Kai žmogus gauna valdžią, kai pakyla jos pakopomis, ir ima stipriau justi teikiamą galią, kartais (neretai, dažnai, o gal visuomet?) žmoguje įvyksta tai, ką šėtonas ištaria Adomui ir Ievai Pradžios 3, 5: „Būsite kaip Dievas“. Žmogus ima jaustis prie to besiartinąs, tikrai beįgyjąs dieviškų gebėjimų ir žinojimo.
Tikrovėje visa tai įvyksta ir pasireiškia žymiai prozaiškiau. Iš žmonijos istorijos žinome, kad civilizacijos pažanga, deja, vis eidavo kartu su masių pavergimu ir priespauda (Egipto, Babilono, Persijos, Romos, Kinijos imperijų istorija). Bet „žmogdievių“ istorijoje būta ir lūžio.
Kas atsitiko, kad ilgainiui Vakarų pasaulyje tironija, kaip istoriškai įprastas valdymo būdas, pradėjo nykti, atlaisvindamas valdžios sostą nusižeminimui, savitvardai, riboms, nuosaikumui ir, be abejo, žymiai didesnei laisvei?
Ogi vienąsyk pasaulį „ištiko“ krikščionybė. Krikščionys savo „išganančiu dvilypumu“ (C. S. Lewisas) metė iššūkį antikos religiniam-politiniam tapatumui. Jie atėjo ir visiems pareiškė, kad Jėzų Kristų tikintieji yra dviejų karalysčių gyventojai: dangaus piliečiai ir žemės, kurioje jie, beje, esą tik „ateiviai ir svečiai“ (1 Pt 2, 11). Dėl šios priežasties tegalintys tik ribotai būti lojalūs žemiškosioms valdžioms, mat „Dievo reikią klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Tiesa, jie neatmetą ir žemiškųjų valdovų, net turį įsakymą už juos melstis (1 Tim 2, 2), bei rūpinasi savo žemiškųjų valstybių gerove (Jer 29, 7).
Pradžia naujajam mąstymui bei gyvenimo būdui lengva nebuvo. Patristikos periodu pačioje Bažnyčioje kurį laiką dar smarkiai grūmėsi bibliškasis ir pagoniškas nusistatymo būdas, heterodoksija nenusileido ortodoksijai. Tik ketvirtame ir penktame amžiuje aršius teologinius ginčus pavyko užbaigti visuotiniais Bažnyčios išpažinimais.
Nuo to meto Vakarų pasaulėvaizdžio centre atsiranda nukryžiuotasis Dievas – žmogus Jėzus Kristus. Jis atsisėda į galios sostą, vien sau prisiskirdamas teisę atpirkti ir išganyti, ir šitaip įtvirtindamas krikščioniškąjį „dvilypumą“, bei sudarydamas sąlygas kitokiai politinei santvarkai.
Veikale The Foundations of Social Order (Socialinės tvarkos pagrindai, 1968) presbiterijonų filosofas ir teologas Rousas J. Rushdoony‘is (1916–2001) būtent ir aptaria minėtuosius Bažnyčios ekumeninius susirinkimus ir išpažinimus. Skyriuje „Vakarų laisvės pagrindai“ autorius paaiškina Chalkedono formulės politinius padarinius.
Formulė (arba apibrėžimas) buvo priimta ir paskelbta 451 m. ketvirtąjame Bažnyčios susirinkime Chalkedone (šiandieninės Turkijos, Stambulo miesto dalis). Keli šimtai vyskupų susirinkę užbaigė kristologinius nesutarimus ir atvėrė kelią laisvės plėtrai. Jų priimta formulė „pirmą kartą žmogaus istorijoje sudavė steitizmui (statism, nuo angl. state – valstybė) rimtą smūgį“, rašo Rushdoony‘is. Todėl tikrą pilietinę laisvę autorius vertina kaip „krikščioniškojo tikėjimo produktą, nes antikos laikais miesto ar imperinė valstybė buvo laikoma religiniu dariniu“.
Chalkedono formulė pirmą kartą visiems garsiai paskelbė, kad tėra tik vienas žmogus, kuris sykiu yra ir dieviškas, ir žmogiškas, vienintelis tikras Dievažmogis – Jėzus Kristus.
Formulė pirmą kartą suformulavo ortodoksiniu tapusį mokymą apie dvi Kristaus asmens prigimtis: Jėzus Kristus yra „vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai Žmogus“, „vienos dieviškos prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškos prigimties kaip ir mes“. Taip pat pabrėžė, jog egzistuojantis prigimčių skirtumas bei savitumas nesuskaido Kristaus asmenybės. Dieviškumas ir žmogiškumas sudaro vieną Asmenį: „Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats“.
tėra tik vienas žmogus, kuris sykiu yra ir dieviškas, ir žmogiškas, vienintelis tikras Dievažmogis – Jėzus Kristus.
Formulės ašimi galima laikyti keturis svarbius neiginius, susijusius su dviejų Jėzaus Kristaus prigimčių tarpusavio ryšiu: „pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis“, kurios, savo ruožtu, patvirtina keturias tiesas: Jėzus Kristus yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus; Jis yra vienas Asmuo, bet turintis dvi prigimtis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, ką gi bendro gali turėti tokios įmantrios teologinės sąvokos su politiniu valdymu. Tačiau Rushdoony‘is sako, kad formulė „krikščionių tikėjimą smarkiai atskyrė nuo graikų ir pagoniškų gamtos bei būties sampratų. O tai leido suprasti, jog krikščionybės ir visų kitų religijų bei filosofijų sujungti negalima.
Natūralusis arba žemiškas dalykas neturi jokios galios patekti į dieviškumo lygmenį ir įgyti antgamtinių bruožų. Tiltą tarp šių dviejų pusių, tarp Dievo ir sukurtojo pasaulio, tegali nutiesti tik Jėzaus Kristaus įsikūnijimas. Todėl išganymas nekyla iš žmogaus ir neįgyvendinamas žmogaus politikos ar kitomis jo pastangomis.“
Antikos laikų valstybė, kaip aukščiausia valdžia žemėje, išreiškė įsikūnijusį dieviškumą politikoje, nes valdė ne tik kūnus, bet ir sielas. Religingumas ir patriotizmas ėjo išvien. O Chalkedonas stojo ir pareiškė, kad „dieviškumas ir žmoniškumas tegali susijungti tik Kristuje”. Todėl žmonių institucijos nėra ir negali būti dievybės įsikūnijimai, galintys suvienyti neregimą ir regimą pasaulį (kaip manė, pavyzdžiui, imperatorius Augustas). Šitaip „valstybė buvo paversta grynai žmogiška santvarka, vadovaujama Dievo, ir buvo paneigta jos bei politinės valdžios sena pretenzija į dieviškumą“.
nors valstybė yra Dievo įsteigta institucija, ji nėra mišri santvarka – dieviška ir žmogiška vienu metu.
Tad nuo Kristaus atėjimo visas Vakarų pasaulis gerai žino (kol kas vis dar žino), kad, nors valstybė yra Dievo įsteigta institucija, ji nėra mišri santvarka – dieviška ir žmogiška vienu metu.
Šio įsitikinimo kelią galima atsekti kone iki Senojo Testamento pradžios: Izraelyje kunigas ir karalius buvo atskiros pareigybės; karalius pirmiausia buvo civilinis valdovas, o vyriausiasis kunigas – jo kolega religiniams reikalams tvarkyti (egzistavo savotiškas valdžių atskyrimo principas). Pranašai dėl to dažnai ir bardavosi valdovus, kad greta jų neleistinai atsistodavo kunigai.
Galima sakyti, kad jau tada pradėta Bažnyčią atskirti nuo valstybės. Todėl Rushdoony‘is daro tokią išvadą: „Vakarų laisvė prasidėjo tada, kai buvo atmesta valstybės pretenzija būti žmogaus gelbėtoja.“
Jokia žemiškoji valstybė nėra ir negali būti dieviška, nes egzistuoja tikrasis Dievas, kuriam visi yra pavaldūs ir atskaitingi: „Antikos laikais žmogus buvo pririštas prie valstybės, bet ‘laisvas’ nuo Dievo. Ortodoksinė krikščionybė išlaisvino žmogų iš valstybės, nukreipdama jį į Dievą, kuris yra tikrasis žmogaus laisvės ir klestėjimo pagrindas. Krikščioniškosios laisvės šaltinio ištaka slypi Trejybės mokyme, kartu su logine jo išdava – chalkedoniškąja krikščionybe.“
