Didžiojo penktadienio pavakare popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Kristaus kančios pamaldoms. Jų centre – evangelisto Jono pasakojimas apie paskutines Jėzaus žemiškojo gyvenimo valandas ir mirtį ant kryžiaus. Šią dieną homiliją Šv. Petro bazilikoje sako ne popiežius, bet jo namų pamokslininkas. Vėliau vakarą vyko Kryžiaus kelias prie Romos Koliziejaus.
Pradėdamas Didžiojo pentadienio pamaldų homiliją kard. Raniero Cantalamessa OFM Cap. atkreipė dėmesį į Jėzaus pokalbį su Pilotu. „Kas yra tiesa?“ – klausia Romos vietininkas Pilotas, tardydamas Jėzų. Koks aktualus šis Evangelijos puslapis!
Pamokslininkas sakė, kad pataruoju metu jam yra tekę sekti ne vieną internete vykusią diskusiją apie religiją ir mokslą, tikėjimą ir ateizmą. Šiose diskusijose labiausiai stebina tai, kad per ištisas valandas trunkančius teorinius samprotavimus nė karto nebūna paminimas Jėzaus vardas.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žodis „Dievas“ daugeliui yra tapęs tuščia talpykla, kurią kiekvienas gali pripildyti, kaip jam patinka. O juk įsikūnijimu Dievas šį žodį pripildė turinio. „Žodis tapo kūnu!“
Taip pat dažnai tenka girdėti sakant, jog pasaulyje yra per daug neteisybės ir kančių, kad būtų galima tikėti į Dievą. Pasak pamokslininko, galima suprasti tokį nusivylimą. Tačiau turėtume atsiminti, kad dar absurdiškesnis ir nepakenčiamesnis būtų mus supantis blogis, jei netikėtume galutiniu tiesos ir gėrio triumfu.
Jėzaus prisikėlimas iš numirusių, kurį švęsime po dviejų dienų, yra pažadas ir garantija, kad tas triumfas įvyks, nes jis jau prasidėjo, sakė Didžiojo penktadienio vakarą popiežiaus pamokslininkas.
Šiemet per Velykas džiaugsmingą varpų skambesį nustelbs grėsmingas sprogimų gaudesys, džiaugsmą nuslopins liūdesys dėl netoli nuo mūsų vykstančio karo. Apie tai galvodami, turime atsiminti kitus Jėzaus žodžius – jo atsakymą į žinias apie Piloto įsakymu nužudytus žmones ir žuvusius per bokšto griūtį – „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5), jei neperkalsite savo iečių į pjautuvus ir kalavijų į arklus (plg. Iz 2, 4).
Pastarieji įvykiai staiga mums primena vieną dalyką, kuris nepriklauso nuo mūsų, – kad viskas praeina, viskas gali pasikeisti arba išnykti. Yra tik vienas būdas tam atsispirti – kliautis tuo, kas nepraeina! Velykos reiškia perėjimą, sakė pamokslininkas, perėjimą pas tą, kuris nepraeina. Ateis diena, kai pas jį iškeliausime. Jau dabar keliaukime pas jį širdimi!
Kryžiaus kelias Koliziejuje
Vėliau, Didžiojo penktadienio, vakarą popiežius Pranciškus vadovavo Kryžiaus keliui prie Romos Koliziejaus.
Į pamaldas, surengtas po pandemijos nulemtos dvejų metų pertraukos, susirinko apie 10 000 žmonių.
Šiais metais Bažnyčia mini apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ penktąsias metines, dėl to popiežius Pranciškus paprašė, kad Kryžiaus kelio maldų ir meditacijų tekstus parengtų romiečių šeimos, įsitraukusios į katalikų bendruomenių ir labdaros organizacijų veiklą. Šių šeimų nariai, pasikeisdami, nešė kryžių per Didžiojo penktadienio vakaro pamaldas.
Tryliktosios Kryžiaus kelio stoties (Kristaus mirties ant kryžiaus) apmąstymą parengė dvi moterys – ukrainietė ir rusė – kartu dirbančios vienoje Romos ligoninėje. Toks sprendimas sulaukė kritikos iš Ukrainos.
„Manau, kad ši idėja yra netinkama ir dviprasmiška, neatsižvelgianti į Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Abiejų tautų susitaikymo gestai bus prasmingi tik tada, kai baigsis karas“, – pareiškė Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas, pridurdamas, kad panašiai mano ir Ukrainos lotynų apeigų katalikai.
Arkivyskupas sakė, kad jis informavo Šventąjį Sostą apie tokią daugelio vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių nuomonę ir paprašė Šventojo Sosto peržiūrėti sumanymą. Apie ukrainiečių nepritarimą Šventąjį Sostą informavo ir naujasis ambasadorius Andrijus Jurašas.
Tačiau žurnalo „La Civiltà Cattolica” vyriausiasis redaktorius tėvas Antonio Spadaro SJ (Antonijas Spadaras) Italijos žiniasklaidoje griežtai gynė šį požiūrį.
„Didįjį penktadienį kryžių neš dvi moterys – Albina ir Irina. Jos nepasakys nė vieno žodžio. Netgi neprašys atleidimo ar ko nors panašaus. Nieko. Jos yra po kryžiumi jį nešdamos. Skandalingai kartu”, – rašė jis Italijos laikraštyje „Il manifesto”.
„Tai bus pranašiškas ženklas, kol tamsa tiršta. Jų buvimas kartu, Dievo dukterų ir seserų kare, kuris iš draugių jas pavertė priešėmis, yra kreipimasis į Dievą, kad jis suteiktų mums susitaikymo malonę.”
Vis tik į jautrią ukrainiečių katalikų reakciją buvo atsižvelgta. Buvo atsisakyta iš anksto perengtos tryliktosios stoties meditacijos. Ją pakeitė tylos valandėlė. Tuo metu, kai moterys ukrainietė ir rusė nešė kryžių, visi pamaldų dalyviai tyliai meldėsi už karo aukas ir už taiką.
Penktadienio vakaro pamaldas prie Koliziejaus užbaigė Šventojo Tėvo malda:
„Gailestingasis Tėve, kuris leidi saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems, neapleisk savo rankų darbo, dėl kurio nedvejodamas atidavei savo vienatinį Sūnų, gimusį iš Mergelės, nukryžiuotą prie Poncijaus Piloto, mirusį ir palaidotą, trečią dieną prikėlusį iš numirusių […]. Mūsų šeimose tegul dega Evangelijos žiburys, apšviečiantis džiaugsmus ir vargus, darbus ir viltis […].
Paimk mus už rankos kaip Tėvas, kad nenutoltume nuo tavęs; perkeisk mūsų maištingas širdis, padaryk jas panašias į savo širdį, kad sugebėtume eiti taikos keliais.
Paskatink priešus paspausti vienas kitam ranką ir vienas kitam atleisti. Nuginkluok brolio ranką, pakeltą prieš brolį, kad ten, kur vyrauja neapykanta, suklestėtų santarvė. Padaryk, kad nesielgtume kaip Kristaus kryžiaus priešai, bet galėtume dalyvauti jo prisikėlimo šlovėje.“
