Balandžio 29 – 30 dienomis keliose internetinėse platformose (Delfi.lt, Lrytas.lt, Vz.lt, 15min.lt, Laisvavisuomene.lt, Laikmetis.lt, Propatria.lt) publikuoti straipsniai apie Prezidentūros užsakytą visuomenės nuomonės tyrimą keliais nemažai diskusijų keliančiais klausimais – lyčiai neutralios partnerystės, Stambulo konvencijos ratifikavimo, galimų rinkimų sistemos pokyčių. Savo požiūrį į tyrimą ir jame keltus klausimus (dažniausiai išskirtinai vieną) išsakė ne vienas žinomas mokslininkas, politikas, politologas ar visuomenės veikėjas.
Dalyje informaciją šia tema pristačiusių straipsnių sudvejota tyrimą užsakiusios institucijos intencijomis, kvestionuotas jame taikytas duomenų rinkimo instrumentas, tyrimo rezultatai, jų tikslingumas, vertingumas ir pritaikomumas. Sudvejota ir visuomenės nuomonės pagrįstumu, jos gebėjimu analizuoti informaciją ir argumentuotai išsakyti savo poziciją. Jai net taikyti ochlokratijos, minios, prastuomenės epitetai, formuojant nuostatą, esą ši daug ko nežinanti ir į tam tikrus dokumentus (konkrečiai Stambulo konvenciją) nesigilinanti „dauguma klysta“. Atskirais atvejais svarstymai apie tyrimą, panašu, virto ne konstruktyvia dalykine diskusija, o savotišku politinės kovos lauku.
Prezidentūros užsakymu atliktą tyrimą bene išsamiausiai (nors ir segmentuotai) pristatė Delfi.lt. Greta eilės žinomų asmenų komentarų čia pateikta ir dalis statistinių lentelių. Sveikintina. Kartu gaila, kad skaitytojas jose gali matyti tik tiek, kiek jam leidžiama: didžioji dalis lentelių „apkarpytos”: neaiškios stulpelių reikšmės, parodoma tik dalis duomenų. Techninė klaida?
Bet kokiu atveju kyla klausimas, kaip tyrimuose mažiau patyrusiam skaitytojui susiorientuoti, kas yra kas: kurio stulpelio duomenys ką reiškia arba, pvz., kiek procentų moterų išsako vieną ar kitą poziciją, jei matomi tik absoliutūs skaičiai? Susiskaičiuoti? Pasikliauti tekstu? Tik 2 lentelėse iš 7 duomenys parodomi korektiškai. Nelabai pagarbu skaitytojo atžvilgiu, nekorektiška ir netikslu moksliniu požiūriu.
Tad, viena vertus, pasitelkus ekspertus (sociologus, politikus) lyg ir siekiama plačiau aptarti tyrimą, kita vertus, stokojama pagarbos skaitytojui: tikriausiai jis nesigilins, tad kai ką galima ir supaprastinti. Neaiški tokio duomenų apkarpymo intencija. Faktas tik tas, kad, jei taip tyrimo rezultatus vizualiai parodytų studentas, darbą jam tektų taisyti. Bet čia ne apie tai. Norėtųsi keliais aspektais apžvelgti dalyje straipsnių išryškėjusią retoriką.
Pirmiausia glumina faktas, kad Prezidentūros užsakytame tyrime gvildentos kelios temos, tačiau dalyje jį pristatančių straipsnių dėmesys sufokusuotas beveik išimtinai tik į vieną jų – visuomenės poziciją dėl Stambulo konvencijos. Tokios pozicijos motyvai lieka neaiškūs, tačiau gal tai suprantama laikysena tyrimo, kuris pristatomas kaip nepakankamai išsamus, vertinimo kontekste. Dvejojama jo išsamumu, taikyto įrankio korektiškumu ir kartu nutylima platesnė jo tematika, dėl ko įgautus rezultatus tampa sudėtingiau žvelgti gilesniu pjūviu, matyti platesnį tyrimo lauką ir vidines visuomenės požiūrio sąsajas, papildančias ir patvirtinančias kitų šių metų pradžioje vykdytų panašių imčių, kiekybine metodologija grįstų ir į analogišką tematiką orientuotų tyrimų rezultatus.
net ir labai platūs ir išsamūs tyrimai nepajėgūs vienu tyrimu aprėpti visko.
Pastebėjimai dėl tyrimo ribotumo iš dalies suprantami ir paaiškintini: net ir labai platūs ir išsamūs tyrimai nepajėgūs vienu tyrimu aprėpti visko. Bet kokiame tyrime neišvengiamai paliečiamas daugiau ar mažiau ribotas problemų ar klausimų laukas, kiti jų paliekami išsamesniems tyrimams, kurių kitas tikslas ir uždaviniai, kita tyrimo prieiga, metodai ir instrumentai. Tai natūrali tyrimų praktika.
Tad panašu, kad straipsniuose ryškėjanti gan selektyvi prieiga ir tyrimo rezultatų interpretacinis vertinimas yra labiau politinis nei mokslinis ar pilietinis. Tokiai laikysenai savaime stinga objektyvumo (nutylima dalis informacijos apie tyrimą, jo teminį lauką ir rezultatus, nekorektiškai pateikiama dalis duomenų ir t. t.), tad visuomenė veikiau ne informuojama, o dezinformuojama. Juolab, kad metų pradžioje viešai pristačius jau minėtus NVO sektorių atstovaujančios institucijos užsakytus artimos tematikos tyrimų rezultatus panašių reakcijų nesulaukta.
visuomenė veikiau ne informuojama, o dezinformuojama.
Antra. Straipsniuose pateikiama tik dalis tyrimo rezultatų, o dalies jų interpretacija kelia klausimų. Pvz., teigiama, kad „jaunimas, ypač studentai, pritaria, jie galbūt labiau informuoti“, „pagal socialinę padėtį, Stambulo konvencijos ratifikavimą labiausiai (44,4 proc.) palaiko moksleiviai ir studentai. (…) Nepritariančiųjų konvencijos ratifikavimui daugiausia yra tarp bedarbių (55,9 proc.)(…). Mažiausios skeptikų gretos yra tarp moksleivių, studentų (17,8 proc.) (…). Dažniausiai šiuo klausimu nuomonės neturi (…) moksleiviai bei studentai (37,8 proc.)“. Visgi, žvelgiant į statistinę lentelę matysime, kad moksleivių ar studentų (apjunti vienoje grupėje) tarp tiriamųjų tėra vos 45 iš 901 (tiek matome nepilnoje lentelėje; tyrimo imtis N-1001). Tad nekorektiška procentiškai gretinti 45 moksleivių ir studentų (kaip ir 59 bedarbių) požiūrį su 153 – 268 (priklausomai nuo tiriamųjų grupės) kitos socialinės padėties atstovų nuomone. Tai iškreipia rezultatus, tad juos interpretuojant tą privalu įvardinti. Kitaip tiesiog esame klaidinami, sąlyginai manipuliuojama ir skaitytojo (ne)dėmesingumu bei tyrimo duomenimis.
Trečia. Visuomenės nuomonės tyrimai – vienas iš įrankių patikimais ir patikrintais metodais sekti jos nuomonių, vertinimų, lūkesčių, poreikių etc. pulsą. Tai įprasta praktika. To siekta ir Prezidentūros užsakytame tyrime. Kita vertus, tokie tyrimai gali tapti (neretai ir tampa) pamatu tolimesniems tyrimams, kai atsekus ryškesnes požiūrių, vertinimų, poreikių ir pan. pozicijas, galimas kryptingas fokusavimasis į gilesnę jų analizę, ypač, kai vienas kitą papildantys tyrimai leidžia fiksuoti vykstančius pokyčius, o ilgainiui – plėtoti ir metaanalizę. Panašiai aptariamas tyrimas papildė ir patvirtino jau minėtų sausio mėnesį atliktų tyrimų rezultatus.
Ketvirta. Jei dvejojama tyrimo išsamumu, tikslingumu, reikalingumu ir tuo, kiek žmonės žino apie tai, ko jų teiraujamasi, ko gero, tektų kvestionuoti eilę kitų visuomenės nuomonės tyrimų, tame tarpe ir periodinį pasitikėjimo politikais, politinėmis partijomis, institucijomis barometrą, nes (remiantis straipsniuose išsakyta argumentacija) tikėtina, kad dalis į juos atrenkamų respondentų yra mažiau politiškai angažuoti, fragmentiškai besidomį politika, todėl vargu ar gali turėti savo argumentuotą poziciją tiriamais klausimais.
Analogiškai galėtume abejoti ir referendumais (reaguojant į pamąstymus, galima būtų teigti, kad juose taip pat tiesiogiai teiraujamasi konkrečių klausimų, kuriais piliečiai išreiškia savo poziciją ir valią sprendimus priimančioms institucijoms net nežinant, ką konkrečiai jie žino, supranta ar moksline prasme suvokia, pvz., klausimuose naudojamų sąvokų „Konstitucija“, „Europos Sąjunga“ ir pan. turinyje). Tokie klausimai nekeliami, nes visumoje tyrimais pasitikima, viešai aptariami jų rezultatai, reaguojama į reitingų dinamiką.
Visgi kitokiu „barometru“ suabejota. Ar tai reikštų, kad visuomenė kai kuriais klausimais gali ir turi teisę išsakyti savo nuomonę, o kai kuriais ne? Ar kad Prezidentūra negali ja domėtis? Dvejonė tuo iškelia kitus klausimus (apie tai žemiau), tačiau nepaneigia poreikio, galimybės ir teisės tirti visuomenės nuomonę, jos atsiklausti. Kitaip grėstų rizika prisiimti vadinamąją elitistinę laikyseną plėtojant visuomenės nuomonės mažareikšmiškumo retoriką, o ją pačią matant kaip „nežinančią“, „nesidominčią“, „neskaitančią“, „prastuomenišką“, negebančią analizuoti ir pasirinkti.
grėstų rizika prisiimti vadinamąją elitistinę laikyseną plėtojant visuomenės nuomonės mažareikšmiškumo retoriką.
Puikiai suprantame, kad tai būtų nedemokratiška ir nepagarbu bendrapiliečiams, atstovaujantiems įvairias amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties etc. grupes.
Ir pabaigai. Vargu ar galima sutikti, kad „šituo vienu klausimu, kuris yra suformuluotas tokiu būdu, mes tikrai nesužinome Lietuvos visuomenės nuomonės apie Stambulo konvenciją. Mes sužinome galbūt tik tai, ką jie girdėjo kažkur paminėta viešojoje erdvėje apie tai, priklausomai nuo to, koks turinys buvo ten minimas“. Tokia pozicija, viena vertus, nuvertina visuomenės pilietinį raštingumą ir sąmoningumą (tarsi niekas neskaito, nesigilina, vadovaujasi tik nuogirdomis), kita vertus, abejoja jų gebėjimu kritiškai mąstyti, analizuoti, turėti savo įžvalgas ir daryti išvadas, galiausiai remtis patirtimi matant ir analizuojant užsienio šalyse vykstančius procesus.
Žinoma, norint tirti gelminius klodus to, ką, kaip, kodėl ir kokių aplinkybių, veiksnių sąveikoje žmonės iš tiesų žino, suvokia ir renkasi, reikalingi išsamesni tyrimai – analitiniai, gal net ilgalaikiai ir tarpdisciplininiai, apjungiantys kelias tyrimo metodologijas, metodus, instrumentus. Bet tai nepaneigia visuomenės nuomonės tyrimo reikšmingumo ir reikalingumo. Ją tirti įprasta.
Be to, kaip ir aptariamo tyrimo atveju, gvildenant eilę kitų temų neretai taip pat tik epizodiškai aptariami vienokio ar kitokio požiūrio giluminiai veiksniai, nes tai papildomų mokslinių tyrimų reikalaujanti sritis. Šiuo tyrimu siekta kitų tikslų, tad reikalauti iš jo to, kas nebuvo jo tikslas, nekorektiška. Tam tikslinga pasitelkti papildomus tyrimus.
Apskritai, vargu ar pagrįsta būtų teigti, kad tiriant gyventojų požiūrį esant vienodoms jo matavimo galimybėms kai kurių temų tyrimui analogiškus instrumentus pasitelkti galima, o kai kurių – ne. Dar keisčiau būtų teigti, kad „daugumos nuomonė nėra pakankamas argumentas atmesti tarptautinius susitarimus, neįtraukti tam tikrų apibrėžimų ar nesvarstyti tam tikrų problemų. Dauguma klysta. (…) Ji nebūtinai klysta visada, bet visada egzistuoja tokios klaidos galimybė“.
Kaip tuomet su mažuma – piliečių išrinktu Seimu, kitais tautos atstovais? Ar jie niekada neklysta? Ir ar jiems nėra svarbu jausti visuomenės pulsą ir kaip tautos išrinktiems atstovams į jį atliepti priimant sprendimus? Vienas iš įrankių tam ir yra visuomenės nuomonės tyrimai. Ir jie – svarbūs. Antraip neturėtume nei priešrinkiminių reitingų, nei nuolatinių „barometrų“, nei kitų visuomenės nuomonės apklausų. Jos per Polltix savo rinkėjų nesiteirautų ir politikai.
