Jau eina į pabaigą nuo sekmadienio vakaro Vatikane vykstančios gavėnios rekolekcijos, kurioms vadovauja popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas Roberto Pasolini. Jo meditacijų Pauliaus VI audiencijų salėje klausosi Romos kurijos vadovai ir darbuotojai; interneto ryšiu iš ligoninės jas seka ir popiežius Pranciškus.
Trečiadienio vakaro ir ketvirtadienio ryto meditacijose buvo kalbama apie Kristaus prisikėlimu perkeistą mirtį.
Mūsų laikų kultūra susikūrė nemirtingumo iliuziją. Ją skatina pažanga ir gerovė, dėl kurių žmogus nenori galvoti apie savo žmogiškosios būties ribas, sakė pamokslininkas pridurdamas, kad netgi Bažnyčia neskiria jai pernelyg didelio dėmesio, labiau susitelkdama į Dievo karalystės skelbimą. Mirties neišvengiamybės nutylėjimas slepia nesugebėjimą gyventi be baimės laukiant gyvenimo pabaigos; stengiamasi negalvoti apie mirtį, visas mintis nukreipiant į veiklą daugybėje frontų, kuriuos prieš mus atveria gyvenimas. Negalvodamas apie mirtį žmogus neskuba daryti galutinių sprendimų, vadovaujasi iliuzija, kad priimtus sprendimus visada galima pakeisti.
Pasak pamokslininko, šiandien mirtis dažnai suvokiama kaip techninė medicinos problema, o tai neleidžia mums suprasti gilesnės gyvenimo prasmės ir krikščioniškosios vilties. Mirties nutylėjimas gali vesti į nuodėmę, nes juk nuodėmė labai dažnai ir yra mėginimas susikurti iliuziją, kad įmanoma pabėgti nuo to, kas neišvengiama.
Negalvodamas apie mirtį žmogus neskuba daryti galutinių sprendimų, vadovaujasi iliuzija, kad priimtus sprendimus visada galima pakeisti.
Tačiau iš tikrųjų vienintelis tikras priešnuodis mirties baimei yra meilė, išgyvenama konkrečiai ir giliai, kaip liudija šv. Jono žodžiai: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14). Mylėti iki galo reiškia priimti savo ribotumą ir paversti jį galimybe dovanoti save. Kristus nepanaikino mirties, bet perėjo per ją, kad parodytų mums, jog įmanoma ją perkeisti. Kristaus kryžiaus auka ir prisikėlimas mums atskleidžią didžiąją tiesą: esame mirtingi, bet amžini.
Gyventi kaip Dievo vaikai bei kaip broliai ir seserys – tai pasirinkimas, kurį reikia kasdien atnaujinti, tvirtai tikint, kad meilė yra įmanoma, kaip liudija daugybės prieš mus gyvenusių vyrų ir moterų paliktas pavyzdys. Mes irgi galime giedoti meilės giesmę savo gyvenimu, sakė popiežiaus namų pamokslininkas trečiadienio vakaro rekolekcijų katechezėje.
Naujoje meditacijoje, skaitytoje ketvirtadienio rytą, pamokslininkas pabrėžė, kad Kristus mums siūlo amžinąjį gyvenimą kaip dovaną, kurią turime priimti, o ne kaip premiją, kurią patys galime užsitarnauti. Evangelijos palyginimas apie turtingą jaunuolį parodo kontrastą tarp amžinojo gyvenimo kaip atpildo už gerą gyvenimą sampratos ir Kristaus raginimo atsisakyti viso savo saugumo ir sekti paskui jį. Jaunuolis, negalėdamas atsiriboti nuo savo turtų, išeina liūdnas. Evangelijoje pagal Joną Jėzus apibūdina save kaip ganytoją, kuris veda savo avis į žalias ganyklas. Jo balsas ragina žmogų išeiti iš baimės aptvarų ir žengti į tikrąjį gyvenimą. Jėzaus taip pat atskleidžia, kad jis yra tikroji gyvenimo duona, kuri gali numalšinti visokeriopą žmogaus alkį.
Amžinybė nėra tolima iliuzija, sakė pamokslininkas. Amžinybė yra tikrovė, kurią galime patirti jau dabar, kai išmokstame gyvenime su pasitikėjimu aukoti net ir tai, ko turime nedaug. Dievo akyse kiekvienas mūsų meilės gestas turi begalinę vertę, viskas gali tapti amžina.
