Problemoms reikalingi sprendimai. Santuokos problemos – universalus reiškinys. Greta unikalių, kiekvienos poros istoriją sudarančių sprendimų, dažnas ir universalus sprendinys – skyrybos. Visgi, ar skyrybos gali būti laikomos sprendimu? Gal verčiau turėtume tai vadinti išdavyste ir santuokos prasmės praradimu? Pirmoje straipsnio dalyje žvelgėmė į skyrybų, kaip Dievo numatyto santuokos dizaino ir besąlygine meile grįstos tarpusavio bendrystės išdavystę. Skyrybos tampa išeitimi iš sunkumų, nepatogumų ir konfliktų, sveriant situaciją iš „aš“, o ne „mes“ perspektyvos. Šioje, antroje straipsnio dalyje, žvelgsime plačiau – kokią reikšmę skyrybos turi bendruomenei? Bei kokiais atvejais skyrybos vis dėlto yra galimos, kaip tinkamas sprendimas tam tikrose situacijose?

Suvokdami, kad skyrybos nėra sprendimas, o verčiau praradimas, suprantame, kad šis praradimas kyla iš įsipareigojimų nesilaikymo ir atsakomybės išsižadėjimo. Kitaip tariant, prarandame santuokos grožį dėl išdavystės. Išdavystės – pirmiausia Dievo ir sutuoktinio(-ės), kuriam(-iai) prisiekiame prieš Dievą šiais žodžiais „Aš,…, imu Tave,…, savo žmona/vyru ir prisiekiu būti tau ištikimas(-a). Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims. Visą gyvenimą Tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas.“ Duodant santuokos įžadus, šis pasižadėjimas tampa ne laikinu, o amžinu.

Tad skyrybos parodo, kad vienas arba abu sutuoktiniai atsisako šio įsipareigojimo ir atsakomybės. Tai ne tik kito žmogaus išdavystė, bet ir nepagarba santuokos sakramentui, kuris yra laikomas šventu ir nesunaikinamu. Tai tampa išdavyste tiek žmogaus, tiek Dievo akivaizdoje. Santuoka yra sakramentas, Dievo palaimintas moters ir vyro ryšys. Todėl šeima yra Dievo plano dalis – ne tik kiekvieno žmogaus gyvenimo, bet ir visos visuomenės pagrindas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,7), todėl galiausiai sutuoktinių skyrybos griauna šį planą.

Skyrybos – ne tik dviejų žmonių gyvenimus, bet ir visą visuomenę – moralinį jos audinį veikiantis įvykis. Šeima yra visuomenės branduolys, perduodantis moralines vertybes, kurios formuoja jauną žmogų ir stiprina mūsų socialinę kultūrą. Skyrybos griauna šį branduolį, nes vaikai praranda stiprios šeimos modelį, kuriuo galėtų sekti. Tai leidžia jiems manyti, kad šeimos ryšiai yra laikini, o atsakomybė už partnerį ir vaikus gali būti nutraukiama, kada panorėjus. Tolesnis poveikis yra domino efektas – vaikai užauga prisibijodami santuokos atsakomybės, nes nėra matę tvirtos šeimos pavyzdžio, pradeda prioretizuoti individualizmą, nes „aš“ tampa svarbiau nei „mes“.

Tačiau šio nusivylimo šeima kontekste, Bažnyčia turi tvirtą misiją – ne tik saugoti šeimos vienybę kaip Dievo plano dalį, bet ir padėti santuokoms išgyventi sunkumus. Ji siūlo dvasinę paramą per šeimos paramos grupes, sielovadą ar specialius kursus, rekolekcijas sutuoktiniams. Taip pat ugdomas supratimas apie santuokos prasmę, kad santuoka nėra vien tik teisinis susitarimas, bet sakramentas – šventas įsipareigojimas prieš Dievą ir vienas kitą. Padėdama ieškoti kitų, nei skyrybos, problemų sprendimų, Bažnyčia padeda ne tik sutuoktiniams, bet ir visai visuomenei kurti atsparesnę ir vieningesnę bendruomenę.

nusivylimo šeima kontekste, Bažnyčia turi tvirtą misiją – ne tik saugoti šeimos vienybę kaip Dievo plano dalį, bet ir padėti santuokoms išgyventi sunkumus.

Visgi, Bažnyčia žvelgia į situacijos realybę ir mato ne tik juoda – balta. Nors sakramentinė santuoka yra neišardoma ir negali būti nutraukta, tačiau Katalikų bažnyčia skyrybas gali pateisinti tam tikrais atvejais, kurie yra numatyti Kanonų teisės kodekso straipsniuose. Pateikiu keletą argumentacijų iš Kanonų teisės.

1153 str. 1 dalis: „Jei kuris nors iš sutuoktinių sukelia rimtą psichinį ar fizinį pavojų kitam sutuoktiniui ar palikuoniams arba kitaip apsunkina bendrą gyvenimą, tas sutuoktinis suteikia kitam teisėtą priežastį išvykti vietinio ordinarinio teismo nutarimu arba net savo nutarimu, jei kyla delsimo pavojus.“

Ši nuostata galioja fizinio ir psichologinio smurto atvejais, kai vieno sutuoktinio elgesys kelia pavojų gyvybei ar moralei. Atsiskirti nuo sutuoktinio(-ės) galima ir nelaukiant bažnyčios sprendimo, jei tai būtina padaryti skubiai.

1152 str. 1 dalis: „Nors nuoširdžiai rekomenduojama, kad sutuoktinis, vedamas krikščioniškosios meilės ir rūpindamasis šeimos gerove, neatsisakytų atleisti svetimaujančiam partneriui ir nenutrauktų santuokinio gyvenimo, vis dėlto, jei sutuoktinis aiškiai ar tyliai nepritarė kito kaltei, jis turi teisę nutraukti santuokinį gyvenimą, nebent sutuoktinis sutiko su svetimavimu, davė tam priežastį arba taip pat svetimavo.“

Todėl nors Bažnyčia ir skatina atleidimą bei susitaikymą, tačiau sutuoktinis(-ė) dėl partnerio(-ės) santuokinės neištikimybės, turi teisę į skyrybas. Tačiau ši teisė galioja tik vienerius metus, nuo neištikimybės fakto sužinojimo. Kitais atvejais skyrybos nėra laikomos teisingu sprendimu.

Tad skyrybos tampa tikrai giliu išbandymu mūsų vertybėms, atsakomybei bei įsipareigojimų suvokimui. Todėl turėkime omenyje, kad santuoka – tai ne trumpalaikis projektas ar absoliutus medaus mėnuo. Tai šventas sakramentas, įkūnijantis Dievo meilę ir ištikimybę per vyro ir moters santykį. Todėl nebūkime lengvabūdiški rinkdamiesi vyrą ar žmoną santuokai, kaip ir nebūkime lengvabūdiški bėgdami nuo sunkumų skyrybų keliu. Jei skyrybos vis dėlto yra jūsų mintyse, prieš priimdami sprendimą, atlikite gilią sąžinės peržvalgą ir atsižvelkite į tai, kad skyrybos yra ne tik jūsų, bet ir jūsų vaikų, sutuoktinio, net ir visos visuomenės likimo klausimas.

Todėl mūsų atsakomybė – ne tik asmeniškai, bet ir kartu su Dievo malone stengtis puoselėti meilę, atsidavimą, įsipareigojimą bei atsakomybę kitam žmogui, kurie būtų stipresni už bet kokius gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Tad brangūs ateities ar dabarties sutuoktiniai, išlikite ištikimi savo įžadams, nes būtent ištikimybėje ir meilėje slypi tikrasis gyvenimo grožis, laimė ir prasmė!