Visi, kurie dirba mokykloje ar universitete, žino, kad dirbtinis intelektas jau daro didelį poveikį švietimui. Nors dirbtinis intelektas pradėtas naudoti mažiau nei prieš metus, dabar daugybė studentų naudoja ChatGPT užduotims ir rašto darbams rašyti, o kitos dirbtinio intelekto priemonės taip pat siūlo perrašyti užrašus ir apibendrinti perskaitytų tekstų turinį.
Tokios technologijos sparčiai keičia žinių pobūdį ir mokymosi būdus net ir už klasės ribų. Taip yra todėl, kad jos pirmą kartą suteikė galimybę protinį procesą – konkrečiai informacijos įsiminimą, apdorojimą ir atkūrimą – perduoti nežmogiškiems subjektams. Jie, prancūzų filosofo ir ankstyvojo technologijų kritiko Bernardo Stieglerio terminais tariant, mūsų protinius gebėjimus paverčia negyvais protezais.
Amžiuje, kai daugelis transhumanistinių technologijų laikomos savaime suprantamu dalyku – ar tai būtų kontraceptinės tabletės, apeinančios moterų biologiją, ar komunikacijos būdai, peržengiantys natūralias geografijos ribas, – daugelis nemano, kad tai kelia kokią nors egzistencinę reikšmę. Jie gali teigti, kad dirbtinis intelektas paprasčiausiai atlieka už mus antraeilius ar tariamai “beprasmiškus” protinius darbus ir taip leidžia mums užsiimti tuo, kas mums atrodo vertingiau. Kai kurie netgi teigia, kad dėl šios priežasties dirbtinis intelektas leidžia mums būti kūrybingesniems.
Tačiau, dehumanizuodamas žinias, jis galiausiai gali užkirsti kelią tikros išminties galimybei. Taip yra todėl, kad išmintį galima įgyvendinti tik autentiškai žmogiškais procesais; bent jau to mes mokomės iš ikimodernių žinių sampratų, ypač Platono.
Bandydami suprasti šiuolaikinių technologijų keliamą pavojų išminčiai, turėtume iš naujo perskaityti dialogą “Fedras”, kuriame Platonas pateikia savo pedagogikos teoriją ir garsiąją rašto – neabejotinai pirmosios technologijos, kuria žinios eksteriorizuojamos negyvai būtybei – kritiką. Dialoge Sokratas aiškina savo pašnekovui, kad retorikos menui reikia mokytojo, kuris gebėtų pateikti idėjas taip, kad jos atitiktų konkrečias kiekvieno mokinio nuostatas, t. y. jis turi gebėti kalbėti jų sieloms.
Iš čia išplaukia, kad veiksmingas žinių perdavimas neišvengiamai yra tarpasmeninė veikla: tam reikia, kad gyvi žmonės įsitrauktų į dialektiką su kitais gyvais žmonėmis, dirbdami su jų prigimties ypatumais ir jau turimu supratimo laipsniu.
veiksmingas žinių perdavimas neišvengiamai yra tarpasmeninė veikla: tam reikia, kad gyvi žmonės įsitrauktų į dialektiką su kitais gyvais žmonėmis.
Paaiškinęs šį didaktinį idealą, Sokratas toliau kalba apie rašymą kaip apie tai, kas jam kelia pavojų. Jis taip pasakoja mitą apie jo išradimą: vieną dieną Teutas – senovės Egipto dievybė, kuri, kaip teigiama, išrado matematiką, geometriją ir astronomiją, – nuėjo pas Egipto karalių Tamusą ir padovanojo jam naują techninių žinių šaką, kuri, jo manymu, pagerins žmonių išmintį ir atmintį, būtent raštą. Tačiau karalius jo menui nepritarė, pareiškęs, kad iš tikrųjų jis turės priešingą poveikį:
Jei žmonės to išmoks, jų sielose įsišaknys užmaršumas; jie nustos lavinti atmintį, nes remsis tuo, kas parašyta, ir prisimins dalykus nebe iš savęs, o per išorines pastabas. Tai, ką jūs pasiūlėte, yra ne atminties, bet priminimo receptas. Ir savo mokiniams siūlote ne tikrąją išmintį, o tik jos regimybę. (Fedras, 275a)
Be to, pasak karaliaus Tamuso, raštas yra pavojingas, nes jis gali “dreifuoti po visą pasaulį, patekti į rankas ne tik tiems, kurie jį supranta, bet lygiai taip pat ir tiems, kurie su juo neturi nieko bendra; jis nežino, kaip kreiptis į tinkamus žmones ir nesikreipti į netinkamus”.
Atsižvelgdami į tai, ką Sokratas anksčiau dialoge sakė apie retoriko imperatyvą “pažinti įvairias sielos formas”, karaliaus Tamuso susirūpinimą galėtume interpretuoti taip, kad rašto, kaip technologijos, panaikinančios tarpasmeninį tarpininkavimą, pavojus slypi būtent tame, kad jis dehumanizuoja mokymąsi. Susirūpinimą kelia tai, kad rašymas gali ne tik slopinti žmonių gebėjimą įsiminti dalykus – apie šio gebėjimo svarbą netrukus kalbėsime – bet ir nesugebėti kreiptis į žmones, kalbėdamas apie jų konkrečią sielą. Dėl to gali būti pakenkta pačiam platoniškųjų pastangų tikslui, t. y. nukreipti žmones į tiesą, esančią juose pačiuose, per atminties procesą, kurį jis vadino anamneze.
Šį pedagoginį idealą šimtmečiais puoselėjo krikščioniškos, žydiškos ir islamiškos mokymosi tradicijos. Net ir tada, kai buvo priimtas raštas, tebebuvo manoma, kad jo turinys turi būti dėstomas tarpasmeniškai ir kiekvieno besimokančiojo gebėjimus atitinkančiais laipsniais. Tačiau po Apšvietos šios tradicijos buvo, taip sakant, perrašytos, o Platono perspėjimas, atrodo, buvo pamirštas.
Apšvietos epochos egalitarizmo ir visuotinio proto akcentavimas lėmė konkrečių pedagoginių metodų nuosmukį, o vietoj jų buvo pasirinktas universalus, standartizuotas požiūris į mokymąsi, kuris, kaip manyta, tinka naujam, emancipuotam, moderniam žmogui. Šį pedagogikos supratimo pokytį vainikavo XVIII a. prancūzų enciklopedistų judėjimas, kuriuo buvo bandoma visas žinias susisteminti į vienintelį informacijos rinkinį, prieinamą bet kam ir bet kur. 1938 m. anglų mokslinės fantastikos rašytojas H. G. Velsas numatė, kad enciklopedizmas ir tuo metu besiformuojančios technologijos susilies į tai, ką jis pavadino “pasaulio smegenimis”: pasaulinį žinių indeksą, nepriklausomą nuo bet kokio žmogiškojo tarpininkavimo ir autoriteto, kuris, jo paties žodžiais tariant, pasitarnaus “pasaulinei kultūrai”.
Nepraėjo nei šimtmetis, ir Velso svajonė tapo realybe, nes atsirado naujovė, kuri Egipto karaliui tikrai būtų buvusi baisiausias košmaras – internetas. Pakeisdamas tarpasmeninę pedagogiką negyvu informacijos telkiniu, internetas iki neregėto masto padidino rašymo pavojų. Gali atrodyti, kad jis suteikia mums daugiau žinių nei bet kada anksčiau, tačiau, kadangi jis yra beasmenis, jis negali kalbėti konkrečioms sieloms ir taip vesti jas į tiesą. Pakartosiu Platono mintį, kad ji nesuteikia tikros išminties, o tik jos regimybę.
Būtent dinamiškas tarpasmeninės dialektikos procesas leidžia mums pereiti nuo faktų prie racionalių principų, o tada nuo racionalių principų prie amžinųjų tiesų; pakilti episteminėje skalėje, kuri yra Platono “padalinta linija”. Iš esmės tai ir yra pavojus, kylantis dėl to, kad technologijos pakeičia tradicinius pažinimo būdus. Technologija, būdama statiška ir nežmogiška, negali mūsų vesti į vienybę su tiesa, kaip numatė Platono Sokratas, nes jai trūksta aktyvaus, t. y. tarpasmeninio elemento, kuris tarsi alchemija paverstų neapdorotą informaciją asmenine įžvalga.
Žinoma, pats internetas nebūtinai reiškia išminties pabaigą. Juk galima naudotis jo ištekliais ir tuo pat metu praktikuoti įkūnytą mokymosi formą, lygiai taip pat, kaip galima atgaivinti knygą sąmoningai suteikiant jai kvaziasmeniškumą – tik asmenims būdingą galią. Iš tiesų, dažnai sakoma, kad geros knygos pabaiga yra tarsi atsisveikinimas su artimu draugu. O knygos gali būti puiki pagalba bendruomeniniam mokymuisi ir nuolatinėms diskusijoms; mirusią raidę gali atgaivinti gyvas mokytojas. Nors informacijos supratimo nereikėtų painioti su pačia išmintimi, “priminimas” turi savo vietą ir vis dėlto gali įtraukti racionalią sielą bei vesti ją į tiesą, jei tinkamai tarpininkaujama. Iš tikrųjų būtent taip didis mokytojas naudoja knygas su savo mokiniais.
Tačiau dirbtinio intelekto atveju susiduriame su kur kas pavojingesniu dalyku, nes dirbtinis intelektas iš esmės visiškai panaikina žmogaus tarpininkavimo poreikį. Dar visai neseniai pirminės informacijos pavertimo, pavyzdžiui, esė, procesui reikėjo pasitelkti atminties, išvadų ir proto gebėjimus, o diskusija su mokytoju ar bendraamžiu buvo naudinga. Šie procesai savo ruožtu pagilina proto gebėjimą įgyti išminties. Tačiau atsiradus tokioms technologijoms kaip ChatGPT, dabar pažinimo procesą galima perduoti nežmogiškam subjektui. Tai, ko gero, veda prie rimčiausios dirbtinio intelekto keliamos grėsmės, bent jau žvelgiant iš platoniškosios perspektyvos: mūsų protinių gebėjimų, ypač atminties – esminio išminties gebėjimo – perleidimo.
Dar visai neseniai pirminės informacijos pavertimo, pavyzdžiui, esė, procesui reikėjo pasitelkti atminties, išvadų ir proto gebėjimus
Prisiminkime, kaip Fedro veikale Egipto karalius pažymėjo, kad rašto problema yra ta, jog jis pašalina poreikį žmonėms prisiminti dalykus iš savo vidaus. Taip yra todėl, kad raštas veikia kaip dirbtinis protezas, kuris už mus išsaugo informaciją. Kaip aptarta, internetas tai dar labiau sustiprina; tačiau net ir turėdami internetą, mes vis tiek turime patys įsisavinti informaciją, kai imamės kokių nors mokslinių ar kūrybinių pastangų. Tačiau dirbtinis intelektas leidžia visiškai apeiti šiuos procesus. Galime priversti robotus už mus užsirašyti paskaitas, mums net nesigilinant į tai, kas yra dėstoma, ir galime sukurti išsamų esė apie tam tikrą temą, patys neįsisavinę atitinkamos informacijos ar neturėdami jokios asmeninės įžvalgos. Kitaip tariant, galime siekti žinių nieko neįsisavindami.
Kitame savo dialoge “Teaetetas” Platonas atskleidžia, kodėl žinių įsisavinimas yra toks svarbus išminčiai. Jis lygina atminties gebėjimą su “vaško gabalėliu”, į kurį įspaudžiami mūsų jutiminiai įspūdžiai, ir teigia, kad mūsų vaško stiprumas teigiamai susijęs su mūsų bendru protu. Taip yra todėl, kad kuo stipresnis mūsų vaškas, tuo ryškesni išorinio pasaulio daiktų atspaudai, kuriuos vėliau galima “greitai priskirti keliems jų antspaudams – vadinamiems “tikriesiems daiktams”. Kitaip tariant, tie, kurių protiniai gebėjimai stiprūs, geba pažinti tikrąsias formas, todėl, kaip jis mums sako, “sakoma, kad jie yra protingi”. Kita vertus, tie, kurių vaškas minkštas, yra užmaršūs; jie ne tik sunkiai išlaiko įspūdžius, bet ir vėliau sunkiai suvokia tikrąją daiktų prigimtį.
Taigi atmintis, leidžianti mums įsisąmoninti jutiminius įspūdžius ir formuoti abstrakčias asociacijas tarp jų, yra tai, kas pirmiausia leidžia mums kilti tiesos link. Šis platoniškasis pasakojimas padarė didelę įtaką Viduramžių pedagogams, kurie jį aiškino taip, kad turėtume aktyviai dirbti stiprindami savo atmintį kaip raumenis. Toks buvo Viduramžių atminties meno, pavyzdžiui, Ramono Llullio ir Giulio Camillo sukurtų atminties menų, kuriuos savo garsiojoje knygoje “Atminties menas” (The Art of Memory) aprašė Frances Yates, tikslas. Joje F. Yates apžvelgė, kaip atminties lavinimas buvo laikomas esmine pedagogikos dalimi ir kaip viskas, kas ją silpnino, buvo griežtai smerkiama. Tai buvo smerkiama, nes viskas, kas slopina atmintį, įskaitant tai, kas prisimena už mus, suminkština mūsų vašką: dėl to mažiau gebame susieti pojūčių objektus su tikrąja daiktų prigimtimi, taigi galiausiai slopinama išmintis.
atminties lavinimas buvo laikomas esmine pedagogikos dalimi ir kaip viskas, kas ją silpnino, buvo griežtai smerkiama.
Dabar galime suprasti, kodėl, žvelgiant iš platoniškosios perspektyvos, žinių perkėlimas į nežmogiškus protezus yra toks žalingas išminties siekimui: jis ne tik pašalina tarpasmeninį elementą, kuris reikalingas kiekvienai individualiai sielai vesti į tiesą, bet ir susilpnina patį gebėjimą, kuris pirmiausia leidžia mums apmastyti informaciją ir paversti ją žiniomis bei įžvalgomis.
Taigi, ypač kalbant apie švietimą, turėtume susirūpinti dėl dirbtinio intelekto. Jis ne tik skatina intelektualinį tinginiavimą ir plagijavimą, bet ir iš esmės kenkia tiems mūsų žmogiškosios prigimties aspektams, nuo kurių priklauso tikrų žinių įgijimas. Naudodami dirbtinį intelektą turime ne tik perdėtą Velso pasaulio smegenų – beasmenės informacijos masę, galinčią tik perkonfigūruoti negyvas raides ir neturinčią žmogiškojo tarpininkavimo, reikalingo joms atgaivinti, – bet ir naują protezą, kuris išoriškai pakeičia atmintį ir taip sumažina mūsų gebėjimą patiems pasiekti tiesą. Iš esmės dirbtinis intelektas gali nuasmeninti mūsų egzistenciją.
Kaip dažnai būna šiuolaikiniame pasaulyje, daugelis teigs, kad tai yra pažangos požymis; priemonė, leidžianti mums užsiimti vertingesniais (paprastai turima omenyje pelningesniais) reikalais. Tačiau jie nesuvokia, kad menkindamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir nepaisydamas mūsų unikalaus gebėjimo ieškoti tiesos ir susivienyti su ja, dirbtinis intelektas mus ne tik neįkvėps, bet ir padarys negarbingus. Dar kartą pakartosiu pranašiškas karaliaus Tamuso pastabas: jis į mūsų sielas įskiepys užmaršumą.
