Ši kardinolo Raniero Cantalamessos OFM Cap. meditacija buvo skirta ypatingam įvykiui – popiežiaus Jono Pauliaus II visuotiniam paraginimui pasninkauti, rengiantis religijų vadovų maldos už taiką susitikimui Asyžiuje 2002 m. sausio 24 d. Ji buvo pasakyta 2001 m. gruodžio 14 d. Apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčioje. Tikimės, kad ši publikacija „Laikmetis.lt” skaitytojams padės geriau įprasminti pasninko praktiką.
1. Pasninkas kaip įvykis
Evangelijoje pasakojama apie tokį įvykį: „Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: ‘Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?’ Jėzus atsakė: ‘Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus’” (Mk 2, 18–20). Šis Evangelijos klausimas mūsų dienomis galėtų skambėti kitaip: „Kodėl tavo mokiniai nepasninkauja, kai pasninkauja Budos ir Mahometo mokiniai?” Mes nebegalime daugiau slėptis už Jėzaus Evangelijoje duodamo atsakymo, kadangi sužadėtinis dabar iš mūsų yra „atimtas” (nors mes taip pat žinome, kad kita prasme jis nuolat pasilieka tarp saviškių). Šiandienis pasninkas gali mums padėti iš naujo suvokti šios praktikos prasminį turinį ir jį naujai pagerbti pagal pirminę biblinę mintį; tam nebūtina perimti tolimų krikščionybei modelių. Be to, nedera pamiršti, jog ir šiandien daug krikščionių praktikuoja pasninką „slaptoje”, kaip siūlė Jėzus.
Biblijoje randame dvi pasninko rūšis: asketiškąjį ir pranašiškąjį. Pasninką kaip „apeigą” ir pasninką kaip „įvykį”. Apeiginis pasninkas nustatytas įstatymu arba jo laikomasi pagal tradiciją, numatančią pasninkautojams privalomą laiką bei sąlygas. Pranašiškasis pasninkas turi ypatingą pobūdį, jis paskelbiamas una tantum; tai atsakas į konkretų Dievo raginimą, jį ypač svarbiomis ir neatidėliotinomis progomis paskelbia pranašai.
Šventajame Rašte apie apeiginį pasninką tėra labai nedaug informacijos. Vienintelis Mozės įstatymu privalomai nustatytas pasninkas buvo „susitaikinimo diena” Jom Kipur (Kun 16, 29). Vėlesnėje tradicijoje pridurti kai kurie papildomi pasninko laikotarpiai įvairiems liūdniems Izraelio tautos istorijos įvykiams atminti (Zch 7, 3–5; 8, 19). Kristaus laikais buvo reguliariai pasninkaujama du kartus per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Minėtasis įvykis atsitiko per vieną iš šių papildomų pasninko laikotarpių.
Biblijoje labai reikšmingas yra pranašiškasis pasninkas, pasninkas kaip įvykis. Mozė pasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų prieš tai, kai jam buvo patikėtos įstatymo lentelės (plg. Iš 34, 28), Elijas – prieš susitikimą su Dievu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), o Jėzus – prieš pradėdamas savo viešąją veiklą. Ninevės karalius įsakė tokį pasninką, reaguodamas į Jonos pamokslus (Jon 3, 7 ir t.).
Įspūdingiausią šio pasninko praktikos atvejį randame Joelio knygoje, kurį Bažnyčia kasmet naujai skelbia prieš gavėnią: „Pūskite ragą Zione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmei bendriją! Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui, sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį ir jaunoji savo pavėsinę” (Jl 2, 15–16).
Popiežiaus gestas, kuriuo visas katalikiškasis pasaulis buvo pakviestas šios dienos pasninkui, primena šią pranašiškąją praktiką.
2. Atsivertimo laikas
Turime pabandyti išsiaiškinti šio pasninko kaip įvykio esmę. Jo prasmę nusako Joelio pranašystės įžangos žodžiai: „‘Tačiau net dabar, – tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius’. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti” (Jl 2, 12–14).
Taigi šios pasninko rūšies esmė yra bendruomeninė noro atsiversti išraiška. Į popiežiaus kvietimą atsiliepė ir netikintieji, ir jie šiandien pasninkaus. Jie pritaria jo humanistiniams motyvams, ir tai savaime yra gera; tai yra atsakas į kvietimą, kuriuo Bažnyčia vis dažniau, pranokdama savo ribas, kreipiasi į „geros valios žmones”. Tačiau mums, tikintiesiems, tai būtų nepakankama, netgi dar daugiau: tai reikštų, kad visiškai praleidžiame šią didžią progą.
Panašiai kaip Joelio ir Jonos laikais, šiandienis laikotarpis yra taip pat kvietimas atgailauti, apmąstyti ir bendruomeniškai „grįžti” pas Dievą. Tai yra pagrindinė atsivertimo sąvokos „Šub” prasmė, kuria hebrajiškai nusakoma, kad žmogus prie kažko grįžta ir vėl randa per nuodėmę pažeistą sandorą. Jeremijo knygoje skaitome savotišką trumpą eilėraštį apie atsivertimą kaip grįžimą. Jis pilnas gamtą primenančių įvaizdžių: „Taip kalbėjo Viešpats: ‘Kai žmonės pargriūva, argi jie vėl nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi atgal negrįžta?’ Kodėl tad ši tauta – Jeruzalė – yra amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų, atsisako sugrįžti? <…> Niekas neapgaili savo nedorumo, – nesako: ‘Ką aš padariau!’ Visi veržiasi į priekį savo neklusniuoju keliu, tarsi ristūnai besiveržiantys į mūšį. Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo” (Jer 8, 4–7). Jei nuodėmė giliausia prasme yra aversio a Deo, arba „nusigręžimas nuo Dievo” (plg. Jer 2, 27), atsigręžiant į kūrinius arba užsisklendžiant savyje, priešingas veiksmas yra ne kas kita, kaip atsigręžimas į Jį.
Tačiau ką gali reikšti šis žodis tokioje kaip mūsų visuomenėje, kuri, vos užsiminus apie „grįžimą”, iš karto mano, kad norima sustabdyti jos laimėjimus, atimti laisvę ir vėl nuvesti ją į viduramžius. Mūsų visuomenė atsisakė religijos kaip praeities reiškinio, kurį šiandien pakeitė technika. Viename žurnalo MicroMega numeryje, paskelbtame per Šventuosius Metus ir skirtame „Dievo” temai, garsus intelektualas rašė: „Religija išnyks. Tai nėra troškimas nei juo labiau pranašystė. Tai tikrovė, kuri netrukus galutinai įvyks. <…> Kai nebeliks mūsų kartos, taip pat mūsų vaikų, niekam nereikės teikti gyvenimui prasmės, suvokti jį kaip esminę problemą. <…> Technika sužlugdė religiją”.
Tačiau gana greitai teks įsitikinti, kad religija jokiu būdu nenyksta, ir kad ji vis dar tebeturi pirmarūšės energijos; kad ji panašiai kaip branduolinė energija, gali nešti gėrį arba naikinti. (Senovėje sakydavo Corruptio optimi pessima – „geresnis virsta blogesniu”.) Religija buvo laikoma ekonominio veiksnio „antstatu”. Tačiau pasirodo, kad jos negalima suvesti vien į tai, religija pasirodo esanti suburiantis veiksnys, stipresnis už bet kokią klasinę sąmonę tiek gerame, tiek blogame.
Žurnale Jesus katalikų rašytojas Ferrucio Palazzoli teigia, jog dėl minėtų įvykių Vakarų žmonės nuskubėjo į knygynus ieškoti knygų – Korano ir kitokių, – galinčių padėti suprasti tuos žmones, kuriuos staiga – tragiškai ar taikiai – suvokė gyvenant kaimynystėje: kokios yra jų sielos, ką jie tiki? Tačiau vakarietis taip pat pabrėžė, jog lygiai taip pat būtina pažinti savo sielą ir tai, ką mes patys tikime. Ir čia netikėtai paaiškėja, kad mes nebeturime sielos; turtingi Vakarai prarado savo krikščioniškąją sielą; Vakarų žmogus mano galįs apsieiti be jos. Jei technologizuotame pasaulyje kas nors užsinorėtų kalbėti apie sielą, turėtų tokį patį pasisekimą kaip Paulius, dėstęs mokytiems atėniečiams apie prisikėlimą. Išnyra stabmeldiškas mūsų civilizacijos matmuo.
Jei taip yra, tuomet raginimas susimąstyti, kurį – žinoma, pagarbiai ir su meile – turime perduoti mūsų pasauliui, yra kaip Elijo, besikreipiančio į Izraelio tautą, kai ji nusisuko nuo protėvių religijos, atsiduodama stabmeldystei: „Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jeigu Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!” (1 Kar 18, 21).
Jėzaus žodžiais tai skamba šitaip: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams” (plg. Mt 6, 24). Šiandien stabų vardai ne tikriniai kaip Baalas ar Astartė, bet rūšiniai: pinigai, prabanga, seksas. Tačiau jų esmė nepasikeitė. Krikščioniškuosiuose kraštuose kvietimas grįžti prie Dievo turi vesti visiškai kitokia negu „Šventojo karo” kryptimi. Tai turi būti karas ad intra, o ne ad extra; tai karas su savimi, atsivertimas, o ne agresija. Tai vienintelė su Evangelija suderinama Šventojo karo samprata. Kviesdami savo amžininkus grįžti prie Dievo, privalome pasitelkti įsitikinimą, kuriam pritaria ir daugelis iš jų. Jų pasirinktas kelias veda į niekur. Jis veda ne į gyvenimą, bet į mirtį. Dievo žodis iš Ezekielio knygos atrodo kaip tik parašytas tiems, kurie iš priešingų stovyklų – vakarų nihilizmo ar savižudiško terorizmo – koketuoja su mirtimi ir nebūtimi: „Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai?” (Ez 18, 31). Iš kur kyla šis mirties instinktas, voluptas moriendi, kaip jį vadina popiežius šiųmečiame laiške Pasaulinės taikos dienos proga?.
Tačiau šią valandą čia susirinkome ne kalbėti apie aplinkinę visuomenę, bet susitelkti į save pačius. Joelio pranašystėje kreipiamasi tiesiogiai į tautos ganytojus ir vadovus; joje sakoma: „Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, Viešpaties tarnai. Tesako: ‘Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas?’” (Jl 2, 17).
Iš kunigų reikalaujama dviejų dalykų: atsivertimo ir užtarimo. Jie drauge su kitais kviečiami atsiversti, o kitų labui – užtarti maldoje. Priimkime šį kvietimą, tarsi jis būtų šią istorijos akimirką nukreiptas tiesiog į mus, ir truputį susimąstykime apie šiuos abu aspektus: pirmiausia apie mūsų atsivertimą, po to apie mūsų pareigą užtarti.
Atsigręžimas į Dievą ir atsivertimas, panašiai kaip ir teismas, turi prasidėti nuo Dievo namų – „incipit a domo Dei” (1 Pt 4, 17). Negalima jokia paskata į atgailą nei tikėjimo žadinimas, jei tai neprasidės nuo mūsų pačių, jei mes nebūsime šio kelio pirmeiviai.
Ką reiškia mums skirtas kvietimas atsigręžti? Nusigręžti nuo ko? Atgailauti dėl ko? Kad tai suvoktume, privalome paklausti savęs, panašiai kaip tirdami sąžinę: ką reiškia Dievas mano gyvenimui, ir būtent iš esmės, o ne vien žodžiais? Ar jis iš tikrųjų užima pirmą vietą mano mintyse, troškimuose, žodžiuose? Žinome, kaip paprastai, netgi tarnaudami Dievui ir Bažnyčiai, galime susidaryti stabų įvaizdžius: darbo, karjeros, prestižo, ramybės… Nebūčiau išdrįsęs šių klausimų čia garsiai ištarti, jeigu anksčiau, nors ir kitokia forma, tirdamas savo sąžinę, nebūčiau jų išgirdęs kaip man nukreiptų klausimų. „Aš neieškau sau garbės” (Jn 8, 50), – ar gali tu tai tvirtinti? Jėzus pasakė: „uolumas dėl tavo namų sugrauš mane” (Jn 2, 17), – ar gali taip sakyti?
3. Atsivertimo vaisiai
Pats atsivertimo poreikio suvokimas savaime yra ypatinga malonė; tai lemiamas žingsnis. Tačiau vien jo nepakanka. Po jo turi sekti konkretūs veiksmai, parodantys perėjimą nuo „ketinimo” į „norą”. Praėjusio sekmadienio Evangelijoje girdėjome, ką Jonas Krikštytojas sakė fariziejams ir sadukiejams: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!” (Mt 3, 8).
Šiandien mums primygtinai siūlomas vienas „atsivertimo vaisius” – pasninkas. Šia proga paskelbtose „Liturginėse pastoracinėse gairėse” pateikiamos trys šiandieninio pasninko išraiškos formos: vienas valgymas per dieną, „duona ir vanduo”, nevalgymas iki saulėlydžio.
Aišku, kad pagal Šventojo Tėvo sumanymą viskas neturi baigtis šia pasninko diena. Pasninkas kaip įvykis privalo paskatinti asketinį pasninką, nuolatinį krikščioniškojo gyvenimo dėmenį greta maldos ir artimo meilės, o iš tiesų netgi nukreipiantį į maldą ir artimo meilę.
Iš tikrųjų pasninkui gresia visokie iškraipymai, tačiau Biblija pateikia receptą, kaip nuo jų apsisaugoti. Biblijos nuostata dėl pasninko yra visuomet „taip, bet“, taigi pritariama su kritine išlyga. „Argi man prie širdies šitoks pasninkas?” – klausia Viešpats Izaijo knygoje ir toliau išvardija elementus, privalančius lydėti pasninką, kad jis patiktų Dievui: „…nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę…” (plg. Iz 58, 5–7). Jėzus kritikuoja parodomąjį pasninką (plg. Mt 6, 16–18) arba tokį, kai pasninkaujama norint įgyti nuopelnų pas Dievą: „Aš pasninkauju du kartus per savaitę” (Lk 18, 12). Šiandien esame labai jautrūs kritinių išlygų, minėtojo „bet” priežastims. Esame visiškai įsitikinę, kad pirmutinės svarbos dalykas yra „dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį”. Mes teisėtai gėdijamės savo „pasninką” apibūdinti kaip tokį, jei tai, kas mums reiškia visišką poreikių minimumą – būtent duona ir vanduo, – milijonams žmonių yra ypatinga prabanga, ypač jei duona šviežia ir vanduo tyras.
Priešingai, privalome atrasti „pasninko naudingumo”, ano „taip” priežastis. Šventasis Augustinas parašė šia tema mažą traktatą, jis jau anuomet atsakė į kai kuriuos šiuolaikinius priekaištus: „Pasninkas neturi jums atrodyti nereikšmingas ar nereikalingas dalykas. Kas praktikuoja pasninką pagal Bažnyčios papročius, neturi šitaip galvoti: kokia nauda iš to pasninko? Tu apiplėši savo gyvenimą ir pats sau užsikrauni kentėjimų <…>. Ar gali Dievui patikti, kad tu save kankini? Būtų baisu, jei Dievui patiktų tavo kančia. <…> Tačiau tu turėtum savo gundytojui šitaip atsakyti: ‘Tiesa, aš patiriu nepriteklių, tačiau tai darau, kad jis man atleistų, kad rasčiau jo akyse palankumą, kad galėčiau džiaugtis jo švelnumu’”.
Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškina, kad pasninkas ir susilaikymas „nustato liturginėms šventėms mus parengiantį susitvardymo ir atgailos metą; tai padeda mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę”. Vienoje gavėnios laikotarpio Mišių prefacijoje skelbiamas gyrius: „Per kūno pasninką Tu įveiki nuodėmę, pakeli dvasią ir teiki jėgų pergalei”. Pasninkas yra visų pirma žmogiškojo solidarumo ir krikščioniškos artimo meilės ženklas, nes jis leidžia žmogui laisvai – kartu pilnam išganingos meilės – patirti tai, ką milijonai žmonių yra verčiami išgyventi.
Negalima sutraukti visos krikščioniškosios askezės į darbą ir gyvenimo sunkumus. Nors to reikia, tačiau tai pakankamai neatskleidžia dvasinio neturto nuostatos, atsisakymo remtis vien kūno jėgomis ir nuolankumo Dievui – o visi tie dalykai gerai išreiškiami pasninku. Pasninkas svarbus taip pat kaip ženklas ir simbolis, ir ne vien dėl dalykų, kurių atsisakoma. (Tai akivaizdu ir mūsų brolių bei seserų musulmonų, šiandien baigiančių Ramadano mėnesį, pasninke, nes šis pasninkas pirmiausia yra viešas „paklusimo” Dievui ženklas.) Kas manytų kitaip, nuklystų į klaidingą spiritualizmą, nepaisantį mūsų žmogiškosios prigimties daugiasluoksniškumo ir kūno pratybų, žadinančių ir palaikančių gilų dvasinį gyvenimą, reikalingumo.
4. Asmeniškai formuojamas pasninko laikas
Neturime pasiduoti iliuzijoms: pasninko srityje taip pat nėra kelio atgal. Turime rasti naujų asketinio pasninko formų, atitinkančių šiandienį gyvenimą, kuris yra tikrai kitoks negu prieš dvidešimt ar šimtą metų. Klasikinis susilaikymas būtent nuo maisto mūsų visuomenėje tapo dviprasmis. Senovėje būta vien religinio pobūdžio pasninko; šiandien pasninkaujama dėl politinių ar socialinių priežasčių (bado streikai!), laikantis higienos ar ideologijos (vegetarai), dėl patologijos (anoreksija), netgi estetiniais sumetimais, stengiantis išsaugoti „figūros lieknumą”.
Šiandien mums reikšmingiausia ir būtiniausia pasninko forma – saikingumas. Savo noru atsisakydami mažesnių ar didesnių malonumų, pertekliaus ar nenaudingų dalykų, mes dalyvaujame Kristaus kančioje; tai reiškia solidarumą su daugelio žmonių skurdu.
Tai taip pat reiškia priešinimąsi vartotojiškam mentalitetui. Pasaulyje, kuris perteklinius ir nenaudingus patogumus pavertė savo veiklos tikslu, pertekliaus atsisakymas, gebėjimas atsisakyti ko nors ar rinktis ne patį patogiausią sprendimą, atsiribojimas nuo įprastų prioritetų, prabangos dalykų – žodžiu, santūrus gyvenimas – yra paveikesnis negu dirbtiniai apsimarinimai.
Bet to, tai yra teisingumo išraiška būsimųjų kartų atžvilgiu, kurios neturi būti verčiamos tenkintis pelenais tų dalykų, kuriuos mes sunaudojome ar išeikvojome. Pagaliau pasninkas turi ekologinę vertę kaip pagarba kūrinijai.
Šiandien mėgstama viską „individualiai apipavidalinti”: tiek rašomus laiškus, tiek apsivelkamus drabužius… Reikia ir pasninką organizuoti individualiai, siūlant asmeniškai pasninko laiką, atitinkantį dabartinius žmogaus poreikius. Vienas gavėnios laikotarpio Valandų liturgijos himnas pateikia tam atspirties momentą:
Utamur ergo parcius
Verbis, cibis et potibus,
Somno iocis et arctius
Perstemus in custodia.
(Susilaikykime nuo žodžių, valgio ir gėrimo, miego ir malonumų. Tuomet būsime budresni savo jausmams.)
Taigi pasninkas egzistuoja ne tik kaip susilaikymas nuo valgio ir gėrimo; yra žodžių, pramogų, pašnekesių pasninkas, ir kiekvienas turėtų ištirti, kokios pasninko rūšies Dievas iš jo ypatingu būdu reikalauja konkrečiu gyvenimo laikotarpiu. Šios pasninko formos beveik nekelia pavojaus atsiduoti savimeilei ar puikybei, nes jų, be Dievo, niekas kitas nemato.
Kai kam reikalingiausia pasninko forma galėtų būti susilaikymas nuo žodžių. Apaštalas Paulius rašo: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams” (Ef 4, 29).
Bjaurūs žodžiai yra tie, kuriais apkalbinėjamas brolis (plg. Jok 4, 11) arba sėjama nesantaika; tai žodžiai, kuriais mūsų veiksmai vaizduojami pozityviai, o kitų – negatyviai; tai ironiški ar sarkastiški žodžiai. Nėra sunku išmokti skirti piktus žodžius nuo gerų. Pakanka mintyse pasekti jų kelią arba numatyti, ko jais siekiama: ar jie teikia garbę mums ar Dievui ir artimui, ar jais pateisinamas, užjaučiamas bei įvertinamas mano ar mano artimo asmuo.
Kitiems dar svarbiau susilaikyti nuo minčių negu nuo žodžių. Tai noriu paaiškinti vieno mūsų dienų kartūzų vienuolio, kurio vardo čia nebūtina minėti, žodžiais: „Nors vieną dieną stebėk savo minčių eigą. Apstulbsi nuo savo vidinės kritikos įsivaizduojamų savo aplinkos pašnekovų atžvilgiu dažnumo ir įkarščio. Kokia šios kritikos kilmė? Tai nepasitenkinimas savo viršininkais, kurie mūsų nemėgsta, nevertina, nesupranta; jie giežti, neteisingi, siaurakakčiai. Piktinamės ir dėl savo brolių, kurie mums atrodo nesupratingi, kietasprandžiai, ūmūs, chaotiški ar užgaulūs…
Tuomet mes mintyse pradedame teisti, drauge užimdami prokuroro, teismo pirmininko, teisėjo ir ieškovo vaidmenis, tačiau labai retai kada būnam advokatai, nebent gindami save. Parodoma kaltė, atskleidžiamos priežastys, ginamasi ir teisinamasi, pagaliau nesantysis nuteisiamas. Gal net rezgami revanšo ar keršto planai. Galų gale savimeilė priveda prie pernelyg greitų ir skubotų nuosprendžių, aistrų proveržio ir prarandama vidinė ramybė”.
Kai kurie žmonės valandų valandas žiaumoja tą pačią šaknį. Ilgai maitindamiesi tokiomis mintimis, tampame panašūs į juos. Skirtumas tik toks, kad mūsų gromuliuojama šaknis yra nuodinga. Savimeilės pažadintą pagiežą būtina nuslopinti mintimis apie atleidimą, kuris turi terapinę vertę: gydo tiek tą, kuris atleidžia, tiek atleidimą gaunantįjį.
Pagaliau šiandien visiems žmonėms neišvengiamai būtinas „vaizdų pasninkas”. Gyvename vaizdų pasaulyje: žurnalai, kinas, televizija, internetas… Sekant Šventojo Rašto mintimis, joks maistas nėra savaime nešvarus; priešingai, daugelis atvaizdų yra savaime nešvarūs. Jie dažniausiai pasitelkiami „antievangelijos” nešėjų: geidulingumas, prievarta, amoralumas. Tai Mamonos „rinktiniai karo daliniai”. Feuerbachui priskiriamas posakis: „Žmogus yra tai, ką jis valgo” (Der Mensch ist, was er isst). Šiandien galėtume sakyti: „Žmogus yra tai, ką jis žiūri”. Atvaizdas turi neįtikėtiną galią formuoti ir veikti jo recipiento vidinį pasaulį. Mus užvaldo tie dalykai, kuriuos įsileidžiame pro savo akis.
Kunigui, vienuoliui, Evangelijos skelbėjui tai gyvybės ar mirties klausimas. Vienas iš jų manęs paklausė: „Tėve, argi Dievas sukūrė akis ne tam, kad jomis žvelgtume į visa, kas pasaulyje gražu?” „Taip, broli, atsakiau, – bet Dievas sukūrė ir akių vokus, kad norint galima būtų užsimerkti. Ir jis labai gerai suvokė, ką darė.”
5. Užtarimas
Antra užduotis, kurią pagal Joelio pranašystę turi vykdyti kunigas, yra užtarimas. Čia pakaks trumpai priminti ištrauką: „Viešpaties tarnai tesako: ’Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos’” (Jl 2, 17). Visi prisimename grigališkąją giesmę: Parce, Domine, parce populo tuo… Ši giesmė kilusi iš minėto teksto; tai pranašo Joelio žodžiai pagal Vulgatos vertimą. Mano manymu, tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Šventasis Tėvas paskelbė šį pasninką. Joelio atveju pasninkas turėjo atitolinti gamtos katastrofas, skėrių ir bado rykštę. Mes savo ruožtu meldžiamės, kad baigtųsi pačių žmonių sukeltos katastrofos, terorizmas ir karas, ir žmonija vėl grįžtų į taikos kelią.
Šiuo atveju užtarimas turi įgauti primygtinio prašymo formą: Da pacem, Domine, in diebus nostris – „Viešpatie, duok mūsų dienomis taiką”. Praėjusį penktadienį Pauliaus VI auloje Varšuvos nacionalinės filharmonijos choras ir orkestras atliko Wojciecho Kilaro Missa pro pace. Labiausiai jaudinantis momentas buvo beveik septynias minutes trukęs Finale „Dona nobis pacem” .
Ką reiškia „užtarti maldoje”? Tai vienytis tikėjimu su prisikėlusiu Kristumi, kuris gyvena nuolat užtardamas pasaulį (plg. Rom 8, 34; Žyd 7, 25; 1 Jn 2, 1); tai prisidėti prie Dvasios, kuri pagal Dievo valią užtaria tikinčiuosius „neišsakomais maldavimais” (plg. Rom 8, 26–27).
Šventasis Raštas iškelia unikalią galią, būdingą maldai tų žmonių, kuriuos Dievas yra paskyręs savo tautos vadovais. Vienoje Rašto vietoje pasakojama, kad Dievas būtų sunaikinęs savo tautą, „jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio” (Ps 106, 23).
Bažnyčios ganytojų Commune mišparuose randame tokią gražią užtarimo maldą: „Tu atleidai savo tautai kaltę per šventųjų ganytojų užtarimą; per jų nuopelnus nuolat skaistink ir naujink savo Bažnyčią”.
Neturėtume apleisti užtarimo, lengvai teisindamiesi: „Vis tiek niekas nesikeičia; mes jau daug kartų beldėmės, bet jokios durys neatsivėrė”. Dėmesio: gal beldeisi į šonines duris, nepastebėdamas, kad Dievas tau atvėrė pagrindines. Jis duoda tau kažką svarbesnio nei prašei, kažką amžino. Ateis diena, kai mes suvoksime, jog nė viena užtarimo malda, ištarta tikint ir nuolankiai, – netikrinant, ar gavome dėl jos kokį atsaką, – nėra veltui. Tai ypač tinka maldai, kurią šiandien visa Bažnyčia kelia į Dievą prašydama taikos, – maldai, paremiamai pasninko praktika.
Pagal L’Osservatore Romano (2001 12 15)
