Gavėnia yra ne tik savęs išsižadėjimo, bet ir pasikeitimo metas. Šeši šventieji ir palaimintieji pateikė šiuos gilius apmąstymus, kaip autentiškai išgyventi šį laiką pasninkaujant ir atsiverčiant širdžiai.
Šventasis Augustinas
„Tiesa, kad Mozė, Elijas ir pats mūsų Viešpats pasninkavo 40 dienų, tačiau Mozėje, Elijuje ir Kristuje mes turime įžvelgti Įstatymą, pranašus ir Evangeliją ir mokytis iš jų ne prisirišti prie šio dabartinio pasaulio ar klaidžioti jo keliais, bet prikalti prie kryžiaus savo neatgimstančią sąvastį. Krikščionys visada turi taip gyventi, nenorėdami nusileisti nuo savo kryžiaus, antraip nuskęs pasaulio pelkėje. Tačiau jei taip turime elgtis visą gyvenimą, šiomis Gavėnios dienomis turime dar labiau stengtis. Tai nėra paprastas 40 dienų išgyvenimas; Gavėnia yra viso mūsų gyvenimo įkūnijimas“.
Šventasis Jonas Paulius II
„Jausmų, dirgiklių, malonumų ir net maisto ar gėrimų atsisakymas nėra savitikslis. Jis turi tik, taip sakant, paruošti kelią gilesniam turiniui, kuriuo vidinis žmogus ‘maitinasi’“ (Bendroji audiencija, trečiadienis, 1979 m. kovo 21 d.).
Šventasis Jonas XXIII
„Pasninkas, Viešpatie: neleisk mums kliautis kiauromis talpyklomis (Jer 2, 13) ir mėgdžioti neištikimą tarną, kvailą mergelę; neleisk, kad mėgavimasis žemiškosiomis gėrybėmis padarytų mūsų širdis nejautrias vargšų, ligonių, našlaičių vaikų ir nesuskaičiuojamos daugybės mūsų brolių ir seserų, kurie dar ir šiandien stokoja minimumo, būtino pavalgyti, prisidengti nuogumą, suburti šeimą po vienu stogu, sielvartui“ (Šventojo Tėvo Jono XXIII radijo žinia Gavėnios pradžios proga, 1963 m. vasario 27 d.).
Palaimintasis Alvaro del Portillo
„Gavėnia – tai skubus raginimas saugotis piktojo pinklių, imantis maldos ir atgailos ginklų. Mūsų Tėvo žodžiais dažnai jums primindavau, kad ‘velnias neatostogauja’, kad jis niekada nesiliauja stengęsis atitraukti sielas nuo Dievo“ (1985 m. vasario 2 d. tekstas, paskelbtas leidinyje „Kelionė su Jėzumi per liturginius metus“, Scepter, 2014).
Šventasis Josemaría Escrivá
„Negalime šios Gavėnios laikyti tik dar vienu laiku, cikliškai pasikartojančiu liturginiu laikotarpiu. Ši akimirka yra unikali; tai dieviška pagalba, kurią reikia priimti. Jėzus eina šalia mūsų ir laukia iš mūsų – šiandien, dabar – didelio pasikeitimo“ (iš šventojo parašytos knygos „Bruzdesys“).
„Patariu jums kartais pamėginti grįžti… prie savo ‘pirmojo atsivertimo’ pradžios, kuri, jei ir netampa „kaip vaikai“, yra labai artima tam: dvasiniame gyvenime reikia leisti sau būti vedamam su visišku pasitikėjimu, be baimės ar veidmainystės; būtina kalbėti visiškai aiškiai apie tai, kas yra galvoje ir sieloje“ (iš šventojo knygos „Kristus eina pro šalį“).
Palaimintasis Carlo Acutis
„Mūsų siela yra tarsi oro balionas. Jei atsitiktinai padaroma mirtina nuodėmė, siela nukrenta ant žemės. Išpažintis yra tarsi ugnis po balionu, leidžianti sielai vėl pakilti. … Svarbu dažnai eiti išpažinties“ (National Catholic Register).
„Atsivertimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnio perkėlimas iš apačios į viršų; pakanka paprasto akių judesio“ (National Catholic Register).
