Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)
Gavėnios laiko Šv. Mišių liturgijos bibliniai skaitiniai sutvarkyti taip, kad krikščionių tautos protus ir širdis deramai parengtų švęsti Velykų tridienį ir vėlesnes penkiasdešimt dienų. Antrojo gavėnios sekmadienio liturgija nuostabiai įsirikiuoja į šį tikslą, pradžios maldoje Dievo prašydama „nuskaidrinti dvasios žvilgsnį“.
Visos sueigos vardu kunigas tarsi prašo Viešpatį malonės apvalyti tikinčiųjų protus, požiūrį, patikrinti gyvenimo kompasą, kad jo švytuoklė būtų atsukta į laimikį aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje (Fil 3, 14). Pradžios malda leidžia suprasti, kad šios krypties į „laimikį“ reikia, „kad galėtume išvysti dangiškąją Dievo garbę ir ja džiaugtis“.
Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys visada yra pasakojimas apie Kristaus atsimainymą mokinių akivaizdoje. Šiame epizode galima įžvelgti bent tris vietas, kurių supratimas gali vesti į „dvasios žvilgsnio apvalymą“.
Kristus nori iš anksto parodyti mokiniams, kad Dievo meilės žmonijai veidas turi du bruožus, sakytume, „du skruostus“.
Pirmiausia, Kristus nori iš anksto parodyti mokiniams, kad Dievo meilės žmonijai veidas turi du bruožus, sakytume, „du skruostus“. Ką mokiniai ant kalno išvydo? Jie pamatė Kristų šlovėje, atsimainiusį, tarp dviejų didžiųjų Izraelio figūrų: Mozės, kuris nuo Sinajaus kalno perdavė tautai Įstatymą, ir Elijo, Horebo kalno pranašo. Mes žinome tai, ko mokiniai dar nežinojo, žinome, kad vėliau Jėzus kops ant Golgotos kalno, ant kurio bus nukryžiuotas tarp dviejų nusikaltėlių. Jėzus atsimainė mokinių akivaizdoje dėl svarbaus tikslo: jis žinojo, kad mokiniams bus itin sunku dviejuose Mesijo veido bruožuose atpažinti Tėvo veidą. Savo mirties išvakarėse Jėzus Pilypui pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9).
Du Kristaus veido bruožai, šlovė ir kančia, yra du Dievo meilės žmonijai bruožai, nes Dievo meilė pasirodė mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Rom 8, 39). Kadangi mokiniai dar nepasiruošę priimti kenčiančio Mesijo slėpinio, „Jėzus liepia niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ (Mk 9, 9). Tad pirmoji vieta, kuri trokšta apvalyti tikinčiojo dvasios žvilgsnį, yra tinkamas Kristaus mesijiškumo visagalybės suvokimas. Tai ne fizinės jėgos, o meilės visagalybė, nes ši meilė yra visagalė.
Antra vieta, kuri turėjo kelti klausimų mokiniams, yra titulas „Žmogaus Sūnus“: „kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ Girdėdami Jėzų save vadinant „Žmogaus Sūnumi“, žydai mąstė apie pranašą Danielių, kuris kalbėjo apie Mesiją, jį vadindamas kaip tik šiuo titulu: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis.“ (Dan 7, 13). Tačiau šis „žmogaus sūnus“ iš tikrųjų buvo kolektyvinė būtis, kurią pranašas įvardija „Aukščiausiojo šventaisiais“: „Bet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai – per amžių amžius“ (Dan 7, 18).
Jėzaus laiku ši kolektyvinio Mesijo mintis buvo gyva kai kuriuose sluoksniuose, kur mielai buvo kalbama apie Izraelio likutį, kuris išgelbės pasaulį. Žinia, Jėzus negalėjo savęs laikyti kolektyvine būtimi. Reikia palaukti Sekminių, kad Jėzaus mokiniai suprastų, jog Kristus tapo Aukščiausiojo šventųjų tautos galva ir visi pakrikštytieji visame pasaulyje yra kviečiami sudaryti vieną mistinį Kristaus Kūną, idant išgelbėtų žmoniją.
Tai dar viena priežastis, kodėl Jėzus prašo mokinių neskelbti, ką matė. Jie dar negali suprasti Kristaus Asmens slėpinio. Tad antra vieta, kurios supratimas skatina nuskaidrinti tikinčiojo dvasios žvilgsnį bus atnaujintas suvokimas, jog visi pakrikštytieji priklauso pirmiausia vienam mistiniam Kristaus Kūnui ir kiekvienas iš jų yra paskiri šio kūno nariai, kurių kiekvienas yra reikšmingas (1 Kor 12, 27).
Trečia vieta, kuri prašosi būti geriau suprasta, yra Dievo Tėvo nuskambėjęs balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“. Ištarmė „mylimasis sūnus“, žyminti Jėzaus unikalų sūnišką santykį su Tėvu, pateikiama pamatinėse Kristaus misijos situacijose. Ir tikrai, Atsimainymas įvyksta Kristaus misijos kryžkelėje: baigėsi tarnavimas Galilėjoje, prasidės kelias į Jeruzalę ir kryžių. Tai mesijinis titulas, įkvėptas psalmių (Ps 2, 7) ir pranašo Izaijo knygos (Iz 42, 1). Izaijas teigė, jog šis Mesijas patirs persekiojimą ir kančią, kad išgelbėtų savo tautą.
Raginimas „Klausykite jo!“ yra raginimas pasitikėti juo, kas be atsitiktų, nes mokinių pasitikėjimas greitu laiku bus itin išbandytas. Mokiniai turės suprasti, kad Atsimainymas yra ne žmogiška sėkmė ar šlovė, o meilės spinduliavimas, kuris ragins juos skausmingai paleisti iš rankų susikurto Mesijo politinės pergalės ir magiškos galios įvaizdį. O šis Dievo vaizdinio apvalymas galimas tik mokiniams įžengiant į „mylimojo Sūnaus“ būklę.
Taip krikščionys ir bus vadinami: „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems“ (Rom 1, 7). Tad krikščionis yra raginamas suteikti Dievui Tėvui leidimą džiaugtis jame, gėrėtis juo: „Viešpatie, džiaukis manyje, gėrėkis manyje. Aukoju save tavo gėrėjimuisi“. Tokia laikysena gali sujaudinti Tėvo širdį. Tad šį gavėnios sekmadienį galime prašyti Viešpatį apvalyti mūsų dvasios žvilgsnį, kad tinkamai suvoktume Dievo visagalybę, stipriau pajustume, jog priklausome vienam mistiniam Kristaus Kūnui ir galėtume pažinti tai, kas giliai džiugina Dievo Tėvo širdį.
