Gavėnios rekolekcijų metu Arkikatedroje Bazilikoje pamokslo metu džiaugiamasi technologine pažanga, kurią pasiekė žmonija. Visgi pastebimas besaikis technologijų naudojimas, kai be jų negalima apsieiti nei minutei. Taip pat kviečiama prisiminti ne tik technologinę, bet ir dvasinę pažangą, ir jos nuolat siekti. Pastebima, kad žmogus tiki tiek, kiek jam naudinga, nuolat siekia naudos. „Žmogaus centriškumas sako, kad esu tik aš“, – sako mons. Žydrūnas Vabuolas.
Kviečiame taip pat paskaityti Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedroje Bazilikos paskyroje pasidalintu Dievo žodžio aiškinimu.
Jėzus daro tvarką Šventykloje, išvaikydamas iš jos prekiautojus gyvuliais, pinigų keitėjus. Gavėnios laike, iš mūsų širdies šventyklos reikia taip pat išmesti visa, kas apsunkina, kas nukreipia gyvenimo kryptį nuo Dievo. Jėzaus veiksmas yra išganingas: kviečiantis į paprastumą, blaivumą, tyrumą, atsiribojimą, atsivertimą mūsų maldoje, mūsų liturginėje praktikoje ir visame mūsų krikščioniškame gyvenime. Nes dažnai ir mes pradedame prekiauti, mainais reikalauti.
Per šią gavėnią, esame kviečiami įžvelgti ir atskirti, kas yra mūsų širdyje: kas nėra bloga savaime, bet ir neveda gėrio keliu, yra nenaudinga, slegia. Tai gali vesti į sunkią nuodėmę ar polinkį į nuodėmę. Mūsų gyvenimų šventykloje randasi įvairiausių rūšių „prekiautojų“ ir „keitėjų“ (prietarai, pavydai, baimės, egoizmas, priklausomybės…), kurie pakeičia mūsų gyvenimo prasmę, gadina mūsų santykius su Dievu ir su kitais. Gavėnia yra puikus laikas leisti Jėzui įžengti į mūsų širdį ir leisti Jam išmesti visa, kas nesueina, nesusituokia su Dievo Grožiu.
Galime suprasti užsidegusį Jėzų. Kokia šio pykčio priežastis? Dievo pyktis Biblijoje žymi nesuderinamumą žmogaus nuodėmės su Dievo šventumu. Pykčio šaknis atrandame senoje žydų tradicijoje. Kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno su įstatymo plokštėmis, surado Izraelitų tautą pasidirbinusius aukso veršį, garbino jį. Supykęs sudaužė aukso veršį.
Aiškus nesuderinamumas tarp stabų, netikrų dievų ir Dievo, kuris atsiskleidžia Mozei, o vėliau mums dovanoja Jėzų Kristų, kuris yra neregimojo Dievo atvaizdas. Stabas, tai dievas, kurį žmogus susikuria pagal savo patogumą, kad būtų jų nuosavybė, kad jį savaip valdytų ir svarbiausia nusiperkant malones, aukojant jam aukas. Jėzus nori išmesti šį tikrumą. Jėzaus pyktis tai skelbia, lyg sprogimas.
Jėzus aiškiai skelbia, kad Dievas nenuperkamas jokiomis aukomis. Dar daugiau, „Šventykla tai yra jo kūnas“. Ir kai jis duoda mums savo kūną eucharistijoje, jis padaro iš mūsų kiekvieno sau šventyklą. „Dievo šventykla yra šventa, ir ši šventykla tai jūs“. Ar mes suprantame tai? „Visuose dalykuose, turime gerbti Dievo sprendimus.
„Dievo šventykla yra šventa, ir ši šventykla tai jūs“. Ar mes suprantame tai?
Tačiau čia kalbu apie tai, kaip, esu tikra, dažniausiai būna: tokios sielos žino, kad už nieką pasaulyje nepadarytų jokios nuodėmės, o daugelis iš jų nenusidėtų net lengva nuodėme, ir mato, kad gerai naudoja savo gyvenimą ir turtą, todėl laiko save mūsų Karaliaus vasalėmis – ir tokios iš tiesų yra; tad jos neapkenčia, kai užsidaro pas Jį vedančios durys.
Tačiau pasaulio Karalius turi daug tokių vasalių, bet ne visos įeina iki Jo kambario. Įeikite, dukterys mano, įeikite vidun, ženkite giliau, nei siekia jūsų darbeliai, juk esate krikščionės, tad tiek ir dar daugiau esate skolingos; tebus jums gana to, kad esate Dievo vasalės, daugiau nenorėkite, o tai liksite be nieko. Pažvelkite į šventuosius, kurie įėjo į šio Karaliaus kambarį, ir pamatysite, kaip jie skiriasi nuo mūsų. O nuolankumo, nuolankumo. Nežinau, kokia čia pagunda mane apima, bet apie žmogų, pernelyg besisielojantį dėl šių sausrų, negaliu galvoti nieko kito, tik tai, kad jam šiek tiek stinga nuolankumo.
Žiūrėkite savų, o ne svetimų klaidų. Tvarkingai gyvenantys žmonės yra linkę viskuo baisėtis, o gal iš to, kuriuo baisimės, galėtume pasimokyti svarbesnių dalykų; nors mes už jį pranašesni išoriniu elgesiu ir bendravimo būdu, tai nėra svarbiausia, nors ir gerai.
Nereikia norėti, kad visi eitų mūsų keliu, nei imtis rodyti dvasios kelią tam, kuris gal net nežino, kas tai yra. Visuomet stenkitės gyventi tyloje ir viltyje, o Viešpats pasirūpins tomis sielomis. Ir jei mes nesiliausime Jo Didenybės to prašyti, per Jo malonę būsime labai naudingos. Tebūnie Jis pašlovintas per amžius!“ (šventoji Teresė Avilietė)
