Pats jautrumas homoseksualių žmonių atžvilgiu jau yra labai jautri bei dideles kontroversijas kelianti daugiabriaunė problema. Daug ką šiuo klausimu galiu pasakyti ir iš savo asmeninės patirties. Esu potraukį į homoseksualumą turintis praktikuojantis katalikas, besistengiantis gyventi pagal Dievo planą ir Katalikų Bažnyčios mokymą.
Homoseksualumo ir katalikybės santykio tema esu davęs ne vieną viešą interviu, rašęs ne vieną straipsnį. Gyvas reagavimas į mano viešą veiklą šiuo klausimu aiškiai parodė, kad labai didelė dalis Lietuvos gyventojų jautrumo homoseksualių žmonių situacijai arba praktiškai neturi, arba šis jautrumas yra iškreiptas. Rasti aukso vidurį, pasirodo, yra labai sunku – tam reikia turėti prigimtinės teisės pajautą, išmanyti Bažnyčios mokymą ir tiesiog pasižymėti išmintimi, sveiku protu bei taktiškumu.
Apie nejautrumą homoseksualių asmenų atžvilgiu čia daug nekalbėsiu. Tai atskira, didelė ir plati tema, gvildentina malda, susipažinimu su Katalikų Bažnyčios mokymu. O neretai šią problemą išsprendžia ir abipusiai taktiškas pokalbis su polinkį į homoseksualumą turinčiu asmeniu. Homofobijos problemas dažniausiai sukelia arba homoseksualių žmonių nepažinimas, arba žmonių netaktiškumas.
Šiuo metu ne mažiau svarbus yra tinkamas, išmintingas ir korektiškas jautrumas homoseksualių žmonių situacijai. Kaip rodo praktika, gana daug asmenų dėl jautrumo homoseksualiems asmenims sutinka nuolaidžiauti radikaliajam kairiųjų pažiūrų LGBT judėjimo sparnui, sutinka palaikyti jo reikalavimus, kurie neretai yra absurdiški ir kenksmingi visuomenei, jos moralei.
Gana daug asmenų dėl jautrumo homoseksualiems asmenims sutinka nuolaidžiauti radikaliajam kairiųjų pažiūrų LGBT judėjimo sparnui.
Visuomenėje sąmoningai ir sėkmingai kuriamas įspūdis, kad šis LGBT judėjimo sparnas atstovauja visų homoseksualių žmonių interesams. Bet tai yra netiesa. Ne tik aš, bet ir daug mano pažįstamų (bei asmeniškai nepažįstamų) likimo brolių ir seserų (taip vadinu polinkį į homoseksualumą turinčiuosius) nesutinka su daugeliu minėto LGBT sparno idėjų. Įskaitant ir reikalavimą įteisinti partnerystę įstatymu. Partnerystės įteisinimui oponuoja ir Katalikų Bažnyčios mokymas (Tikėjimo mokymo kongregacijos 2003 birželio 3 d. dokumentas „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“), ir tiesiog prigimtinė teisė bei bendrojo gėrio sąvoka.
Tinkamo jautrumo homoseksualių žmonių situacijai pagrindu labiausiai verta laikyti Katalikų Bažnyčios katekizmą. Jame iš pradžių konstatuojama, kad „Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. (…) Jų niekaip negalima pateisinti“ (2357 Katekizmo skirsnis).
Toliau (2358 skirsnyje) teigiama, kad „toks objektyviai netvarkingas polinkis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“. Ir galiausiai nurodoma, kad homoseksualūs „žmonės pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo“ (2359 skirsnis).
Jautrumas, rodomas homoseksualiems asmenims, turėtų pastūmėti homoseksualus įgyvendinti šį Bažnyčios mokymą ir, svarbiausia, neturėtų iš užuojautos ar pan. paskatinti nusidėti. Taip pat jautrumas neturėtų duoti impulsą pataikauti kai kurių homoseksualų žalingiems įgeidžiams pagal savo kurpalį keisti visuomenės sandarą ir struktūrą.
Vienas jautriausių klausimų homoseksualams yra šeima. Dažnas homoseksualus asmuo kenčia dėl sutrūkinėjusių ar nestabilių santykių su savo prigimtine šeima. O dar skaudesnė problema – šeimos kūrimas. Daug homoseksualų nori sukurti savo šeimą, tačiau, negebėdami ar net nenorėdami įveikti savo homoseksualumo, negali sukurti prigimtinės šeimos su priešingos lyties santuokiniu partneriu.
Dėl šios priežasties tūlam homoseksualui kyla mintis pavadinti šeima santykius su savo tos pačios lyties partneriu (beveik visada seksualiniu). O štai čia jau ir yra visuomenės pareiga, kartu rodant visą jautrumą, padėti homoseksualams suprasti, jog šeima – tai tik atvira gyvybės kūrimui vyro ir moters santuoka.
Svarbu visuomenei taip komunikuoti su homoseksualais, kad šie nepasijustų niekam nereikalingi, nieko verti ir niekaip neprisidedantys prie bendrojo gėrio.
Kad ir kaip homoseksualams būtų skaudu, bet iš dviejų homoseksualų ryšio niekaip negali gimti vaikas. Homoseksualų poroje neįgyvendinamas lyčių papildomumo principas. Šios poros įgyti vaikai praranda teisę turėti tėtį ir mamą. Ir galiausiai, kadangi Partnerystės įstatymas dviejų kraujo ryšiu nesusijusių homoseksualų santykį prilygina šeimai, visuomenė neturėtų homoseksualams ir sau meluoti, kad toks teisinis reguliavimas atitinka bendrojo gėrio, prigimtinės teisės ir teisingo proto principus.
Nors patiems homoseksualams dažnai atrodo kitaip, tačiau dviejų homoseksualių žmonių santykio neprilyginimas šeimai nėra jų orumo pažeidimas. Tik svarbu visuomenei taip komunikuoti su homoseksualais, kad šie nepasijustų niekam nereikalingi, nieko verti ir niekaip neprisidedantys prie bendrojo gėrio. Kaip rašoma Katekizmo 2359 skirsnyje, homoseksualai gali kurti nesavanaudišką draugystę.
Draugystės reikšmė šių dienų visuomenėje yra nepakankamai įvertinama. Ji gali labai prisidėti prie bendrojo gėrio. Juk draugai vienas kitą gali palaikyti ligos atveju, sulaukus senatvės, padėti vienas kitam auginti ir mokyti vaikus, pagelbėti bet kokios problemos akivaizdoje, taip pat prisidėti prie visuomenės tradicijų, vertybių išsaugojimo ir kūrimo, civilizacijos bei kultūros gynimo ir plėtojimo.
Homoseksualai irgi gali visa tai puoselėti. Tik svarbu, kad draugams būtų teisiškai leista sudaryti tokią sutartį, kuri suteiktų, jei jie išreiškia norą, galimybę bet kuriuo atveju vienas kitą lankyti ligoninėje, gauti informaciją apie ligą, be testamento paveldėti turtą ir panašiai.
Visus šiuos dalykus garantuotų bendro sugyvenimo instituto sukūrimas. O toks institutas praverstų ne tik homoseksualiems, bet ir heteroseksualiems draugams. Ir šiems santykiams sukurti bei įtvirtinti visai nereikia Partnerystės įstatymo ir juolab draugų porą vadinti šeima. Juk įstatymai (pavyzdžiui, Partnerystės) savaime santykių sutvirtinti nepadeda, jei žmonių nesieja tokie prigimtiniai ryšiai kaip bendri vaikai ar kraujo giminystė.
Homoseksualūs žmonės labai dažnai ir skaudžiai kenčia nuo vienatvės ir vienišumo. Juk net psichikos specialistai signalizuoja, kad viena rizikingiausių socialinių grupių mūsų visuomenėje yra vieniši, seni, homoseksualūs asmenys. Jie priskiriami prie didelės savižudybės rizikos grupės. Tačiau padėti homoseksualams (nesvarbu kokio amžiaus) įveikti vienišumo problemą Partnerystės įstatymas visiškai nepadeda. Iškylančioms teisinėms problemoms spręsti pakaktų bendro sugyvenimo instituto. O šalia to, visuomenė galėtų jautriai paskatinti homoseksualius asmenis kurti nesavanaudišką, skaisčiais santykiais paremtą, palaikančią norą visapusiškai tobulėti draugystę tiek tarp dviejų homoseksualių asmenų, tiek ir tarp skirtingos seksualinės orientacijų žmonių.
Ne be reikalo JAV jau seniai kilo ir parapijose plinta iniciatyva raginti hetoroseksualius krikščionis kurti draugystes su homoseksualiais žmonėmis, šitaip padedant jiems įveikti vienišumą ir užsidarymą „gete“, kuris ištinka dažną homoseksualą, psichologiškai artimai bendraujantį tik su savo likimo broliais ir dėl to kartais prarandantį realybės jausmą kai kuriais visuomeniniais klausimais.
O svarbiausia, kaip rašoma Katekizme (2347 skirsnyje), „skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę“. O tai ir yra svarbiausia jautrumo homoseksualiems asmenims užduotis – padėti šiems žmonėms tobulėti ir gyventi dorai.
