„Ar apskritai mokinys šiandien dar yra matomas Lietuvos švietimo sistemoje?” – klausimu diskusijų ciklo „ Ieškom sprendimo” metu į pašnekovus kreipėsi p rof. dr. teisininkas Ignas Vėgėlė, diskutuojant apie iššūkius Lietuvos švietimo sistemoje.
Švietimo finansavimas – projektų kratinys
Lietuvoje švietimo sistemai tenka 4,8 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto – panašus skaičius kaip ir daugelyje išsivysčiusių valstybių, tačiau itin daug klausimų kelia šių lėšų paskirstymas.
„Lietuvos švietime vyrauja chaotiškumas, pinigų paskirstymas sujauktas, o ministerija atrodo gana pasimetus, daro daug saviveiklos. Šiandien nei ministerijoje nei, manau, kad ir valstybėje nėra žmogaus, kuris išmanytų visos švietimo sistemos finansavimą bei matytų bendrą vaizdą, o ne pavienius projektus. Jau neminint, jog mūsų seimo nariai balsuodami už švietimo biudžetą neturi supratimo už ką balsuoja – jie negauna informacijos, kur keliauja pinigai ir kokių tikslų bei rezultatų jais siekiama.” – kontrolės trūkumą švietimo sistemoje pabrėžė švietimo ekspertas ir žurnalistas Gintaras Sarafinas.
Pasak diskusijoje dalyvavusio Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininko Kęstučio Mikolajūno, Lietuvos švietimo sistemos didelė dalis pinigų yra iš projektų, ne iš šalies biudžeto, todėl mes patys tų pinigų ir nevaldome. Projektai – pradedami, įgyvendinami, dažnai imituojami projektuose numatytų rodiklių pasiekimai, tokiu būdu ne tik iškreipiam švietimo sistemą, bet ir neturime jokio tęstinumo bei bendros krypties.
Diskusijos metu prof. dr. I. Vėgėlė antrino pašnekovams, jog pavieniai tikslai Lietuvos švietimo sistemoje yra įvelkami į pavienius finansavimo projektus, kurių lėšos neaišku kaip ir kur nukeliauja. „Nėra vykdoma kontrolė ar teikiamos išsamios ataskaitos su realiai pasiektais rezultatais. Visa švietimo sistema yra tarsi Europos Sąjungos finansuojamų projektų kratinys be jokio tikslo siekimo, ko pasekoje vyksta nuolatinės reformos, kurioms nei mokyklos ir mokytojai, nei mokiniai nebūna tinkamai pasiruošę.“ – apibendrina profesorius.
Moksleivis nebėra švietimo sistemos pamatas
Švietimo ekspertas G. Sarafinas teigia, kad šiai dienai švietimo sistema tapo tik pinigų įsisavinimo priemone, niekas nežiūri į šeimą, į vaiką – šiandien šeima, vaikas, mokytojas yra švietimo sistemos paribiuose.
„Jei žiūrėsime į šalis, kurių pasiekimai yra geriausi pagal PISA reitingą, matysime, jog švietimo sistema pastatyta aplink mokinį, puikus to pavyzdys – Suomija. Jei mokinys turi papildomų gabumų ar specialių poreikių, švietimo sistema turi sudaryti visas reikalingas sąlygas vaiką tinkamai ugdyti. O pas mus mokinys yra tik tarp kitko, nors be jo šios sistemos apskritai nereikėtų. Tuo tarpu mūsų politikai įgyvendina kažkokius tikslus su europiniais fondais, kurie nieko bendro neturi su šalies švietimo sistema.” – švietimo sistemos problematiką Lietuvoje grynino ekonomistas Sigitas Besagirskas.
Jei žiūrėsime į šalis, kurių pasiekimai yra geriausi pagal PISA reitingą, matysime, jog švietimo sistema pastatyta aplink mokinį, puikus to pavyzdys – Suomija.
Švietimo ekspertas G. Sarafinas papildė, kad taip jau nutinka, kuomet pirmiausia atsiranda švietimo sistemoje pinigai, o tada jau galvojama kur juos panaudoti, nemąstant kokius rezultatus norima pasiekti. „Nors turėtume pradėti nuo kiekvieno mokinio – kaip jam pasiekti maksimumą ir tada viską statyti apie moksleivį, o ne numesti jį užpečkin.“ – apie mokinio prioritetą kalbėjo G. Sarafinas.
Norinčių būti mokytojais beveik nėra
Šiuo metu Lietuvoje trūksta beveik 1500 pedagogų, mokytojų atlygis net 17 proc. mažesnis nei vidutinis šalies darbo užmokestis, o 25-34 amžiaus mokytojai gauna mažiausiai iš visų mokytojų amžiaus kategorijų. Būtina pridurti, jog pagal statistiką net 57 proc. bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų Lietuvoje dirba daugiau nei vienu etatu, o visos švietimo reformos valdžios yra nuleidžiamos tiesiai ant padidintu krūviu dirbančių mokytojų pečių.
„Kas atsitiko šioje prestižinėje profesijoje, kad atėjom iki tokio lygio, kad mokytojai yra perdegę, neturi tinkamų atlyginimų, o studijuoti šią profesiją norinčių nėra? Kuomet būsimi studentai mato tokią mokytojų situaciją mokyklose, turbūt nesunku suvokti kodėl taip yra?” – kėlė klausimą prof. dr. I. Vėgėlė.
Pasak K. Mikolajūno, šiandien mokytojų darbas yra gana menkai vertinamas, o patys mokytojais yra pervargę, jų darbe politikų trukdymo tikrai yra. „Mokytojų padėtis yra bloga ir toliau blogėja. Žiūrint sistemiškai – batsiuvys be batų. Švietimo sistema parengia gydytojus, inžinierius, bet nesugeba parengti sau mokytojų ir mokyklų vadovų, kurių vaidmuo mokyklose yra itin svarbus.” – susidariusį paradoksą įvardina K. Mikolajūnas.
Vadovėliai nespėja su švietimo reformomis
Vadovėlių leidėjas S. Besagirskas atkreipė dėmesį, jog svarbu suprasti, kad didžioji dalis mokyklų vadovėlių autorių taip pat yra tie patys mokytojai, o jiems juos paruošti pagal vis naujinamas programas duodama vos pusė metų, jau nekalbant apie visą biurokratiją, kuri taip pat yra užkrauta mokytojams.
„Pavyzdžiui, niekas neišleido atnaujintų 7 klasės matematikos vadovėlių, todėl mokytojams belieka mokyti improvizuojant pagal valdžios naujai parengtą programą. Matematikos mokytojų ir taip trūksta, dalis jų net ne matematikai. Turim daug pavyzdžių kuomet fizinio lavinimo mokytojui ar mokyklos buhalterė paskiriama mokyti septintokus matematikos. Ko pasekoje, turime daug nemotyvuotų moksleivių.” – susidariusią situaciją laidoje aiškino vadovėlių leidėjas.
Apžvelgiant diskusiją, prof. dr. teisininkas Ignas Vėgėlė įvardino, jog gana liūdna, kad valstybės institucijų lygmenyje nežinoma kokį žmogų ugdome šalies švietimo įstaigose bei neskiriame tam pakankamai dėmesio. Laimei, mokyklų vadovai bei pedagogai vis dar išlaiko viziją, tačiau politikų nuolat kuriamos reformos ugdymo įstaigoms trukdo įgyvendinti pagrindinę viziją ir funkcijas. I. Vėgėlė taip pat išreiškė viltį, jog politikai pagaliau išdrįs susėsti su švietimo specialistais bei moksleivių tėvais ir aptarti visas rengiamas reformas bei jų įgyvendinimą.
