Dažnas, aktyviau besireiškiantis viešajame gyvenime ar socialiniuose tinkluose, sulaukia replikų iš pažįstamų, o kartais ir visai nepažįstamų žmonių: „Ką tu čia jau politikuoji. Gal į politiką eisi?“
Kai kurie taip „apkaltinti“ susigėsta ir ima teisintis, kad ne, aš į politiką neisiu ir visai nepolitikuoju aš čia.
Man kilo klausimas, kodėl mūsuose tie žodžiai „politika“ ir „politikavimas“ turi kažkokią neigiamą, gėdingą prasmę? Juk senovės Graikijoje tai buvo labai garbingas užsiėmimas, žmonės viešai, nesislėpdami ir nesigėdydami politikuodavo visur – nuo miesto aikščių ar parkų iki pirčių ar viešųjų tualetų ir tuo didžiavosi.
Bet gal tai tik senovėje buvo garbingas užsiėmimas, gal tikrai šių laikų eiliniam piliečiui (o ypač Lietuvoje) gėdinga, netgi negalima politikuoti ir bandančius politikuoti reikėtų mums visiems sudrausminti, sugėdinti ir pasmerkti?
bandančius politikuoti reikėtų mums visiems sudrausminti, sugėdinti ir pasmerkti?
Juk kaip teigė A. Navickas: „Šiandien žodis „politika“ yra virtęs keiksmažodžiu. Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad politika – tai drabstymosi purvais, rietenų ir savanaudiškumo erdvė, nuo kurios vertėtų laikytis kuo atokiau“.
Taigi politikuodamas tu lyg ir susitepi tais purvais? Ir jei nenori susitepti, reikia laikytis atokiau, užleidžiant tą „nešvarų“ darbą tik tiems, kurie pasiryžę „pasiaukoti“ dėl mūsų, kad mes nesusiteptumėm?
Nesutinku, aš taip nemanau. Pagrįsiu kodėl. Politikavimas turi labai seną ir labai garbingą tradiciją ir ji, savo esmėje, niekur nedingo ir šiais laikais.
Nors manau, kad yra tokių politikų, kurie labai norėtų, jog žmonės nepolitikuotų, o aklai priimtų tai, kas yra politikų sakoma. Galvoju, kad didžia dalimi iš čia ir kilo tas spaudimas piliečiams „nepolitikuoti“.
Aš galvoju, kad politikuoti turėtų kiekvienas pilietis ir tai, mano manymu, yra brandaus piliečio bei brandžios valstybės bruožas. Beje, neabejoju, kad tą vienokiu ar kitokiu lygmeniu visi darom (netgi tie, kurie sako kitiems „nepolitikuoti) ir tuojau tai pagrįsiu.
politikuoti turėtų kiekvienas pilietis.
Aišku reikia apsibrėžti sąvokas „politika“ ir „politikavimas“. Gal mes įdedame skirtingą prasmę? Samprata „politika“ turi ne vieną reikšmę (pavyzdžiui, anglų kalba „politics” ir „policy” turi kitokią prasmę). Neanalizuosiu aš čia sampratų disertacinio darbo lygmenyje, tik pasakysiu kaip aš suprantu politiką paprastąja prasme.
Politika tai yra tai, ką nusprendžia daryti (ar nedaryti) esantys valdžioje.
Politikavimas pagal DKLŽ turi dvi prasmes: dirbti politinį darbą arba šnekėtis, kalbėti apie politiką.
Kas liečia mane, tai aš nepriklausau jokiai politinei partijai ar judėjimui. Niekas manęs nėra prašęs, bandęs papirkti ar kažkaip paveikti, kad kalbėčiau ar rašyčiau „pagal užsakymą“ (bent jau iki šiol).
Nesu jokių politinio pasitikėjimo pareigų atstovas.
Dirbdamas universitete aš ir toliau liksiu nuošalyje nuo politinių partijų. Kodėl?
O todėl, kad mano nuomone mokslininkas turi būti laisvas nuo politinių partijų įtakos. Mokslininko misija yra drąsiai kelti klausimus, hipotezes ir ieškoti į juos atsakymų, reikšti savo nuomonę, pateikti paprastai, suprantamai mokslo žinias ir nebijoti pripažinti suklydus (skirtingai nuo politikų, kurie niekad neklysta ir užsispyrę teigia, jog klysta tik oponentai). O taip pat padėti kelti klausimus visuomenei, paskatinant ieškoti atsakymų.
Džiaugiuosi, kad savo universitete aš tą galiu daryti.
Džiaugiuosi, kad savo universitete aš tą galiu daryti.
Taigi pirmas kriterijus man netinka. Aš nepolitikuoju, kadangi nedirbu ir nesiruošiu dirbti ateityje jokio politinio darbo.
Tačiau aš politikavau, politikuoju ir politikuosiu toliau, antros šio žodžio reikšmės kontekste. Kalbėsiu, diskutuosiu, kelsiu klausimus apie politiką. t. y. tai, ką nusprendžia daryti ar vykdo esantys valdžioje.
Nes daugybė sprendimų paliečia mane asmeniškai, mano organizaciją, mano sritį kurioje aš dirbu, mano miestą, mano valstybę kurioje aš gyvenu. Ir tai man rūpi.
Todėl su savo kolegomis diskutavau, diskutuojame ir diskutuosiu ateityje (politikuosiu), o ir feisbuke aš dalinsiuosi įžvalgomis (į diskusijas feisbuke aš nesileidžiu, nes mano manymu čia nėra ta vieta, kur konstruktyviai galima diskutuoti), kurioms įtaką padarė buvusiųjų ir esančių valdžioje dabar politikų, vienokie ar kitokie politiniai sprendimai (politikuosiu).
Su vienais sprendimais aš sutinku, su kitais sutinku iš dalies, bet yra sprendimų, kuriems aš nepritariu. Tai normalu. Ar aš visuomet esu teisus? Žinoma, kad ne. Bet kaip pilietis aš drąsiai politikuoju savo žinojimo (kuris toli gražu nėra baigtinis) kontekste, girdėdamas ir pagarbiai priimdamas tai, ką sako kiti.
Feisbuke skaitydamas kitų žmonių nuomonę apie politiką (politikavimą), pamatau kuo alsuoja įvairios grupės žmonių, atrandu įdomių minčių, klausimų, kurie paskatina mane pasigilinti į tai giliau.
Mokslininko veiklos tikslas nėra pataikauti politikams (nors tenka pripažinti, kad mokslininkų irgi visokių yra). Todėl, aš manau, kad mokslininkas tapęs politiku, patekęs į Seimą, jau nebėra mokslininkas. Jis negali būti laisvas savo minties raidoje, jis privalo paklusti partinei, ideologinei drausmei, tą ir daro. Nors reikia pripažinti, kad dalies mokslininkų ir esant Seime, mąstymas lieka mokslinis.
Todėl noriu patvirtinti, kad taip, aš politikuoju (kalbu tiesiogiai ar netiesiogiai apie politiką, politikų sprendimus, kurie sukelia vienokias ar kitokias situacijas) to nesigėdinu bei kviečiu ir kitus piliečius aktyviai politikuoti (kalbėti apie politiką), reikšti savo nuomonę, pagarbiai diskutuoti su kitokią nuomonę turinčiais. Tai yra brandaus piliečio bruožas ir jo pareiga.
Tai yra brandaus piliečio bruožas ir jo pareiga.
Sutinku, kad mūsų žinojimo lygis yra skirtingas. Suprantu, kad nuomonės skirsis. Tačiau taip ir turi būti. Diskutuodami, kalbėdami apie politiką (politikuodami), mes parodome savo poziciją, kad dalis žmonių mato būtent taip. Ir kuo tu išgirsti (o juo labiau politikai jei išgirstų) daugiau nuomonių, tuo tavo sprendimai bus geresni, jei sugebėsi į tas nuomones įsiklausyti.
Patikėkite, kartais kaimo senoliai (turiu galvoje tiek moteris, tiek vyrus), „needukuoti“ šiuolaikinio edukologijos, medicinos ar politikos mokslo kontekste, politikuodami atskleidžia tokias gilias įžvalgas, kad oho… Ir mums mokslininkams nevertėtų taip riesti nosies su savo „aš edukuotas“.
P. S. Jei kas jums kada pasakys, „ką tu čia politikuoji“, tai patariu ne susigėsti ir teisintis, o drąsiai atsakyti – taip, aš politikuoju (kalbu apie politiką) ir tuo didžiuojuosi.
