Skyrybos šiais laikais yra dažnas reiškinys, beveik tapęs norma visuomenėje. Dažnai jos vertinamos kaip išmintingas ir prasmingas sprendimas, vedantis į „tikrąją laimę“ bei padedantis išvengti iškilusių konfliktų santuokoje. Tačiau ar toks požiūris, iš tiesų, atspindi tiesą? Ar skyrybos yra protingas sprendimas, o gal vis dėlto gili išdavystė? Išdavystė Dievo, sutuoktinio, vaikų ir šeimos atžvilgiu? Šiandien šie klausimai yra ypač aktualūs tiems, kurie svarsto apie santuoką ir jau atsidūrusiems jos išbandymų akistatoje.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Vyras ir moteris – tai neatskiriami, vienas kitą kūnu ir siela papildantys asmenys. Jie nėra vienas kitam svetimi, bet skirti papildyti vienas kito stiprybes bei silpnybes. Dievas sukūrė moterį ir vyrą pagal savo atvaizdą, o jų tarpusavio ryšys tampa dar vienu Jo kūriniu. Įveikę per įvairius santykių etapus iškylančius sunkumus vyras ir moteris galiausiai nusprendžia priimti pačią svarbiausią atsakomybę prieš Dievą ir vienas kitą – santuokos sakramentą.
Šio sakramento esmė slypi neabejotinoje meilėje, rūpestyje, ištikimybėje ir atsidavime iki gyvenimo pabaigos. Kadangi santuoka buvo sukurta Dievo, ji privalo būti pagrįsta Jo įstatymais – meilės ir ištikimybės principais. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr. 2:24)“ – taigi, santuokoje kaip amžiname, Dievo sukurtame ryšyje, nėra vietos nei neištikimybei, nei skyryboms.
Bet kodėl tuomet skyrybų skaičius kasmet siekia net iki 8 tūkst. atvejų? Tai rodo, kad požiūris į santuoką visiškai pasikeitė. Šiandien skyrybos, kaip dažnas reiškinys, tapo normalizuota gyvenimo dalimi. Neretai išgirsime iš visuomenės, žiniasklaidos ar kartais net ir artimų žmonių, kad skyrybos yra protingas sprendimas, kai santuokoje iškyla įvairios problemos. O iššūkių priežastys dažnai įvardijamos kaip charakterių nesuderinamumas, meilės jausmo dingimas, finansiniai sunkumai ar nesugebėjimas spręsti konfliktų ir panašiai. Bet ar tai tikrai yra problemos esmė, o gal verčiau tik pasiteisinimai? Turime kelti sau klausimą ar tikrai šios priežastys yra tokios svarios? Manyčiau, kad tokiam suvokimui nemenką įtaką daro pokyčiai visuomenėje.
Modernizmo ir individualizmo įsigalėjimas akivaizdžiai pakeitė požiūrį į santuokos sakramentą. Susidaro įspūdis, kad santuoka tampa tarsi dvišale sutartimi, kuri galioja tik tol, kol teikia asmeninį pasitenkinimą ir atitinka individualius poreikius. Kai šis pasitenkinimas mažėja ar iškyla sunkumų, vietoje to, kad būtų ieškoma bendrų sprendimų, pasirenkama nutraukti prieš Dievą sudarytą sąjungą. Niekas nesakė, kad santuoka visada bus lengva, pastovi ir vien tik džiaugsmą teikianti sąjunga, tikrai ne. Tačiau iškilę sunkumai neturėtų nutraukti bendrystės, kurią jaunieji nusprendžia kurti iki žemiško gyvenimo pabaigos.
Sunkumai ir konfliktai ugdo vyrą ir moterį, brandina jų charakterį, moko prisiimti atsakomybę, parodyti rūpestį ir meilę. Juk tikroji meilė nėra tik jausmas, tai yra veiksmas. Per meilę mes veikiame. Jausmas yra tik laikinas, nepastovus ir nepatikimas ilgalaikėje perspektyvoje. Tad jei yra sudaroma santuoka, tai įsipareigojant, kad meilė bus veikli, nepaisant įvairių, gyvenimo bėgyje iškylančių jausmų.
Todėl santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile. Bendras gyvenimo pagrindas susideda iš „aš“ + „tu“= „mes“. Tačiau šiuolaikinė kultūra dažnai pabrėžia „aš“ svarbą ir vos tik toks mąstymas įsigali santykiuose, gali prasidėti jų griūtis. „Aš“ be „tu“ niekaip negali būti „mes“. Negebėjimas būti „mes“ galiausiai prives prie skaudžių skyrybų.
Bet kodėl „aš“? Todėl, kad „aš“ pateikiamas kaip išsigelbėjimas, asmeninės laisvės atkūrimas. Šiais laikais skyrybos dažnai suprantamos, kaip nauja gyvenimo pradžia arba žmogaus atgimimas. Bet ar tikrai skyrybos atkuria laisvę ir suteikia didesnės laimės mūsų asmeniniams siekiams ir gyvenimui? Absoliučiai – ne. Pirmiausia, daugelis išsiskyrusių žmonių pripažįsta, kad skyrybos neatnešė didesnės laimės ar laisvės, o priešingai – atnešė tik vidinę tuštumą, vienišumą ir nesaugumo jausmą.
santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile.
Derėtų nepamiršti, kad su skyrybomis ateina ir kitos problemos: ginčas dėl vaikų ar turto, problemos santykiuose su naujais partneriais, finansiniai sunkumai ir kt. Dažnu atveju apie tai nepagalvojama. Tad ilgai kurtas santuokos kelias ir jo nutraukimas tikrai nenuves prie šviesesnių, platesnių ar rožėmis klotų kelių. Juk dvasinis ir emocinis sielvartas turi kur kas didesnę kainą, nei mes kartais įsivaizduojame.
Tiesa, dažnai manoma, kad yra tokių priežasčių, dėl kurių skyrybos gali apsaugoti vaikus. Juk geriau vaikui negirdėti kasdienių barnių, nesutarimų ir įtampų, nematyti konfliktų pilnos santuokos, tiesa? Ar tikrai skyrybos apsaugo vaikus? Jei manote, kad skyrybos suteikia vaiko gyvenimui daugiau spalvų, prasmės ir ramybės, pagalvokite, ar ne mes visi trokštame būti stabilios ir mylinčios šeimos dalimi? O kas, jeigu skyrybos atims iš vaiko saugumo jausmą, nuo pat mažens parodydamos, jog pasaulis yra nesaugus ir pavojingas?
Ar žinote, kas būna, kai vaikas nepažįsta saugaus pasaulio? Jis jaučiasi nereikalingas, nedrąsus pažinti, jaučia savivertės stoką, nes nuo mažens jis save mintimis ir žodžiais kaltina dėl tėvų skyrybų. Jam kyla klausimas: „Gal aš nevertas šeimos?“ arba „Ką aš padariau, kad mamytė su tėveliu nėra kartu?“. Patikėkite, vaikai iki galo nesuvoks jūsų „racionalaus sprendimo“, kaip atnešančio jiems gėrį.
Nors skyrybos, kaip „sprendimo“ mintys, gali atrodyti patrauklios, jos retai išsipildo realybėje. Skyrybos, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodo kaip racionalus sprendimas, tačiau tai, ką reikia išgyventi po jų, dažnai būna dar skaudesnės pasekmės nei pati santuokoje glūdanti problema, kurią galima išspręsti.
Beje, tiek tikintieji, tiek netikintys gali pripažinti, kad tikrasis santuokos grožis atsiskleidžia ne tada, kai lengva, o tada, kai kartu įveikiami sunkumai. Tad skyrybos nėra sprendimas, o verčiau praradimas – partnerio, šeimos ir kartais net savęs.
