Birželio 10 d. Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komanda su Kauno akademinės sielovados bendradarbiais pakvietė 16–35 m. jaunimą patirti Gyvąją piligrimystę.
Dalyviai rinkosi į žygį aktyviai veikti skatinančiu pavadinimu „PAKELK RAGELĮ! JIS KVIEČIA!“ Apie pusšimtis žygeivių keliavo maršrutu Šiaulės kalnas–Šiluva. 23 km neprailgo – tądien švietė švelni saulutė, tarpais atvėsindavo vėsus vėjelis, o miško draugija garantavo gaivų pavėsį.
Neįtikėtina, tačiau žygio metu dalyviai gavo trumpąją žinutę iš Angelo, o vėliau net iš paties Jėzaus.
Angelas pirmiausia ragino pažvelgti į savo „bateriją“ – vidų, apmąstyti kuo gyvenu, kiek energijos tebėra mano „baterijoje“, kas yra mano „kroviklis“. Vėliau kvietė paanalizuoti, kur dabar esu – dykumoje ar ryšio zonoje su Dievu? Kur tą ryšį galiu pagauti? Galiausiai drąsino „pakelti ragelį“ – atsiliepti į Dievo kvietimą.
Žinutė iš Jėzaus kiekvienam buvo individuali – tai ištrauka iš Šventojo Rašto.
Grupę lydėjo Pašaukimų sielovados komandos vienas iš vadovų kunigas Liutauras Vilėniškis, dalį atkarpos lydėjo kunigai Rastislavas Dluhý ir Peteris Hertelis, o pabaigoje prisijungė dar ir kunigas Petras Pichas. Keliaudami dalyviai galėjo prieiti išpažinties, buvo dvasinio pokalbio galimybė. Pasikalbėti dvasinėmis temomis buvo galima ir su Pašaukimų sielovados komandos viena iš vadovių seserimi Loreta Armalyte bei šios komandos nare Lina Šumauskiene.
Sodriu šlovinimu žygio ir Šv. Mišių metu džiugino Pašaukimų sielovados komandos nariai: Kristina Dapkutė, Julius Armalis, Milda Kerevičiūtė ir Aušra Plutaitė.
Kaipgi viskas ėjosi? Ryte susirinkę Šiluvos piligrimų centre dalyviai susipažino ir keliavo į Šviesos koplytėlę uždegti žvakės „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ už visas dalyvių intencijas.
Iškart po to kun. Liutauras Vilėniškis palaimino dalyvius. Tuomet visi autobusu išriedėjo link Šiaulės kalno. Atvykus į vietą norintieji galėjo užkopti į 21 m aukščio Šiaulės kalno apžvalgos bokštą ir nuo jo pažvelgti į neaprėpiamus žaliuosius tolius. Viršuje laukė ir pirmasis QR kodas, kurį nuskanavus dalyvių paklausta: ar pasikrovei „bateriją“? Tai tapo esminiu žygio klausimu.
Šalia Šiaulės kalno apžvalgos bokšto kunigas Rastislavas Dluhý dalyviams pasakė pirmąjį žygio impulsą. Jo tema – „baterija“, t. y. mano vidus.
„Ar pasikrovei ryte savo „bateriją“ – širdį? Tikras krikščionis meldžiasi prieš išeidamas iš namų. Tavo „baterija“ tuomet pilna, pakrauta Jėzaus gyvybės. Net jei neina susikaupti, galvoje nei vienos minties, žinok, kad Jėzus sako: „Viskas gerai. Tik žiūrėk į mane. O aš žiūrėsiu į tave.“ Iš maldos ateina gyvenimo džiaugsmas, nes kur yra Jėzus – ten džiaugsmas, ramybė, laisvė, šventumas, dangus.
Iš maldos ateina gyvenimo džiaugsmas, nes kur yra Jėzus – ten džiaugsmas, ramybė, laisvė, šventumas, dangus.
Taigi, kiek manyje dabar džiaugsmo, meilės, ramybės? Tai matuoklis, kiek manyje yra Jėzaus gyvybės. Juk Jono evangelijoje (15 sk.) Jėzus kalba: „Kas manyje – mano džiaugsmas jame“, – susimąstyti skatino kunigas Rastislavas.
Nuėjus dar vieną atkarpą ir papietavus miške kunigas pasakė antrąjį impulsą. Jis kalbėjo apie ryšį su Dievu ir buvimą „ne ryšio zonoje“ – dykumoje.
„Kartais prarandame ryšį su Dievu. Tada reikia savęs paklausti: koks mano santykis su sakramentais, Eucharistija, Dievo žodžiu ir Bažnyčia apskritai? Jei silpnas – tai ir su Dievu automatiškai ryšys bus silpnas. Kiek kartų per savaitę rankose laikau Šventąjį Raštą? Ar esu gyvas Bažnyčios narys? Ar lankau bažnyčią, padedu bendruomenės nariams, kunigui? Koks ryšys su Eucharistija? Tai – stipriausias kontaktas, Tikras Dievas dalyvauja mūsų gyvenime”, – kalbėjo kunigas R. Dluhý.
Kartais atsirandame dykumoje. Dievas nusprendžia mus ten nuvesti, nes Jis turi savo planą.
„Kartais atsirandame dykumoje. Dievas nusprendžia mus ten nuvesti, nes Jis turi savo planą. Jis žino, kad žmogui bus nepatogu, jam dar daugiau reikės Manęs, jis bus gyvesnis, pastovesnis, ištikimesnis. Aš galiu tą žmogų dykumoje apvalyti, sustiprinti, jis gali tapti geresnis. Kaip pranašai, kurie dažnai girdėdavo Dievą dykumoje. Beje, dykumą galima ir pačiam pasirinkti – tai pasekmė už mano neištikimybę, nepastovumą, tinginystę. (…) Geriau šlubuoti viena koja ir į rojų, negu bėgti, bet į pragarą“, – tęsė jis.
Likus vos 5 km iki Šiluvos trečiąjį žygio impulsą pasakė kun. L. Vilėniškis. Jis kvietė surizikuoti ir „pakelti ragelį“.
„Prisiminkime Mozės pašaukimo istoriją. Dievas kvietė jį eiti pas faraoną ir kalbėti apie žydų tautos išvedimą iš Egipto nelaisvės (Išėjimo knygos 3–4 sk.). Mozė išsisukinėjo, nepasitikėjo savimi, prašė siųsti ką nors kitą… Bet Dievas jam tarė: „Duosiu tau ženklą, kalbėsiu su tavim, nepaliksiu, padėsiu išvesti žydų tautą iš Egipto. Dievas jį augino, tereikėjo sulaukti Mozės sutikimo”, – tikino kunigas L. Vilėniškis.
„Rageliui pakelti reikia jūsų rankos, širdies atsiliepimo. Reikia drąsos! Juk rizikavo apaštalai, kunigai, sutuoktiniai, kurie prisiekė mylėti ir būti ištikimi iki gyvenimo pabaigos. Ech, jei tik žinotume, kuo viskas galėtų pasibaigti – turbūt išvis nekeltume ragelio… Jei apaštalai būtų žinoję, kiek jiems viskas kainuos, kad jie baigs kankinyste, turbūt nebūtų ryžęsi sekti Jėzumi. Žinokite, kiekviename pašaukime, atsiliepime yra rizikos. Bet nebijokite rizikuoti! Su Dievu verta!“ – sakė jis.
Įveikę 23 km dalyviai pasiekė Šiluvą ir kiek pailsėję keliavo į šv. Mišias Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Pamokslą sakęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas susirinkusiems akcentavo Eucharistijos slėpinį.
„Eucharistijoje Dievas prie žmogaus priartėja ypatingai, leidžia jį priimti intymiausiu būdu. Tai – Jėzaus buvimas Bažnyčioje regimuoju pavidalu. Toliau jį turime sakramentuose, Švč. Sakramento adoracijoje. Jis sakė: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ „Eucharistia“ iš gr. k. išvertus reiškia dėkojimą ir šlovinimą. Bažnyčia švenčia Eucharistiją dėkodama Dievui už nuostabią draugystę, Šviesos pergalę. Eucharistija – tai Jėzaus Kristaus maldos priminimas: „Tai darykite mano atminimui!“ Tai reiškia, kad ir mes dalyvaujame Paskutinėje vakarienėje, kaip ir tą kartą apaštalai, susirinkę prie stalo”, – kalbėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Eucharistija – valgis, nes: „Kas nevalgys Sūnaus Kūno – neturės savy gyvybės.“ Tai ir vaistas, stiprinantis imunitetą nuodėmei: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują – tas turi amžinąjį gyvenimą.“ Neprapulsime tamsoje, nes esame su Juo. Juk ir mūsų broliai, seserys, ištremti į Sibirą, turėjo didžiausią svajonę – dalyvauti Šv. Mišiose ir suvalgyti gabalėlį duonos Velykų Mišių šventime.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius pasakojo, kad kai lageryje kalinamas aukodavo šv. Mišias per Velykas ir priimdavo Eucharistijos sakramentą, tai būdavo tokia nuostabi paguoda, stiprybė! Taigi, deramai įvertinkime Eucharistijos sakramentą, priimkime jį kuo dažniau”, – tęsė jis.
Po šv. Mišių visi Gyvosios piligrimystės dalyviai įsiamžino bendroje nuotraukoje, o vėliau kartu vakarieniavo. Galiausiai sekė žygio aptarimas, piligrimo sertifikatų įteikimas ir atsisveikinimas iki kitų kartų!
