Šventoji Eucharistija pati savaime yra stebuklas ir, pasak šv. Tomo Akviniečio, visų stebuklų santrauka. Konsekracijos metu duonos ir vyno substancija virsta Jėzaus Kūno ir Kraujo substancija: šį virsmą Bažnyčia pagrįstai vadina transsubstanciacija.
Ir tai yra dieviškosios visagalybės stebuklas, kuris įvykdo stebuklą mūsų juslėms nepasiekiamos tikrovės plotmėje: duonos regimybė (teologijoje – pavidalas) neatitinka duonos substancijos (būtent tos tikrovės, kuri nepasiekiama mūsų juslėms), bet atitinka Kristaus Kūno substanciją. Be to, šis stebuklas yra tik sakramento pusėje, dangaus šlovėje niekas nesikeičia: Jėzus neima savo ryšulio, kad „nusileistų“ ant altoriaus.
Mums prireiktų kelių puslapių, kad apžvelgtume per konsekraciją įvykusių stebuklų visumą. Šventieji stebėjosi šiais stebuklais, kaip ir Eucharistijos apaštalas šv. Petras Julijonas Eimaras: „Labiausiai stebinantis ir negirdėtas stebuklas yra konsekracija, atliekama kunigo, apgaubto visu žmogišku vargingumu, nusidedančio. Tačiau! Būtent šis nebūties žmogus suteikia savo Kūrėjui sakramentinę egzistenciją. Būtent šis nusidėjėlis aukoja Jėzų Kristų, ant altoriaus sukuria Jėzų Kristų, atnaujina Paskutinės vakarienės stebuklą, žodžiu, daro didžiausią stebuklą; jis sukuria sakramentinį Jėzų Kristų, kaip sako šventasis Augustinas: „Tas, kuris sukūrė mane be manęs, Pats Save sukūrė per mane“. (Complete Works, PG 284, 6)“.
Eucharistija – tai didinga priemonė, kurią Dievas duoda iš savo Meilės pertekliaus žmogui, kad jį susivienytų su savimi. Tai asmeninis ir be galo mylintis Jėzaus Buvimas mums šiandien. Jis yra ten, su savo Kūnu, su savo Prisikėlimo šviesa… Būti Kristaus kūniškojo Buvimo akivaizdoje, žvelgti į Jį, kalbėtis su Juo, garbinti Jį, reiškia užmegzti tikrą santykį su Jėzumi širdis į Širdį.
Taip, adoracija veidas į Veidą veda į maldą širdis į Širdį. Kai kurie žmonės gali apsieiti ir be jos, o daugelis dvasinių srovių Bažnyčioje šios maldos formos prieš Švenčiausiąjį Sakramentą nepraktikuoja. Tačiau Bažnyčia labai skatina praktikuoti eucharistinę adoraciją kaip būdą stiprinti draugystę ir asmeninį susitikimą su Kristumi.
Kaip vystėsi eucharistinis pamaldumas
Pirmųjų tikinčiųjų pamaldumas įkvėpė juos nuostabiai išpuošti ir puikiomis dekoracijomis praturtinti Eucharistijos garbinimui pašvęstas vietas: visos šios puošmenos buvo patalpose, nes Bažnyčia dar neturėjo laisvės viešai statyti religinius pastatus.
I a. pagonis Lucienas šaipėsi iš jų dosnumo: „Praėjau pro geležinius vartus ir varinius kiemus, – pasakojo jis, – užlipęs keliais aukštais laiptais, priėjau salę su auksinėmis lubomis, kokie, pasak Homero, buvo Menelajaus rūmai; apstulbęs žavėjausi visais šiais stebuklais ir kartu mačiau vyrus, besimeldžiančius kniūbsčiomis, kaktomis dulkėse“.
Tapo įprasta atsiklaupti priešais tabernakulį, išreiškiant garbinimą. Šis atsiklaupimo paprotys atkeliavo iš imperatorių ir karalių laikų, prieš kuriuos buvo atsiklaupiama išreiškiant pagarbą: juo labiau derėtų atsiklaupti prieš Dievą, kuris yra didesnis už visus.
III a. atsirado balandžių pavidalo tabernakuliai, pakeliami skriemulių sistema, XIII a. – mobilūs ir dedami ant altoriaus, o XV a. – stacionarūs.
IV amžiuje Verdeno sinodas nurodo: „Tegul vieta, kurioje saugomas brangus Eucharistijos Lobis, būna itin garbinga“.
V a. pastebima slėpinio evoliucija: kunigas per konsekraciją nuleidžia balsą, kad suteiktų slėpiniui daugiau prasmės. Rytų bažnyčiose atsiranda ikonostasas. Tai ikonomis papuošta trijų durų pertvara, uždaranti presbiteriją, kurioje kunigas atlieka konsekraciją…
Jau VII a. kai kuriose bažnyčiose vyko procesijos, kurių metu Švenčiausiasis Sakramentas buvo nešamas tabernakulyje. Ne Švenčiausiąjį Sakramentą buvo norima ypatingai pagerbti, bet mūsų Viešpatį, atsižvelgiant į kurią nors iš Jo žemiškojo gyvenimo aplinkybių. Pavyzdžiui, Švenčiausiasis Sakramentas buvo nešamas procesijoje, skirtoje pagerbti triumfuojantį mūsų Viešpaties įžengimą į Jeruzalę Verbų sekmadienį.
Viduramžiais, X ir XI a. susilpnėjus centrinei Bažnyčios valdžiai, prasidėjo rimti išpuoliai prieš Tikrąjį Buvimą, pavyzdžiui, Berangerio iš Tūro, kuris Eucharistiją sumenkino iki paprasto ženklo. Didieji teologai šventasis Bonaventūra ir šventasis Tomas Akvinietis sureagavo ir išplėtojo transsubstanciacijos teologiją.
XIII ir XIV amžiuje tikintieji, reaguodami į erezijas, nukreiptas prieš Realųjį Buvimą, drungnumo atmosferą ir eucharistinės bendrystės stygių, prašė pamatyti Kristaus Kūną. Jie norėjo įsmeigti akis į ostiją – tuo labai konkrečiai išpažindami savo tikėjimą. Parapijiečiai prašė ostiją pakelti. Paryžiuje, Dievo Motinos bazilikoje, pirmą kartą buvo iškelta ostija. Vyskupai paragino celebrantus po konsekracijos pakelti ostiją. Vėliau tikintieji per pakylėjimą kalbėdavo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.
Šventasis Pranciškus Asyžietis (1182-1226) ištisas naktis praleisdavo melsdamasis prie tabernakulio. Naktį jis meldėsi, o dieną atstatinėjo koplyčias, skirtas dieviškajai ostijai pagerbti. Apmąstydamas šios Eucharistijoje slypinčios meilės, taip dažnai ignoruojamos ir niekinamos, didybę, jis sakė: „Meilė nemylima“… „Stebėtina didybė ir nuostabus gerumas! O didingas nuolankumas! Visų daiktų Valdovas, Dievas, Dievo Sūnus, taip nusižemina, kad dėl mūsų išganymo pasislepia po mažu Duonos gabalėliu“.
Švenčiausiojo Sakramento brolijos buvo organizuojamos tam, kad garbintų Švenčiausiąjį Sakramentą ir kartu tęstų įprastus gailestingumo darbus. Pirmoji brolija buvo įkurta 1226 m. Avinjone. 1433 m. ji buvo apdovanota eucharistiniu stebuklu.
Parapijų bendruomenių prašymu moterys „atsiskyrėlės“ persikėlė į namus prie pat bažnyčių. Bendroje su jų namais bažnyčios sienoje buvo padaryta anga, kad jos visada galėtų iš savo namų matyti Švenčiausiąjį Sakramentą bažnyčioje…
Kaip atsirado Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė
1256 m. Julijona iš Kornilono kalno, kuri adoravo priešais tabernakulį, matė prieš savo akis judantį mėnulio rutulį. Mėnulis spindėjo švelnia šviesa, bet per naktinį dangaus kūną nusidriekė tamsi juoda linija. Atsakymą į šį paslaptingą regėjimą ji sužinojo tik po dvejų metų, adoruodama priešais Švenčiausiąjį Sakramentą:
„Mėnulio gaublys simbolizuoja kovojančią Bažnyčią ir mistinį krikščioniškųjų metų ciklą. Jo grožį darkanti dėmė reiškia, kad nėra pagrindinės šventės, kurią Dievas nori matyti įsteigtą Švenčiausiam Jėzaus Kristaus Kūnui, t. y. Švenčiausiajam altoriaus Sakramentui, pagerbti. Tiesa, Didžiosios savaitės ketvirtadienis jau yra skirtas šlovingojo Sakramento įsteigimo atminimui, tačiau šiuo metu kiti skausmo kupini slėpiniai trukdo Bažnyčiai švęsti šį džiaugsmo ir Meilės Slėpinį taip, kaip derėtų. Todėl reikia pasirinkti kitą dieną, kai visa visata iškilmingai švenčia Šventąjį Jėzaus Kristaus Kūną su triumfu ir džiaugsmo giesmėmis. Štai šio naujojo kulto priežastys: jis sustiprins tikėjimą Eucharistijos Slėpiniu, kuris kasdien vis labiau mažėja ir ateinančiais amžiais dar labiau mažės; jis parodys tikintiems krikščionims gyvenimo Šaltinį, iš kurio jie turi semtis naujų jėgų, kad darytų didesnę pažangą dorybėse; galiausiai šios šventės tikslas – gilia adoracija ir didingomis iškilmėmis atsilyginti už nepagarbą ir įžeidimus, kuriais nuolat kėsinamasi į Sakramente esančią Dieviškąją Didybę“.
Taigi Viešpats pasakė seseriai Julijonai, kad Bažnyčiai trūksta kasmetinės šventės, skirtos Švenčiausiajam altoriaus Sakramentui pagerbti. Nepaisant stipraus persekiojimo prieš seserį Julijoną ir tuos, kurie norėjo, kad ši šventė paplistų, ją įvedė Lježo vyskupija; vėliau visuotinė Bažnyčia įtraukė šią šventę į liturginį kalendorių. 1264 m. popiežius Urbonas IV (Julijonos draugas) ją paskelbė privaloma visai Bažnyčiai. Popiežiaus sprendimas buvo patvirtintas 1264 m. Orvjete įvykusiu eucharistiniu stebuklu.
Švenčiausiojo Sakramento šventė, liturginėje kalboje vadinama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo švente, o liaudyje – Dievo Kūno švente arba Devintinėmis, yra šventė, per kurią Bažnyčia viešai ir iškilmingai pagerbia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Šventojoje Eucharistijoje.
Eucharistinė procesija ir iškilmingas konsekruotos ostijos išstatymas kitu būdu apreiškia tai, ką patiriame kiekvienoje Eucharistijoje: Kristaus buvimą tarp savo žmonių. Ir mūsų asmeninė ar bendruomeninė adoracija yra vienas iš būdų:
-Išreikšti Viešpačiui savo meilę,
-Padėkoti Jam, kad Jis mums dovanoja Save Patį,
-Suteikti jo Dieviškajam Asmeniui tą patį garbinimą, kurį jam teikė amžininkai…
– Krikščionių bendruomenėms, kurios dėl kunigų trūkumo negali dažnai švęsti Eucharistijos, tai yra būdas švęsti Viešpaties buvimą ir dėkoti Jam už Jo Meilės dovaną.
-Taip pat krikščionims, kurie dėl savo asmeninės padėties negali priimti Komunijos – Eucharistijos adoracija yra tikra dvasinė Komunija.
„Tegul šią dieną į šventoves su nauju užsidegimu plūsta tikinčiųjų minios; tegul dvasininkai ir žmonės pakyla ir prabyla šlovinimo himnais; tegul širdys ir troškimai, balsai ir lūpos gieda džiaugsmingas giesmes; tegul tikėjimas gieda, tegul viltis šokinėja, tegul meilė krykštauja, tegul pamaldumas ploja, tegul džiaugiasi kunigų choras, tegul mergelių susirinkimas prisipildo paguodos; Tegul kiekvienas ateina su karšta širdimi, trokštančia valia ir uoliai atlieka savo pareigas, kad garbingai atšvęstų tokios didžios dienos iškilmę, ir tegul visi Kristaus vaikai užsiliepsnoja tokiu užsidegimu tarnauti Jam, kad diena iš dienos didindami savo nuopelnų lobį būtų pripažinti vertais savo gyvenimo pabaigoje kaip atlygį priimti Tą, kuris ant Kryžiaus atidavė Save už jų atpirkimą ir Sakramente davė jiems Save kaip maistą.“ (Ištrauka iš Urbono IV bulės dėl Corpus Christi iškilmės įsteigimo visuotinėje Bažnyčioje, 1264 m.)
1318 m. Jonas XXII įsakė užbaigti šventę iškilminga procesija, kurioje būtų pergalingai nešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo dieną vyksta iškilminga procesija, skirta Jėzaus Kristaus Buvimu pašventinti ir palaiminti mūsų miestų bei kaimų gatves ir namus. Šventasis Tomas Akvinietis parengė šiai šventei skirtą liturgiją.
Švenčiausiojo Sakramento procesijos yra įkvėptos 1 Kar 8, kai Saliamonas liepė atnešti Skrynią į šventyklą. Jau 675 m. buvo rengiama Švenčiausiojo Sakramento procesija su Tabernakuliu. Šios Tabernakulio procesijos buvo įprastos ir XI a. vykdavo sekmadieniais arba per Tridienį.
„Jei kas sako, kad Švenčiausiajame Eucharistijos Sakramente Kristus, Dievo Sūnus, neturi būti garbinamas latria kultu, bent išoriniu, ir kad dėl to jis neturi būti garbinamas ypatingu šventiniu šventimu, neturi būti iškilmingai nešamas procesijoje pagal pagirtiną ir visuotinį Šventosios Bažnyčios apeigyną ir paprotį, neturi būti viešai teikiamas žmonių garbinimui, o tie, kurie jį garbina, yra stabmeldžiai: tegul būna atskirtas [anatema]…“ (Tridento susirinkimas, XIII sesija, 1551 m. spalio 11 d.)
Nuo XIV a. eucharistinis kultas vis labiau plėtėsi. Įprasta išstatymo praktika atsirado nuo Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventės įsteigimo laikotarpio.
