Senokai buvo tie laikai, kai tarptautiniai įvykiai formavo mūsų darbotvarkę. Ne tik saugumo ir gynybos klausimus, bet visą nacionalinę politiką. Dabar tie laikai atėjo. Mes paskui tuos įvykius nespėjame – jiems ir nebuvome pasiruošę. Kartu su senutės Europos lyderiais, skanaudami popiečio late ar keldami prašmatnaus vyno taures pilių menėse, stebimės, kodėl mus pamiršo. Kai visas dėmesys skiriamas pačių sukurtai, bet neegzistuojančiai tikrovei ir tos „tikrovės“ propagandai, realybė lieka paraštėse. Tik ten ir yra jos vieta, kai už jos viešinimą grasinama atleidimais iš darbų, žeminimais ir įžeidimais.
Štai neseniai „pažangioji studentija“ už su oficialia pozicija nesuderinamos nuomonės reiškimą prašė pašalinti iš darbo VDU dekaną Šarūną Liekį. Pradėjus aiškintis, „studentai“ nėrė į krūmus: bijo prisipažinti esantys naujųjų laikų komjaunuoliai. Pamenate, kaip „Šuns širdyje“ – mi k vam, profesor (lietuvių k. – mes pas jus, profesoriau).
O aš tęsiu tai, ką žadėjau: straipsnis apie tai, kaip atrodo mūsų valstybės finansai ir naujai siūlomos išlaidos gynybai. Ne, ne apie tai, kad mūsų valdžia nusprendžia išleisti ketvirtį visų metinių mūsų pajamų, net nežinodama, ką pirks. (Įsivaizduokite, kad einate į prekybos centrus ir sprendžiate ne tai, kokių maisto produktų jums šiandien reikia, bet kiek išleisti ketvirtį metinių savo pajamų – tiesiog maistui). Šiame straipsnyje aprašysiu kaip tas išlaidas siūlo finansuoti mūsų valdžia ir ką tokie sprendimai atneš Lietuvai.
Per pastarąjį mėnesį prisiūlyta įvairių priemonių, kuriomis tariamai galima būtų finansuoti tas išaugusias gynybos išlaidas (Lietuvos banko pelningumo didinimas, gyventojų indėlių „įdarbinimas“ ir t.t.). Visos šios priemonės pernelyg menkos ir neryžtingos. Todėl, kaip ir sakiau prieš mėnesį, viskas susiveda į vienintelį vardiklį – skolintis. Ir daug daugiau nei leidžia tvarus biudžeto planavimas. O skolų niekas nemėgsta – mums jas su palūkanomis reikės grąžinti.
Todėl mums, liaudžiai, skola pateikiama aptakiau – „Lietuva prašo Europos Sąjungos nuosaikiau vertinti Mastrichto kriterijus“ ir sudaryti sąlygas skolintis iš Europos investicijų banko. Kad Europa į mūsų prašymą įsiklausytų, Prezidentas dar ir medalį p. Uršulei įteikia. Spėju, įsiklausys, bet ar nuo to mums, Lietuvai, nors kiek ramiau?
Kas gi tie Mastrichto kriterijai? Iš penkių pasirinksiu šiuo aspektu svarbiausius du ir paaiškinsiu, kaip jie skaičiuojami ir ką reiškia. Valstybės skolos rodiklį ir viešųjų finansų deficitą.
Kai visas dėmesys skiriamas pačių sukurtai, bet neegzistuojančiai tikrovei ir tos „tikrovės“ propagandai, realybė lieka paraštėse.
Pirmasis, valstybės skolos rodiklis – tai yra bendras skolos likutis, kurį Lietuva – tai yra mes visi – esame skolingi. Jis yra skaičiuojamas santykyje su bendruoju vidaus produktu arba, paprasčiau kalbant, procentas nuo valstybės ekonominio pajėgumo. Kuo pajėgesnė ekonomiškai valstybė (kuo daugiau pritraukiame investicijų ir sukuriame prekių bei paslaugų), tuo daugiau skolų valstybė gali prisiimti ir jas saugiai grąžinti. Pagal Mastrichto kriterijų leidžiamas skolos dydis – 60 procentų nuo bendrojo vidaus produkto. Pavyzdžiui, Lietuvos 2024-ųjų BVP – 78 milijardai, todėl mūsų leistina maksimali skola – 60 procentų arba 47 milijardai.
Iš tiesų 2024-aisiais mūsų valstybės skola buvo 38 procentai nuo BVP arba beveik 30 milijardų. Pagal 2025-ųjų suplanuotą ir patvirtintą biudžetą mūsų skola augs daugiau nei 5 procentais ir sudarys 36 milijardus arba 44 proc. nuo BVP. Dėmesio, taip sparčiai augančioje skoloje dar neįskaičiuotos tos naujosios gynybos išlaidos!
Tokiais tempais auginant valstybės skolą, socialdemokratai, demokratai ir Nemuno aušra, baigdamos kadenciją, pasieks, o gal net ir viršys 60 procentų nuo BVP. Primenu, čia be jokių papildomų išlaidų gynybai. Pridėkite tuos keletą papildomų milijardų gynybai kasmet, ir per ketverius metus 60 procentų ramiausiai viršysime. Ir jokio skirtumo, ar Europa leis šį rodiklį viršyti, ar ne – mokėti palūkanas ir grąžinti turėsime mes ir mūsų vaikai.
Antrasis valstybės tvariems finansams svarbus Mastrichto kriterijus – viešųjų finansų arba valdžios sektoriaus deficitas. Paprastai kalbant tai yra rodiklis, kiek per vienerius metus valstybė gali papildomai skolintis, jei jos išlaidos viršija pajamas. Šis rodiklis taip pat santykinis (skaičiuojamas kaip procentas nuo BVP) ir pagal Mastrichto kriterijų leidžiamas maksimalus 3 procentų dydis nuo BVP.
Šiais metais patvirtintame biudžeto projekte – jis lygiai toks ir yra: maksimalus 3-jų procentų deficitas. Tai yra mes būsime priversti papildomai skolintis 3 procentus nuo BVP arba 2,5 milijardo eurų. Ir vėlgi, šie skaičiai yra neskaitant jokių naujų planuojamų išlaidų gynybai. Vėlgi, prie šių skaičių pridėkite, tarkime, porą milijardų papildomos skolos per metus ir gausite tokią puokštę skolos, kad 2028-aisiais, baigiant naujosios valdžios kadenciją, skolos dydis viršys visus tvaraus finansavimo limitus. Ką bekalbėti apie skolos aptarnavimą – palūkanas, kurios pridėjus tuos kelis milijardus skolos, pačios perkops milijardą eurų.
Valdžios ekonomistai gali Jus raminti: augantis bendrasis vidaus produktas didins skolos limitą, todėl 60 proc. nuo BVP rodiklio neviršysime. Bet tai tik prielaida, jei Lietuvos ekonomika ženkliai augs. O pagrindo tokioms prielaidoms paprasčiausiai nėra. Šiemet jau padidinome mokesčius. Tiek verslams (pelno mokestis), tiek vartotojams (akcizai kurui ir pan.), pastarieji, beje, įtakoja visą ekonomiką ir prekių kainų augimą.
Šiems metams padidėjusi infliacija – garantuota. Valdžia grasina mokesčius pavasarį dar kartą didinti, nes trūksta biudžeto pajamų gynybai. Klausimas, ar tų mokesčių iš ties surinks daugiau, ar priešingai, traukiantis ekonomikai mokesčių surinkimas (ir biudžeto pajamos) mažės. Juk ekonomikos vadovėliai sako: mokesčių kėlimas stabdo, o ne skatina ekonomiką. Neaugant ekonomikai, dar labiau augs skolos rodikliai, o biudžetas negaus suplanuotų pajamų.
Ekonomikos elementorius primena, kai nori didinti vienos rūšies išlaidas, bet didinti išlaidų neleidžia pajamos, o skolintis negali, būtina mažinti kitos rūšies išlaidas. Tą žino kiekvienas verslininkas, ką jau bekalbėti apie aukštuosius ekonomistus. Kitaip tariant, būtina vienas išlaidas pakeisti kitomis. Tačiau mažinti išlaidų ir biurokratijos valdžia nenori. Lieka „užskolinti“ valstybę ir uždėti naujais mokesčiais, nepaisant perspėjimų, kad ekonomika nugrims į recesiją.
Sakote, be reikalo gąsdinu? Tarptautinė finansinių reitingų agentūra S&P yra pateikusi tris scenarijus Europos valstybėms, kaip atrodys jų viešieji finansai didinant išlaidas gynybai. Padidinus išlaidas gynybai iki 5 procentų nuo BVP mūsų viešųjų finansų deficitas išauga iki – 4.6 procento. Skaičiuota dar tais laikais, kai nebuvo padidintos išlaidos kitiems valstybės poreikiams, jau dabar šis skaičius būtų gerokai didesnis, ką jau bekalbėti apie 6 procentus.
Keista, kad tų scenarijų ir analizės nesigirdi iš mūsų garsiųjų ekonomistų. Suprantu, tema nepataiko į oficiozą. Akivaizdu, todėl ir jokių rimtų diskusijų nevyksta. Valdžia pasikeitė, bet viskas po senovei: diskutuojama tik apie tai, kas leidžiama ir patinka valdžiai. Prisišnekėsi, žiūrėk, paramos neperves ar iš darbo išmes.
