Neseniai viename „Delfi“ interviu, kalbėdamas apie Galimybių pasą, kardinolas Audrys Juozas Bačkis nusistebėjo: „Nesuprantu, kas atmeta tokį mažą suvaržymą.“ Kitaip negu arkivyskupas emeritas, aš esu įsitikinęs, kad Galimybių paso įvedimas ir su juo susiję ribojimai paso neturintiems yra vienas pavojingiausių politinių sprendimų nuo 1990 metų. Aš atmetu šį pasą kaip iš esmės ydingą dėl mokslinių, moralinių, teisinių ir teologinių priežasčių. Todėl galbūt šis mano sudarytas penkiolikos punktų sąrašas padės kardinolui ir visiems kaip jis mąstantiems geriau suprasti jiems nepritariančiųjų mintis.
15 priežasčių, kodėl aš atmetu Galimybių pasą
1. Pasai, kaip kelionės dokumentai, aiškiai byloja apie asmens tapatybę – LR paso savininkas yra tos šalies pilietis. Galimybių pasas naudojasi šio patikimumo įvaizdžiu, tačiau iš tikrųjų jis toli gražu nėra toks patikimas, kaip kiti pasai. Jis nei įrodo žmogaus tikro imuniteto, nei gali užtikrinti, kad turėtojas neplatins viruso. Pasas paremtas žinojimo pretenzija, ir tik užglaisto mūsų gilų nežinojimą dėl sveikatos apsaugos koronaviruso krizės metu. Kyla įtarimas, kad toks pasas yra labiau būdas paženklinti patikimus, paklusnius ir „gerus” piliečius.
Kyla įtarimas, kad toks pasas yra labiau būdas paženklinti patikimus, paklusnius ir „gerus” piliečius.
2. Ar naujosios vakcinos (ypač mRNR tipo) tikrai yra saugios, išaiškės tik po kelerių metų, nes naudojamos tik sąlyginai jas įteisinus. Deja, jau dabar atsiranda pranešimų apie jų nepageidaujamą ir net mirtiną poveikį, todėl jų naudojimas privalo būti itin atsargus bei gerai pasvertas. Kol aiškiai nesimatys, jog šie medikamentai nekelia didesnių problemų, valdžia niekaip negali Galimybių pasu ar kitaip netiesiogiai versti ir spausti gyventojus skiepytis. Liberalios demokratijos šalyje tai būtų neteisėtas veiksmas.
3. Galimybių pasas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, kuris yra labai svarbus teisinėje valstybėje, ir kurio reikalauja net Šventasis Raštas: kaltė turi būti įrodyta. Tačiau šiandien nepasiskiepijęs (ir nepersirgęs) žmogus yra laikomas kaltu visuomenei, kadangi tariamai yra jai pavojingas. O tuo tarpu visiškai nesistengiama jo „kaltės” įrodyti, t. y. nustatyti galimybę užkrėsti kitą. Dar daugiau, elgiamasi kaip tik atvirkščiai: pats pilietis verčiamas įrodinėti savo sveikumą, taigi ir nepavojingumą visuomenei. Šis precedentas yra itin pavojingas valstybės raidai.
4. Galimybių pasas yra diskriminuojantis, kadangi galimybę naudotis Konstitucijoje garantuojamomis teisėmis suteikia tik daliai žmonių, o pasu nesinaudojantiems jos ir toliau smarkiai ribojamos. Žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės negali būti pasisavinamos valstybės ir traktuojamos kaip galimybės, tinkamos kam panorėjus duoti ar neduoti. Be to, Konstitucijoje numatyti šių teisių ribojimai turi būti priimami įstatymu, o ne vyriausybės nutarimu, kaip šis Galimybių pasas.
5. Konstitucija garantuoja žmogaus kūno neliečiamumą, tačiau tai nereiškia, jog egzistuoja „teisė būti neužkrėstam”. Dėl didžiulio patogenų kiekio bei įvairovės tokia teisė būtų absurdiška. Be to, imuninės sistemos stiprumui, ypač vaikų, iš principo naudingesnė net tam tikra „teisė užsikrėsti”, kadangi įvairūs užkratai imunitetą treniruoja ir stiprina. Apsisaugoti ir apsaugoti kitus piliečius nuo užkrėtimų yra asmeninė atsakomybė, ji reguliuojama laisvu pačių piliečių sutarimu. Todėl per didelis valstybės noras kontroliuoti visus užkratus ardo visuomenės bendrystės saitus.
6. Kiekvienas žmogus yra ir turi išlikti laisvas pats įvertinti bei prisiimti tam tikras rizikas, pvz., praktikuodamas pavojingą sportą ar nesveikai gyvendamas. Valstybės siekis apsaugoti pilietį nuo iššūkių jo sveikatai turi būti itin retas bei labai gerai pagrįstas (pvz., šalmų prievolė motociklininkams), nes ne tokia yra jos užduotis. Valstybės valdžios užduotis yra saugoti pilietį nuo priešo, nusikaltėlio, gamtos nelaimių, bet ne nuo užsikrėtimo peršalimo ir kvėpavimo takų ligomis.
7. Moraliniai sprendimai turi būti paremti laisve. Žmonės pašaukti gyvenimo situacijas įvertinti patys, apmąstyti, ištirti visas aplinkybes ir pasverti savo veiksmų padarinius bei rizikas. Kiekvienas žmogus asmeniškai prisiima atsakomybę ir turi teisę nuspręsti, kiek yra pasiryžęs rizikuoti bei paaukoti. Todėl, pasiūlius piliečiams visas sukurtas vakcinas, tolesnė „kovos su korona“ eiga turėtų būti atiduota į rankas patiems piliečiams, kad jie nuspręstų, kaip toliau atsakingai elgtis. Tolesnis valstybės darbas turėtų likti teikiant kuo platesnę informaciją bei rekomendacijas, o ne Galimybių pasu paternalistiškai bandant paveikti žmonių valią.
8. Moralės ir teisės sritys yra aiškiai atskirtos. Teisė įgyvendinama valstybės teisėtvarkos ir viešo saugumo priemonėmis; valdžios organai baudžia įstatymų pažeidėjus; teisė remiasi teisingumu ar vienodų taisyklių taikymo visiems principu. Tuo tarpu moralė su prievarta nesuderinama ir diegiama kitais būdais negu įstatymai. Teisės aktais solidarumas, artimo meilė ir kitos dorybės bei vidinės moralinės nuostatos neįsakomos. Bėda ta, kad Galimybių pasas sumaišo teisę ir moralę: tai nėra įstatymu nustatyta bendra prievolė visiems, ir tai nėra laisvai kylantis moralinis sprendimas. Pasas sujungia valdžios spaudimą ir moralizavimą, tuo sustiprindamas pandemijos metu jau ir taip kylančią moralizmo bangą („Jei nebūsi solidarus, būsi blogas“).
Bėda ta, kad Galimybių pasas sumaišo teisę ir moralę: tai nėra įstatymu nustatyta bendra prievolė visiems, ir tai nėra laisvai kylantis moralinis sprendimas.
9. Piliečiai turi pareigą nelaimės atveju vienas kitam padėti. Tačiau tai nereiškia, kad padėdami privalo save statyti į pavojų (pvz., skęstančiam būtina paduoti šalia esantį gelbėjimosi ratą, bet neprivalu pačiam šokti į vandenį ir rizikuoti savo gyvybe). Solidarumą ir pagalbą artimui negalima išplėsti iki galimo savęs sužalojimo ar net pražudymo.
10. Jokia valdžia neturi teisės imti ir atskirti dalį visuomenės nuo viešojo gyvenimo. Net jei ta dalis ir yra tariamai pavojinga, jos pavojingumas turi būti ne tik aiškiai pagrįstas, bet ir tvirtai įrodytas (žr. 3). Juk mažumų apsauga yra esminis demokratijos elementas. Galimybių pasas su jį lydinčia retorika kuria dviejų sluoksnių visuomenę, tuos sluoksnius itin smarkiai supriešindamas bei pasmerkdamas giliai atskirčiai. Krikščioniškuose Vakaruose tai visiškai nepriimtina.
11. Pagrįstai baiminamasi, kad Galimybių pasas gali virsti nuolatine priemone bei dar išsiplėsti savo galiomis; nuo dabartinio skiepijimo gali būti pereita prie kovos su kitomis ligomis bei naujų gydymo būdų. Kyla pavojus, kad vyriausybė įtrauks vis daugiau technologijų kontroliuoti tam tikrus piliečių gyvenimo aspektus. Pasas gali būti pirmas žingsnis link visuotinės valdžios priežiūros (pvz., Kinijos „socialinio kredito“ modelio); to rezultatas būtų mūsų liberaliosios demokratijos baigtis.
12. Nors tikrai sergantieji (turintys ligos simptomų) – kaip ir visais laikais – raginami likti namuose ir gydytis, Bažnyčios istorija moko, kad žmogiška artuma, paguodos žodis ir krikščionių bendrystė yra svarbesni už bet kokių rizikų vengimą. Gyvename puolusiame, nuodėmingame pasaulyje, kuriame nėra vietų be jokių pavojų ar rizikų. Nelaimė, liga ar mirtis gali tykoti mūsų visur. Todėl ir Galimybių pasas nėra kelionės į saugią teritoriją dokumentas.
13. Jėzaus Kristaus Evangelija skirta visiems žmonėms – vyrams ir moterims, jauniems ir seniems, vargšams ir turtuoliams, sveikiems ir sergantiems. Bažnyčioje yra visi laukiami; visi raginami atgailauti ir tikėti. Negalima uždaryti durų tiems, kuriuos valstybė laiko socialiai nepageidaujamais. Uždrausti žmogui ateiti išgirsti išganymą dovanojančią žinią ir priimti gyvybę teikiančią tarnystę būtų tikra Kristaus ir Evangelijos išdavystė.
14. Bažnyčių veiklos pagrindą sudaro šventadienio Mišios/pamaldos, Žodžio skelbimas ir sakramentų teikimas. Tikimės, kad Galimybių pasas neužkirs kelio priėjimui prie šių apeigų. Tačiau bažnytinių tarnysčių spektras yra gerokai platesnis: mokymai, seminarai, paskaitos, stovyklos, rekolekcijos, sinodai ir konferencijos. Ar nėra taip, kad dalyvavimas šiose veiklose tikintiesiems galimas tik su pasu? Ar susirinkimai bažnyčių pastatuose leidžiami, o parapijų salėse, tikinčiųjų namuose ir kitose patalpose – ne?
Be to, kaip dėl įvairių krikščioniškų organizacijų, įvairiai susijusių su bažnyčiomis? (Pagal vyriausybės nutarimą asmenims be Galimybių paso draudžiami visi renginiai – „tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku“; religiniai renginiai nepatenka į išimčių sąrašą.) Ar tik nesiformuoja savotiška pilkoji zona, kai netiesioginiu „švelniuoju” būdu ims būti ribojama bažnyčių veiklos laisvė?
15. Nors Bažnyčia yra visuomenės dalis, bet ji tvarkosi savarankiškai, pagal savo įsitikinimus, teisės aktus ir kanonus. Ji kviečia visus žmones į pamaldas bei renginius, pagal savo tvarką priima naujus narius ar šalina iš savo gretų. Galimybių paso taikymas krikščionių bendruomenėse sukurtų labai pavojingą precedentą, rodantį, jog pilietinė valdžia iš esmės ima reguliuoti labai svarbią Bažnyčios gyvenimo dalį. Iškiltų tikras pavojus krikščioniškajai bendrystei bei religijos laisvei.
