Be Karlo Marxo (Karlo Markso), turbūt, nė vienas kitas filosofas per pastaruosius du šimtmečius nepasiekė tokios didelės politinės įtakos, kaip Karlas Raimundas Popperis (1902-1994). Jis užaugo Vienoje, žydų šeimoje. 1937 m. sausio mėnesį, jau būdamas garsus mokslo filosofas, su žmona laiku emigravo ir užėmė universiteto dėstytojo pareigas Naujojoje Zelandijoje. Kitų metų kovą nacionalsocialistai okupavo Austriją. Apie tai sužinojęs, Popperis nusprendė parašyti tai, kas galų gale tapo dviejų tomų veikalu Atvira visuomenė ir jos priešai (1945) – anot autoriaus, taip pat ir jo asmeniniu indėliu į kovą prieš komunizmą ir nacionalsocializmą, ar kitais žodžiais, „demokratijos gynimu, kai demokratija neturėjo daug ištikimų šalininkų“.
Popperis ėmėsi ieškoti totalitarinių, ideologijų pėdsakų istorijoje klausdamas: kas tie didieji „uždaros“ visuomenės teoretikai, sugalvoję tobulo pasaulio viziją? Kas tie pirmieji laisvės priešai ir pirmieji rasių bei klasių ideologai? Kur yra komunizmo, fašizmo ir nacionalizmo šaknys? Popperis ištyrinėjo Hegelį, Marxą ir, visų pirma, graikų filosofą Platoną – pirmąjį didį politinį ideologą, kurio veikalą Valstybė aptaria pirmajame tome. Popperis savo Atvirąją visuomenę suprato kaip aistringą „laisvės gynimą“, „gynybą nuo totalitarinių ir autoritarinių idėjų“. Tad nieko keisto, kad 1943 m. užbaigtai knygai leidyklos neatsirado. Tik F. A. Hayeko didelių pastangų dėka ji 1945 metais vis dėlto išvydo dienos šviesą.
Ne Popperis sugalvojo terminą „atvira visuomenė“ (tikriausiai sąvoką 1932 m. įvedė prancūzų filosofas H. Bergsonas), tačiau būtent jis labiausiai išpopuliarino. Be to, ir Atviros visuomenės ir jos priešų turinys iš esmės nėra naujas. Popperis visada save laikė politinio liberalizmo ir Vakarų civilizacijos vertybių tradicijos dalimi (todėl veikalą dedikavo filosofui I. Kantui). Jam atvira visuomenė yra „savotiškas žmonių sugyvenimas, kuriame svarbios vertybės yra asmens laisvė, nesmurtavimas, mažumų apsauga, silpnųjų globa“ (Die Zukunft ist offen).
„Mūsų, kaip mokslininkų, tikslas yra objektyvi tiesa, daugiau tiesos, įdomesnė tiesa, geriau suprantama tiesa“, teigė Popperis (Auf der Suche nach einer besseren Welt). Tačiau siekdami tikrų žinių, mes darome klaidų ir pernelyg dažnai klystame. Todėl protingumą – visiškai skirtingai nei Platonas, Hegelis, Marxas – jis aiškino kaip atvirumą kritikai; būtent kritika nurodo į mūsų klaidas. Iš šios epistemologijos išaugo ir Popperio socialinė teorija. Veikale Atvira visuomenė ir jos priešai jis taip išreiškė savo bendrąją racionalaus ir demokratinio požiūrio į gyvenimą viziją:
„Aš galiu klysti, o tu gali būti teisus, ir dėdami pastangas, mes galime priartėti prie tiesos.“ Toks nusiteikimas (kartu tai yra ir „mokslinė pozicija“) „pagrįsta įsitikinimu, kad tiesai pasiekti mums reikalingas bendradarbiavimas ir kad, remdamiesi argumentais, laikui bėgant, mes galime pasiekti kažką panašaus į objektyvumą“. Todėl filosofas pabrėžia „racionalumo socialinį pobūdį“. Taip „nusiteikęs žmogus pirmiausia paiso argumento, o ne argumentuojančio asmens“. Todėl „kiekvieną, su kuriuo bendraujame, mes turime laikyti potencialiu argumentavimo ir racionalios informacijos šaltiniu; šitaip atsiranda tai, ką galima pavadinti ‘racionalia žmonijos vienybe’.“
Šios nuostatos priešingybę Popperis vadina „pseudoracionalizmu“: „Tai nekuklus įsitikinimas savo intelektualiniu pranašumu, pretenzija būti pašvęstuoju, žinoti visiškai tikrai ir autoritariškai.“ Pasak Popperio, atviros visuomenės intelektiniai priešai yra tie, kurie teigia turintys tvirtų žinių apie bendrąjį gėrį; remdamiesi šiomis žiniomis, jie teigia galintys tikslingai nukreipti visuomenę į gera. Tokios žinios suteikia jiems (jų pačių nuomone) teisę nepaisyti pagrindinių žmogaus teisių. Tuo tarpu Popperis propaguoja tikrai pliuralistinę visuomenę, kurioje įmanomas nuolatinis intelektualinis keitimasis nuomonėmis, valdžios kurso pakeitimas be kraujo praliejimo ir net taikinga kultūrinė kaita.
Su komunizmo žlugimu pavojus atviros visuomenės gyvavimui nedingo. Pseudoracionalistai bei kiti „pateptieji“ (ekonomisto T. Sowello sąvoka) nepaliaudami bando pasisavinti viešąjį diskursą ir šmeižia visus tuos, kurie tariamai neigia mokslą, faktus ir protingumą. Matosi, kad jiems argumentų kalba nelabai rūpi. Dabartinis ginčas dėl skiepų ir „antivakserių“ tik rodo, kad nuo Popperio „aš galiu klysti, o tu gali būti teisus“ esame nutolę labai, labai smarkiai.
„Tai yra durnystė“
Visą žiemą vilniečiai buvo „maloninami“ (o oficialiai – šviečiami) bene visus skelbimų stulpus apklojusiais plakatais su nupieštais berniuku ir mergaite, atsidengusiais savo lytinius organus – atseit jeigu, nešiodamas kaukę, neužsidengsi nosies, tai bus lygiai tas pats, kas rodytum nuogą penį ar krūtis. Tokia Lietuvos sostinės politikų argumentų kalba siekiant įtikinti miestiečius… Dar labiau žadą atima tai, kad ta chamiška ir tiesiog necivilizuota kampanija nesukėlė jokio rimtesnio pasipriešinimo.
Bet kaukės – jau vakarykštis reikalas. Šiandienos karštoji tema – skiepai. Duok, Dieve, nebūti antivakseriu! Būsi – pateksi į „Laisvės TV“ inkvizicijos rankas. Balandžio pradžioje A. Tapinas pristatė trumpą klipuką apie skiepus. Išjuokti buvo ne vien Seimo narys D. Kepenis bei visuomenininkas U. Kiguolis, bet ir vienos katalikiškos organizacijos vadovė. Su tariamais antivakserių šūkiais „Skiepams – ne! Niekas neprivers! Svarbiausia – imunitetas!“ ir linksma S. Povilaičio muzika buvo rodomi karstai. Suprask: tai ir mirkite nuo to viruso, mums negaila…
Kovo pradžioje laidoje „Laikykitės ten“, taip pat skiepų tema, A. Tapinas irgi minėjo „žmones, kurie internete prisiskaitė nesąmonių ir nusprendė, kad yra protingesni už medicinos mokslą“. Bet jis užtikrino, kad jie „nėra protingesni“. Andrius sako, Andrius žino. Ir čia jis pateikė tymų pavyzdį. Paskui padarė išvadą: „Kartais galime išgirsti, kad persirgti ligą ir įgyti atsparumą, yra geriau negu skiepytis. Tai yra durnystė. Skiepo komplikacijų tikimybė yra daug mažesnė už tikros ligos komplikacijų.“ Po to papasakojo dar vieną istoriją apie tymus.
Ar šiuo metu diskutuojame apie skiepus nuo tymų? Ar diskutuojame apie ką nors panašaus į tymus? Jeigu neklystu, tai diskutuojame apie naują ligą ir naujus skiepus. Taip, taip, istorijoje dar neregėtą ir negirdėtą. Ir ši „naujovė“ toli gražu nepanaši į tymus. Jauniems žmonėms kylančių komplikacijų nuo COVID–19 statistiškai pasitaiko labai retai; miršta tik keli iš dešimties tūkstančių užsikrėtusiųjų; tuo tarpu tymų pasekmės, ypač mažiems vaikams, gali būti labai skaudžios, o neturtingesnėse šalyse ir vis dar gausiai mirtinos. Įvairios užkrečiamosios ligos ir skiepai labai skiriasi, todėl taip apibendrintai bei kategoriškai vertinti, kaip tai daro A. Tapinas, irgi yra durnystė. Juolab savo kategoriškumo nė nebandant pagrįsti jokiais konkrečiais argumentais. Koks dievas gali šiandien užtikrintai pasakyti, kad naujų skiepų „komplikacijų tikimybė yra daug mažesnė už tikros ligos komplikacijų“?
Minėtas klipas yra ištrauka iš balandžio pradžios laidos „Laikykitės ten“. Pagrindinė jo tema, kuri užėmė virš 45 minučių, buvo skiepai. Pakankamai daug laiko rimtai informacijai pateikti. Ir iš tikrųjų informacijos netrūko. Buvo plačiai pristatytas vakcinų veikimo principas. Pasakyta, kad vakcina – tai signalas kūno imuninei sistemai: ruoškitės kenkėjams, „o įspėtas, reiškia pasiruošęs. Ir todėl vakcinos yra geriausios ligų naikintojos.“
Žodis buvo suteiktas ir prof. V. Usoniui: vakcinos – „pati veiksmingiausia priemonė, kurią žmonija turėjo, kalbant apie poveikį žmonių mirtingumui, … gyvenimo kokybei“. Tame tikrai yra nemažai tiesos, nes reikia pripažinti, kad vakcinos išties svariai prisidėjo prie kai kurių ligų sunaikinimo bei, bendrai vertinant, iš tikrųjų ženkliai padidino žmonijos sveikatą. Bet ką visa tai reiškia konkrečiu, COVID–19, atveju? Pažiūrėkim į statistiką: tai liga, savo padariniais esanti labai toli ir nuo raupų, ir nuo poliomielito, ir nuo minimų tymų. Tai liga, kuri viso labo tėra (sąlyginai!) panaši į gripą – pakankamai rimta (kad, kaip gripas, sukeltų mirtinų padarinių), tačiau, statistiškai žiūrint, nelabai mirtina, ir, greičiausiai, skiepais taip pat neišnaikinama (kaip visos oro-lašeliniu būdu plintančios ligos), t.y. ir šiuo aspektu panaši į gripą.
Blogiausia, kad nei A. Tapinas, nei V. Usonis visai nepateikia argumentų. Pavyzdžiui, kodėl jauniems žmonėms, kaip A. Tapinas sako, reiktų įspėti savo imuninę sistemą vakcinacija? Kodėl? Kokie argumentai palaikytų šią nuomonę? Juolab, kad nuo gripo niekas šitaip nespaudžia skiepytis (o juk nuo jo taip pat žmonės miršta – pvz., 2017/18 Vokietijoje nuo gripo mirė 25000 žmonių). O kodėl nesiskiepija? Todėl, kad dauguma sveikų žmonių visai neblogai su gripo virusais ir taip susidoroja. Pagal statistiką panašiai yra ir SARS-CoV-2 užkrato atveju.
Tačiau visiems statistikomis abejojantiems A. Tapinas turi patarimą. Arba tiksliau, net tris kartus laidoje, kreipdamasis į žiūrovus, jis autoritetingai nurodo: „Skiepai mums visiems reikalingi, ir kuo greičiau mes tai padarysime ir pasiskiepysime, tuo mums visiems bus geriau.“ Kodėl geriau? Gal kažkam bus blogai, jeigu šalutinis poveikis vis dėlto egzistuoja? Ir kodėl skiepas turėtų būti gėris žmogui, kuriam jis nelabai nereikalingas? Čia A. Tapinas, žinoma, sakytų, kad visų pasiskiepijimo reikia dėl pandemijos įveikimo, solidarumo ir apskritai bendrojo gėrio. Tačiau ir šitokius teiginius jis turėtų pagrįsti.
Tapinas savo laidoje apžvelgė ir vakcinų tyrimo bei registravimo sistemą ir pripažino, kad šįkart maratonas virto sprintu, t.y. visas procesas iki vakcinų platinimo labai sutrumpėjo. To priežastimis jis paminėjo keturis veiksnius: pinigus, didelį dalyvaujančių bendrovių skaičių, sutrumpintą biurokratinį kelią ir didelį sergančiųjų skaičių. Štai dėl ko tas vakcinas taip gretai pagamino! Prieš pat Kalėdas profesorius V. Usonis laidoje „Kalba ekspertas“ teigė, kad skiepų skeptikai, matyt, turėję „nepakankamai informacijos“ arba ši informacija nebuvo suprasta ar išgirsta. Žinoma, visada taip gali atsitikti. Tačiau dėl labai pagreitinto skiepų tyrimo Usonis tik patikino, kad pavyko viską racionaliau organizuoti. Matai, dabar racionaliau, o anksčiau nebuvo labai racionaliai… Kažin kodėl visąlaik pelno siekiantys farmacijos milžinai ankščiau dėl to nesusiprotėjo?
Usonis dar pridėjo, kad visi procesai dėl saugumo buvo atlikti, rimtų nepageidaujamų reakcijų neturėtų būti (o Tapinas net ir iš vis nesivargino apie tai pakalbėti). Tačiau kažkodėl jau ne vienas rimtas mokslininkas Vakaruose nervinasi, kaip katastrofiškai trūksta vakcinų būtinų tyrimų duomenų ir pačių tyrimų (pvz., ilgalaikių toksikologinių tyrimų net nepradėta daryti, kas laikytina labai rimtu trūkumu, ypač dėl visiškai naujų mRNR (ar iRNR) tipo skiepų). Taip pat mokslininkai nežino ir kaip mRNR nešančio lipido nanodalelės ilgalaikiai paveiks mūsų organizmą. Nežino ir daugybės kitų svarbių dalykų, todėl ir vakcinų registracija tėra tik sąlyginė, pratęsta iki kitų metų (o pilnai iki 2024 m.) su įpareigojimu gamintojams pristatyti nemenką šūsnį atliktų namų darbų.
Neetiška skiepyti sveikus jaunus žmones, kol nėra aišku, kad nauda jiems nusvers žalą.
Dar pernai rudenį įvairiose šalyse kūlversčiais buvo atliekami platūs naujų vakcinų bandymai su dešimtimis tūkstančių dalyvių (vyko vadinamasis trečiasis tyrimų etapas). Kad kūlversčiais, tai ir su trūkumais. Net su labai dideliais trūkumais. Švedijoje dirbantis britų gydytojas S. Rushworthas apie „AstraZeneca” vakcinos studiją, publikuotą žurnale „The Lancet“ 2020 m. gruodžio mėnesį, šitaip rašo: „Šis tyrimas net nepriartėjo prie atsakymo į klausimą, ar vyresniems nei 70 metų žmonėms po vakcinacijos susiformuos veiksmingas imunitetas.“ O apie „BioNTech/Pfizer” bei „Moderna” skiepų tyrimus taip pat pastebi: „Kalbant apie pagyvenusius, prastos sveikatos, arba turinčius rimtų gretutinių ligų asmenis, nė vienas iš šių tyrimų negali atsakyti, ar vakcinos duos daugiau naudos nei žalos, nes šių grupių žmonių tyrimuose tiesiog nebuvo.“ (Covid: Why most of what you know is wrong; žr. ir jo tinklaraštį Sebastianrushworth bei straipsnius apie COVID-19)
Žinoma, daug kas gali keistis ir keisis; be abejo, atsiras naujų studijų ir kokybiškesnės informacijos (juk bandymai su žmonėmis jau nuo pernai gruodžio mėnesio vyksta!), tačiau dabar ignoruoti trūkumus, glaistyti spragas ir teigti daugiau negu galima teigti – tai jau ne tik kad nemoksliška, tai beveik nusikalstama. O Rushwortho nuomone: „Neetiška skiepyti sveikus jaunus žmones, kol nėra aišku, kad nauda jiems nusvers žalą. O tai šiuo metu, kol kas, visiškai neaišku.“ (Is the Astra-Zeneca vaccine killing people?, Sebastianrushworth, 2021 04 17)
Metų melagiena
Laidoje „Laikykitės ten“, žinoma, buvo pristatomos ir pagrindinės koronavakcinų rūšys. Tačiau, kaip buvo galima tikėtis, nė žodžio nepasakyta apie tai, kad kai kurių gamintojų minimas pasakiškas vakcinų veiksmingumas (virš 90 proc.) beveik negalioja pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: sergantiems, visiems silpnos sveikatos ir vyresniems negu 80 metų žmonėms. O juk būtent didžioji dauguma mirštančiųjų nuo COVID–19 ir yra asmenys iš tų grupių. Deja, nei patys vakcinų gamintojai, nei joks kitas daktaras pasaulyje dar negali tiksliai pasakyti, kaip vakcinos paveiks būtent šiuos asmenis: ar sukurs veiksmingą imunitetą, ar nepablogins jų padėties dėl esamos sveikatos būklės, dėl jau vartojamų medikamentų, naudojamų terapijų ir t. t. (žr. Rushwortho pastabas viršuje). Manau, „Laisvės TV“, turėdama visai nemažą komandą, galėjo bent minimalius namų darbus padaryti.
Bet nepadarė. O Tapinas ne tik kad nepadarė, bet net taip galingai sufantazavo, kaip dar iš niekieno nebuvo girdėta. Apie mRNR tipo „BioNTech/Pfizer” ir „Moderna” vakcinas jis rėžė iš peties ir tiesiai šviesiai: „… ir jos tikrai yra saugiausios iki šiol žinomos vakcinos“ (laidos laikas 36:10). O, tai bent! Vos kelios sekundės jo žodžių lavinoje – o driokstelėjo lyg tikra bomba. Tad aš, nė metų pabaigos nelaukęs, jau galiu tituluoti: turime Metų melagieną! Kai nematau ir negirdžiu, net negaliu patikėti, kad tuos žodžius ištarė Andrius Tapinas: saugiausios iki šiol žinomos vakcinos!
Bet juk jau net ir niekieno specialiai nešviestas pilietis, ko gero, bus kur nors nugirdęs, kad šio tipo vakcinos yra dar visai, visai, visai naujos ir niekur neišbandytos. Tiesa, su mRNR technologijomis darbuojamasi jau bene tris dešimtis metų, tačiau vakcina žmonėms sukurta pernai, metų pabaigoje ir pirmą kartą. Todėl logiška, kad pasakyti apie jos saugumą dar ne ką tegalima. Ką jau galima, deja, nėra dalykai su saugumu susiję – o kaip tik su nesaugumu. Farmacijos specialistai, pasiėmę iš dėžutės vakcinos aprašą ir perskaitę jos sudėtį jau gali tvirtai pasakyti, kad abiejose mRNR vakcinose gali būti dar ir kokių ohoho dalykėlių, kurie jau nuo seno žinomi kaip visokių paralių sukėlėjai. Na, bet pagyvensim – pamatysim. O dabar viešai skelbti ir tvirtinti, kad jos yra „saugiausios“ (t. y., vartoti superliatyvą!) ir kad „tikrai“ yra būtent taip, reiškia ne ką kitą, kaip gryną durnystę, o viliantis, kad kažkas patikės – ir sąmoningą melą.
„Laisvės TV“ jau nuo praeitos vasaros skiepų tema rūpinasi. Pas juos nuolat „kalba ekspertai“, nuolat kala tokios antraštės kaip „Antivakseriai yra kaip metastazės“ su anotacija „Facebooke“ „antivakseriai bei kiti tamsybėse likę mokslinių faktų neigėjai.“ Bet kai paskaitau tokius sakinius, kaip cituotuosius Andriaus, klausiu: kaži kas yra tikrieji antivakseriai? Kas skleidžia baisesnes metastazes bei yra mokslinių faktų tamsybėse paskendę?
Tarp tamsybės ir šviesos
Lyg to dar neužtektų, „Laisvės TV“ komandos narys Dominykas Šumskis 2021 04 06 savo „Facebook“ paskyroje ima ir įdeda tokį įrašą: „Mielieji, mes galime nesutarti, kas geriau, pepsi ar kola, Skvernelis ar Šimonytė, slovikas ar slojikas. Mes galim ginčytis dėl Stambulo konvencijos, narkotikų ar partnerystės įteisinimo. Bet šitos prabangos su vakcinomis mes neturime. Skiepytis reikia. Dar niekada pasirinkimas tarp tamsybės ir ryškėjančios šviesos tunelio gale nebuvo toks aiškus. Bet kokie prieštaravimai skiepams kyla arba iš nesugebėjimo/nenoro gyventi visuomenėje, arba iš mokslinio metodo nesupratimo. Arba ir to, ir to. Ir mūsų darbas yra aiškinti nesuprantantiems. Nesiskiepyti, reiškia ilgiau gyventi karantine, reiškia augantį nedarbą, didesnę valstybės skolą ir, svarbiausia, reiškia laidotuves tų, kuriems išeiti dar buvo per anksti. Kaip greitai mes iš viso šito išsikrapštysim priklauso tik nuo mūsų gebėjimo nenugrimzti į kvailybę. Nepasiduokim tamsai. Skiepykimės.“
Pernelyg dažnai klystame, teigė K. Popperis. Tačiau tokiems kaip Šumskis ir, greičiausiai, kitiems iš „Laisvės TV“ atrodo, kad, žinoma, visada klysta kiti – tie, kurie tūno tamsoje. O jie patys neklysta. Nes jie šviesoje. Švietėjai. Šviesos riteriai ar angelai. Deja, man šviesa atrodo ne taip. Ir Šumskiui patarčiau savo šviestuvus pasitikrinti – užuot niekinęs kitaip manančius, imti ir įsigilinti į mokslo pagrindus (jau galėjo tą padaryti ir kai kelerius metus dirbo Lietuvos laisvos rinkos institute, kurio biblioteka turėjo progos naudotis – bet, atrodo, nepasinaudojo). O tai dabar jo posto leksika labiau primena seno stiliaus bažnyčios evangelisto (tikėkite ir atgailaukite, arba amžinai liksite tamsybėse), o ne progresyvaus influencerio. Šiandien jau net ir bažnyčios geriau moka paaiškinti bei pagrįsti savo raginimus. O mokslo diskurse tamsos ir šviesos leksika apskritai yra nuodijanti. Tikras virusas žudikas. Tik kur šiomis dienomis nuo jo gauti vakcinos?
Būtent „Laisvės TV“ ir Laisvės partija taip kryptingai dirba prie laisvės apribojimų.
Tad grįžkime prie Popperio: moksliniam diskursui būtinas kritinis balsas – diskusijos, prieštaravimai, abejonės. Ir tegul nė vienas neužsimano užimti dieviškos pozicijos. Blogiausiu atveju tada kritika bus kvaila, bet jeigu nuo pradžių ją drausi, laimėtojas iškart taps aiškus. Ir atsiras viena didelė problema: tiesos klausimas. Link objektyvesnės tiesos įmanoma judėti tik drauge su kritika. Jeigu skiepijimas yra teisingas dalykas, jeigu skiepytis tikrai būtina – tai kam šią temą paversti tokia mimoza? Popperis nesyk ragina savo mėgstamiausias teorijas vis pasitikrinti, pasitestuoti (!), išsibandyti kritika (mokslinis metodas pagal Popperį reiškia „ieškoti tokių faktų, kurie tą [mokslinę] teoriją gali paneigti“, Atviroji visuomenė). O Šumskis draudžia: jokios kritikos! ir skelbia diskusijų pabaigą. Tai tik padidina įtarimą, kad skiepijimo nuo COVID–19 dogma nėra gerai pagrįsta, todėl, galbūt, klaidinga.
Užtat jau ne tik paradoksaliai, o ir juokingai atrodo, kaip Laisvės TV – laisvės (!), LAISVĖS (!) – žmogus gali šitaip kategoriškai pasisakyti prieš laisvą diskursą; kodėl bet kokie prieštaravimai skiepams laikomi arba durnais, arba asocialiais. Ir dar amoraliais: nesiskiepyti reiškia laidotuves, žudyti kitus žmones. Tai labai klastingi ir neracionalūs priekaištai. Jeigu pasiskiepytų tik tie, kurie nori ir tie, kuriems rizika numirti galimai yra aukštesnė ir taip apsisaugotų, o dar priskaičiavus faktą, kad iki šiol neįrodyta, jog paskiepytieji negalės užkrėsti kito, – tai kaip tada neskiepijęs žmogus galėtų ką nužudyti?
Manau, kad COVID–19 bei skiepijimo temai gresia tapti kultu arba sekuliariąja religija. Jeigu ir toliau bus nepageidaujami ginčai, slopinamos rimtos, kritiškos diskusijos, liks tik šviesa ir tamsa, neginčijama tiesa ir erezija. Deja, prie to prisideda ir palankusis krikščionių vertybėms Prezidentas, kuris antrina: „Esu įsitikinęs, kad vienintelis patikimas būdas įveikti pandemiją – masinis skiepijimas. Taip sako mokslas…“ Mokslinė nuostata Popperio dvasioje nebūtų tokia užtikrinta. Mokslas kelia klausimus – nepatogius klausimus. Klausimus apie paties SARS–CoV–2 moksliškumą, apie pandemijos egzistavimą, apie testų patikimumą, apie atvejų skaičių tikroviškumą, apie skiepų saugumą bei paties skiepijimo būtinybę ir t. t. Argi mokslas neiškeltų klausimo apie žmogaus natūralią apsaugą nuo visokiausių gyvenimo kvarabų? Gal ne visi kepeniai tik durnystes šneka?
Vokietijos kanclerė, Billas Geitsas ir net pats popiežius ragina skiepyti visą žmoniją nuo COVID–19. Kodėl? Kad išnaikinti SARS-CoV-2? Ar tai realistiška? Manau, kad visai nerealistiška, kadangi dar nė vieno tokio tipo (plintančio oro-lašeliniu būdu) viruso niekas niekada nėra sunaikinęs (kaip sunaikino visai kitokį, raupų, virusą). Bet ir, turbūt, nereikia. COVID–19 yra tik kai kuriems žmonėms pavojinga liga, todėl būtų galima skiepyti visus norinčiuosius (juos normaliai (!) apšvietus apie galimas rizikas), o visus kitus palikti ramybėje. Nes dar kartą sakau: COVID–19 nėra tokia pavojinga, kaip raupai, poliomielitas ar net tymai (tik pažiūrėkite SARS–CoV–2 IFR, infection fatality rate).
Pasitikiu mokslu. Bet žinau, kad per didelis pasitikėjimas žmogiškomis galiomis mokslą žlugdo. Todėl nepasitikiu naujais uždarosios visuomenės draugais, kuriems svetimas poperiškasis „aš galiu klysti, o tu gali būti teisus“ principas. Bijau, kad vėl stovime prie naujo slenksčio ir kad vėl dogminė propaganda paims viršų. Skaudu, kad būtent „Laisvės TV“ ir Laisvės partija taip kryptingai dirba prie laisvės apribojimų. Jau galime ruoštis naujiems iššūkiams – atžygiuoja antikonstitucinis imuniteto pasas. Todėl tikrus laisvės draugus, ir Apšvietos, ir krikščionybės sekėjus, kviečiu vienytis ir ginti laisvę, – kai individo laisvė netenka daugelio ištikimų šalininkų.
