ir turėjau galimybę važinėti po Lietuvą pas tuos, kurie viską darė dėl jos laisvės“.
Irena tapo, kaip pati sakė, „ratuota ryšininke“. Nežiūrėdama pavojų ir nebijodama nukentėti aukojo savo laiką padėdama laisvės kovotojams ir buvo patikima jų bendražygė. Per tai neteko darbo.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jai buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvės vardas už Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudos platinimą ir pasipriešinimo okupacijai veiklą.
Velionė šiandien pašarvota Kaune A. Juozapavičiaus pr. 1.
Laidotuvės rytoj, spalio 27 dieną, 14 valandą.
Šv. Mišios už Ireną Bartusevičienę rytoj 9 valandą Šančių Bažnyčioje.
Daugiau apie gydytoją kalba jos pačios prisiminimų fragmentas, kurį čia skelbiame (atsisiųsti PDF).
