Pirmadienį Asyžiuje (Italija) prasidėjo Porciunkulės atlaidai, kurių pradžią ženklino atlaidų procesijos pabaigoje atvertos Porciunkulės bažnyčios durys. Jas atvėrė Pranciškonų generalinis ministras tėvas Massimo Fusarelli (Masimas Fuzarelis) OFM.
Video žinioje palinkėjęs gerų Porciunkulės atlaidų, tėvas M. Fusarelli pasidalijo mintimis apie atlaidų reikšmę.
„Kas yra atleidmas? Žinome, kad dažnai mūsų gyvenimuose kažkas lūžę – santykiai, jausmai, ateities galimybė. Ir kartais gali atrodyti, kad labai sunku vėl sudėlioti nulūžusius gabalus. Žinome, kad kai mumyse pasilieka kartėlis, galbūt paveldėtas dėl žlugusio santykio, draugystės ar meilės, atrodo neįmanoma atstatyti, sutaikyti, vėl sudėlioti”, – sakė jis.
Toliau paaiškino: „Atleidimas pagal šv. Pranciškų, kaip ir pagal Evangeliją, reiškia visuomet turėti kitą galimybę, nepasiduoti užsidarymui, nenusileisti nutraukimui, ateities neturėjimui. Gauti atleidimą reiškia turėti kitą galimybę – gauti Dievo suteikiamą gailestingumą ir gauti atleidimą, kad patirdami atleidimą ir meilę, jį galėtume dovanoti kitiems.“
Pirmadienio vakarą procesijoje iš Asyžiaus į Marijos Taikos karalienės baziliką ėjo vietos vyskupijos tikintieji, kurie dalyvavo pirmuosiuose atlaidų mišparuose. Jiems vadovavęs Asyžiaus vyskupo generalinis vikaras tėvas Jeanas Claude’as Hazoume’as (Žanas Klodas Hazumas) homilijoje priminė, kad tik Švenčiausioji Trejybė gali atleisti, nes yra be nuodėmės. Jis komentavo Mato Evangelijos 18 skyriaus pasakojimą apie Petro dialogą su Jėzumi.
„Kodėl Petras paklausė, kiek kartų turi atleisti savo broliui, ir ką reiškia Jėzaus atsakymas iki septyniasdešimt septynių kartų, t. y. nuolat. Mus baimina šis „nuolat“, nes esame gundomi sakyti, kad turime atleisti patys, iš savęs. Tačiau taip nėra: Jėzus padeda mums atleisti, nesame vieni. Ypač tada, kai suvokiame, kad Jėzus yra pirmasis, kuris visuomet atleidžia. Negalime gyventi kitaip, o tik taip, kaip jis.“
Po mišparų prasidėjo maldos vigilija, kuriai vadovavo Lacijaus ir Abrucų pranciškonų ministras tėvas Luciano De Giusti (Lučianas De Džiustis). Jis kalbėjo apie šv. Pranciškaus patirtą atleidimą ir ragino pasikliauti Mergele Marija.
„Dievo Gailestingumas palietė šv. Pranciškų, kai jis dar buvo nuodėmėje, ir tai buvo jo gyvenimo lūžis. Gailestingumas pervėrė jo širdį ir privertė jį atgimti iš naujo. Gailestingumas – tai vidinė meilė, primenanti motinos įsčias, t. y. vieta, į kurią sugrįžtame, kai pamirštame, kad esame vaikai. Todėl kreipkimės į Švč. M. Mariją, nes ji savo įsčiose saugojo Dievo Meilę – Jėzų.“
