Praėjusią savaitę vokiečių ir armėnų mokslininkų grupė Armėnijoje atrado revoliucingą senovinę bažnyčią, datuojamą IV amžiumi, ir tai yra seniausia užfiksuota bažnyčia Armėnijoje, kuri laikoma pirmąja krikščionių tauta pasaulyje.
Susirašinėdami elektroniniu paštu su CNA, projekto bendraautoriai Achimas Lichtenbergeris ir Torbenas Schreiberis (Torbenas Šreiberis) iš Miunsterio universiteto bei Haykas Gyulamiryanas (Hajakas Giulamirjanas) iš Armėnijos mokslų akademijos paaiškino komandos atradimo, padaryto senovinio Artaksatos miesto vietoje, reikšmę. Su ketvirtuoju projekto bendraautoriumi Mkrtichu H. Zardarjanu iki publikacijos paskelbimo nepavyko susisiekti ir gauti komentarų.
Kadangi Armėnija yra pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė buvo priimta valstybiniu lygmeniu ir kurioje I a. pradžioje krikščionybę skelbė apaštalai Tadas ir Baltramiejus, šis atradimas armėnams yra labai svarbus faktas“, – agentūrai CNA teigė H. Gyulamiryanas ir pridūrė, kad „šis atradimas yra vienas svarbiausių pastaraisiais dešimtmečiais Armėnijoje”.
A. Lichtenbergeris taip pat pabrėžė ypatingą vietovės svarbą, nes bažnyčia atrasta netoli Chor Virapo vienuolyno, kuriame Grigalius Švietėjas buvo laikomas kalėjime prieš tai, kai IV a. į krikščionybę atvertė Armėnijos karalių Trdatą III.
Kaip teigė H. Gyulamiryanas, nors krikščionybės šaknys Armėnijoje siekia apaštalų laikus, tik 301 m. krikščionybė buvo paskelbta oficialia Armėnijos religija.
Pagal tradiciją, Armėnijos atsivertimas siejamas su šventuoju Grigaliumi Švietėju, krikščionių evangelistu ir atsivertėliu iš zoroastrizmo, kuris stebuklingai išgydė tautos pagonių karalių nuo savotiškos „ligos“ po to, kai to nesugebėjo padaryti joks kitas pagonių šventikas.
Plačiai paplitusi istorija apie tai, kaip Armėnija tapo krikščioniška, remiasi mitine istorija, kurią paskelbė V a. autorius Agatangelas, aiškino armėnų tyrinėtojas.
Plačiai paplitusi istorija apie tai, kaip Armėnija tapo krikščioniška, remiasi mitine istorija, kurią paskelbė V a. autorius Agatangelas, aiškino armėnų tyrinėtojas.
Legenda pasakoja, kad pagonių Armėnijos karalius susižavėjo šventosios Hripsimės, vienuolės, kuri su savo vienuolyno abate ir bendruomene pabėgo nuo persekiojimo Romoje, grožiu. Karalius pasiūlė ją vesti ir padaryti karaliene, tačiau Hripsimė atsisakė ir stebuklingos jėgos dėka sugebėjo atremti karaliaus kėslus.
Po to, kai karalius galiausiai liepė nužudyti Hripsimę ir jos bendruomenę, istorikai teigia, kad jis „virto laukiniu šernu, kuris draskė savo kūną“ ir jo negalėjo išgydyti nė vienas pagonių ar zoroastrizmo šventyklų šventikas, bandęs atlikti šį žygdarbį.
Galiausiai karaliaus sesuo įtikino jį kreiptis į šventąjį Grigalių, kurį karalius buvo įkalinęs 15 metų. Kai šventasis buvo paleistas, jis išgydė karalių nuo jo „ligos“ ir jį bei visą karališkąją šeimą atvertė į krikščionių tikėjimą.
Artaksata, kur, kaip manoma, vyko šie įvykiai, yra „svarbi vieta, susijusi su ankstyvąja krikščionybe Armėnijoje“, – sakė CNA Lichtenberger.
Šventasis Grigalius yra gerbiamas ir ortodoksiškoje Armėnų Apaštališkojoje Bažnyčioje, ir Katalikų Bažnyčios tradicijose. 2005 m. popiežius Jonas Paulius II pastatė 19 pėdų aukščio šventojo Grigaliaus statulą Vatikano Šv. Petro bazilikos šiauriniame kieme.
Naujai atrasta bažnyčia yra maždaug 100 pėdų skersmens, aštuonkampio formos su „kryžiaus formos priedais, orientuotais rytų-vakarų ir šiaurės-pietų kryptimis“, teigia A. Lichtenbergeris, kuris atkreipė dėmesį į panašų šiek tiek vėlesnio laikotarpio statinį, aptiktą Abchazijoje (Sevastopolyje).
Nors Artaksatos vietovė buvo aptikta anksčiau, CNA jis paaiškino, kad bažnyčia buvo palaidota po žeme ir liko neatrasta, kol komanda šį pavasarį atliko magnetinius žvalgymus ir kasinėjimus.
Rugsėjį tyrėjai patvirtino, kad bažnyčios amžius yra apie 350 m. po Kristaus, naudodami radiokarboninio datavimo metodus, kai kurie mėginiai buvo paimti iš medinės platformos, priklausiusios pradinei pastato konstrukcijai.
Prieš šių metų rudens kasinėjimus H. Gyulamiryanas CNA teigė, kad prisimena tuomet galvojęs, jog komanda „turėtų drąsiai iškasti kitą Armėnijos istorijos skyrių“.
Pasak A. Lichtenbergerio, medinių mėginių radiokarboninė data sutapo su bažnyčios viduje aptiktomis keramikos šukėmis ir su „bendra pastato statybos technika, kurioje naudotas didelis skiedinio kiekis“.
„Bažnyčios centre aptikome nemažai marmuro dekoracijų, kurios leidžia manyti, kad ši dalis buvo ryškiai dekoruota“, – atskleidė jis. Įdomu tai, kad vokiečių tyrėjas pažymėjo, jog pastato būklė jį atradus rodė, kad jis galbūt sulaukė priešiškos pabaigos.
„Pastatas buvo smarkiai suniokotas (galbūt tyčia), – rašė jis, – marmurinė konstrukcija sudaužyta, dalis grindų plytelių nuimta, stogas padegtas, ir viską palaidojo didžiulė čerpių ir apdegusių stogo sijų griūtis.“
Tačiau, pasak A. Lichtenbergerio, nėra jokių pirminių literatūrinių šaltinių, kurie atitiktų bažnyčią, nes „literatūriniai šaltiniai susiję tik su VII a. po Kr. bažnyčia Artaksatoje“.
Priešingai, nors armėnų literatūrinė tradicija liudija, kad seniausia šalies bažnyčia yra Ečmiadzino katedra, Lichtenbergeris pažymėjo, kad „šios vietos archeologiniai duomenys nesiekia IV a. po Kr. vidurio“.
„Tai nereiškia, kad Ečmiadzinas yra vėliau pastatytas statinys už Artaksatos bažnyčią, tai tik reiškia, kad Artaksatos bažnyčia pateikia ankstyvesnius archeologinius įrodymus, – pridūrė jis. – Todėl darome prielaidą, kad Artaksatos bažnyčia yra seniausia archeologiškai įrodoma bažnyčia Armėnijoje.“
Kitame el. laiškų grandinės laiške T. Schreiberis su CNA pasidalijo mintimi, kad būsimoms archeologinėms priemonėms svarbų vaidmenį atliks šioje vietoje surinktų duomenų analizė.
„Kasinėjimų rezultatų, geofizinių tyrimų ir mokslinių tyrinėjimų (gamtos mokslų) sąveika mus užims ateinančiais metais, – sakė jis. – Tačiau esame tikri, kad šios priemonės suteiks mums labai išsamų šio nepaprasto ir svarbaus radinio vaizdą.“
Pasak A. Lichhtenbergerio, Miunsterio universiteto ir Armėnijos mokslų akademijos tyrėjų komanda nuo 2018 m. dirbo Artaksatos vietovėje ir padarė kitų vertų dėmesio atradimų, įskaitant nebaigtą romėnų akveduką, helenistinę šventyklą ir Urartų gyvenvietės liekanas.
Tyrėjų komandą taip pat sudaro 10 Vokietijos universiteto studentų kartu su įvairiais vidaus ir išorės specialistais, kurie konsultavo komandą dėl įvairių medžiagų grupių radimo vietoje, įskaitant gyvūnų ir žmonių kaulus, augalus, arba „archeobotanines“ medžiagas, marmurą, tinką, keramiką ir stogo čerpes – „kurių radome labai daug“, – sakė A. Lichtenbergeris.
„Ateityje tęsime Armėnijos ir Vokietijos projekto „Artaksata“ darbą“, –aiškino jis agentūrai.
