Ką tik Lietuvoje nuvilnijo eilė mitingų. Kiekvienas jų savaip palietė ir tapatybės klausimą – kas, kaip ir kodėl esame, kur link keliaujame ir ko siekiame, ką ir kodėl renkamės, ypač šiandienos vertybių, pasaulėžiūrų, įsitikinimų sumaištyje ir sankirtoje siekdami puoselėti tarpusavio ryšį, bendrystę ar bent jau sutarimą. Tarsi vis iš naujo keltume aktualumo neprarandančius tris pamatinius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Ministro pirmininko, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovo Prano Dovydaičio keltus klausimus: „Kuo save vadiname ir kodėl; ką aplink save matome; kokios mūsų priedermės, siekiai ir keliai prie jų?“
Tapatybė paprastai grindžiama sąmoningu savo savasties (at)pažinimu, suvokimu ir aiškiu apsisprendimu. Ją išreiškiame ir išoriškai regimais bei atpažįstamais ženklais ir simboliais, iš kurių atpažįstame ir kitus, jų tapatybę, atkoduojame archetipinius elementus. Rugsėjo pradžioje Kaune vykusios eitynės taip pat siuntė žinią apie tapatybę.
Esame įpratę (ar pripratinti?) prie panašiuose renginiuose naudojamos atributikos ir simbolių, juos daugiau ar mažiau atpažįstame. Visgi, Kauno herbe vaizduojamo tauro virsme į vienaragį, panašu, ne vieno žvilgsnis ir žinojimas galėjo bent akimirkai „prasilenkti“. Neatsitiktinai. Ne tik todėl, kad nelengva iš karto pastebėti tai, ko protas nesitiki. Tiesiog akys greičiau užfiksuoja tai, kas ryšku, stambu, aiškiai matoma, atpažįstama (šiuo atveju raudoną Kauno herbo foną pakeitusi šešių spalvų vėliava), o ne smulkesnę ir subtilesnę transformaciją – tauro virsmą vienaragiu.
Ar to ir siekta – likti nepastebėtu, neatkoduotu? Panašu, kad ne: eilė eitynių reklaminių plakatų rodo, kad tauro dekonstravimas į vienaragį miesto herbe neatsitiktinis. Priešingai, jis kryptingas ir tikslingas: reklamose rožiniu vienaragiu virtęs tauras „puikavosi” Soboro fone, stilizuotoje Ažuolyno stumbro skulptūroje, ant medžiaginių krepšių, rožiniame automobilyje, ir etc. Kokia tokio miesto herbo dekonstravimo prasmė, motyvas, tikslas? Pažvelkime į tai keliais aspektais – naudojamo simbolio ir galimų siekių.
Pasak Karlo Gustavo Jungo, „ženklas yra visuomet mažiau nei idėja, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visuomet išreiškia kažką daugiau, nei jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė“. Tad ką simbolizuoja ir išreiškia vienaragis?
Pirmiausia, tai daugiaprasmis simbolis. Tradiciškai jis sietas su tyrumu, skaistumu, nekaltumu, vaizduotas kaip slėpininga būtybė, plėtojant mitinį pasakojimą apie jį sugauti galinčią tik nekaltą mergelę. Priklausomai nuo kultūros ir tradicijos, jis vaizduotas kaip laisvas, nepažabojamas kalnų ar miškų gyvūnas – ožka, elnias, gazelė, danielius ar žirgas su ilgu ragu kaktoje. Taip vaizduojamas vienaragis personifikavo galią ir jėgą, besipriešinančią tamsos galybėms, išlaikančią pusiausvyrą Visatoje, suvoktas kaip rodantis kelią ieškantiems tiesos, įkūnijantis pirminę priešybių vienybę ir gebėjimą įveikti vidinius prieštaravimus, spinduliuojantis meilę ir užuojautą, laikytas ir laimės pasiuntiniu.
Su vienaragiais sieta ir vidinė ramybė, įkvėpimas ieškoti išminties. Riterių laikais vienaragis romantizuotas: lydimas mergelės jis simbolizavo skaistumą ir tyrą, fiziškos meilės atsisakančią, stiprybės ir drąsos riteriui suteikiančią meilę damai. Vienaragis sietas ir su magija, mitais, legendomis, stiprybe ir kartu trapumu. Vaizduotas ir kilmingų šeimų, kai kurių Čekijos, Vokietijos, Vengrijos, Rusijos, Lietuvos ir kitų šalių miestų herbuose, organizacijų emblemose (pvz., Bostono atletų asociacijos). Švento Rašto egzegetai jį siejo su tauru, Viduramžiais – su Kristaus kaip taurumo įsikūnijimo simboliu, Švč. Mergele Marija (plačiau apie teologinę vienaragio simboliką R. Aušroto ir G. Klimenkos tekstuose).
Priešingai, šiandien vienaragis, dažnai sutinkamas feminisčių, New Age, LGBT judėjimuose, virto laisvos meilės ir seksualinės laisvės, belytiškumo (pastarajam išreikšti pasitelkiama ir kita mitinė būtybė – undinėlė) simboliu. Dviejų ragų sutelkimas/susukimas į vieną simbolizuoja priešybių vienybę, vyro ir moters skirtumų ištrynimą, apeliuoja ir į homoseksualumą. Kartu vienaragis siejamas su laisve, atvirumu, išskirtinumu ir kitoniškumu, kintamumu arba takumu.
Pasak Jordano Petersono, tokie nekaltai atrodantys herojai kaip vienaragis ir undinėlė pasitelkiami perteikti žinią, kad biologinė lytis, psichologinis ir socialinis lyties suvokimas, apranga ir kiti su asmens lytiškumu susiję aspektai nepriklauso vienas nuo kito, tad galima nuolat rinktis kuo nori būti, keisti savo lyties tapatybę.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl vienaragis toks populiarus tarp seksualinių mažumų: jų, nuspalvintų įvairiomis LGBT įvairovę simbolizuojančiomis spalvomis, gausu vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtoje aprangoje (pvz., H&M Unicorn kolekcija vaikams), raštinės reikmenyse, knygelėse, žaisluose, gėrimuose (pvz., Polar Beverages „Unicorn Kisses“, Starbucks „Unicorn Frapuccino“) ir t. t.
Kuriasi net Vienaragiu pasivadinančios merginų – moterų grupės (pvz., jungiančios turinčias mokymosi sunkumų, autizmo sutrikimą ir Aspergerio sindromą, save identifikuojančias lesbietėmis, biseksualiomis, translytėmis ar abejojančiomis dėl savo lyties tapatybės) – kaip saugi erdvė bendravimui, žaidimams, mokymuisi.
Nėra vieningo sutarimo, kaip vienaragis tapo vienu iš LGBT simbolių. Paplito jis dar XX a. 9 – 10-ame dešimtmetyje, ypač išpopuliarėjo 2018 m., tapdamas savita į individualizmą bei vartotojiškumą linkusios tūkstantmečio kartos kolektyvinės sąmonės ir atminties dalimi, leidžiančia jaustis ypatingais, išskirtiniais. Kintantis, įvairius pavidalus (stambus ir nuožmus, ar grakštus ir eiklus it žirgas, baltas ar margaspalvis, aukštas ar žemas kaip ponis, etc.) įgauti galintis vienaragis savyje įkūnija seksualinių orientacijų įvairovę ir jų takumą, simbolizuoja ir binarinės (vyro ir moters, o ne daugybės lyčių) lyties sampratos atmetimą.
Slėpininga, mistiška vienaragio prigimtis atspindi ir LGBT kitoniškumo jauseną – laisvi transformuotis ir būti kuo nori ir kaip nori, ieškoti savo lyties tapatybės ir ją keisti, kaip ir tradicijas bei normas. Anksčiau sietas su vyriškumu, puošęs karališkąją heraldiką, ženklinęs vyrų išvykimą į mūšius ar riterių turnyrus, šiandien vienaragis virsta belyte būtybe, laisvės būti bet kuo simboliu, peržengiant vyro ir moters skirtingumo ir papildomumo principą ir nuo to atsiejant lytinius santykius.
Vienaragis tampa „rožinio perversmo“, siekio suniveliuoti tai, kas yra vyras ir moteris, vyriška ar moteriška, priimtina ar nepriimtina simboliu. Kartu tai būtybė, išreiškianti vidines ir išorines kovas su savo tapatybe ir dėl jos. Tad ir vienaragio simbolika Kaune vykusiose eitynėse neatsitiktinė.
Kokie galėjo būti to motyvai ir siekiai? Keletas įžvalgų šiuo klausimu. Pirmiausia, tai žinutės nešimas, galimai siekiant įvairių tikslų: informuoti, būti matomiems ir atpažįstamiems, išreikšti tapatybę. Tokia žinutė paprastai siunčiama renginiuose, informaciniuose ir reklaminiuose leidiniuose, plakatuose, nuotraukose, įvairiame kontekste naudojamoje atributikoje (pvz., šešiaspalviai lietsargiai, užrašinės, rankinės, apranga su aiškiai matoma ar priešingai, subtiliai įkomponuota simbolika, žaislai ir knygos vaikams, etc.).
Sunku būtų nesutikti, kad atpažįstamumas svarbus bet kokioje srityje. Tam kuriami logotipai, simboliai, terminija, santrumpos, tampantys „kelio ženklais“, leidžiančiais atpažinti, kas yra kas. Tai žinia, kurią galime perskaityti tik atpažindami joje užkoduotus simbolius – matomus tiesiogiai ar netiesiogiai, išreikštus aiškiai ar užslėptai, kartais pabrėžiant tai, kas priimtina ir „paslepiant“ tai, kas mažiau žinoma, nepriimtina ar kontroversiška.
Kitas motyvas – dėmesio atkreipimas žinomus ir įprastus dalykus pateikiant netikėtame kontekste, nustebinant, sugluminant, sukeliant netikėtumo efektą ar net šokiruojant. Taip siekiama perkeisti žvilgsnį, mąstymą, jausmines reakcijas. Kaip ir minėtose eitynėse dekonstruotame Kauno herbe.
Siekiama perkeisti žvilgsnį, mąstymą, jausmines reakcijas.
Dar vienas galimas motyvas ir siekis – 1989 m. amerikiečių Marshall Kirk ir Hunter Madsen knygoje „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1989) įvardintas visuomenės nujautrinimas, pripratinimas, palaipsniui siekiant kitokio požiūrio ribojimo ir blokavimo, ir galiausiai – „atvertimo“.
Pagal autorių išplėtotą ir jau eilę metų taikomą poveikio visuomenei schemą, nuolat prie LGBT spalvų, simbolikos, terminijos, idėjų ir klausimų gvildenimo pratinama visuomenė palaipsniui, tarsi nejučia nujautrinama – atbunka, praranda pastabumą, įžvalgumą, kritinį žvilgsnį. Tokioje nujautrintoje terpėje tikslingai ir sąmoningai modeliuojant prieštaringas emocines reakcijas iššaukiamas vidinis disonansas: išgyvenama įtampa dėl išorinio spaudimo ir turimų įsitikinimų bei jausmų seksualinėms mažumoms, todėl siekiama vienaip ar kitaip šį vidinį konfliktą išspręsti pamažu slopinant, nujautrinant patiriamas emocijas.
Paraleliai blokuojant kitokios informacijos ir pozicijos prieinamumą palaipsniui siekiama vidinį prieštaravimą patiriančios visuomenės „atvertimo“ iki abuojumo nujautrinant negatyvias visuomenės reakcijos į jai nepriimtiną seksualinį gyvenimo būdą ar jį praktikuojančius asmenis.
Perfrazuojant M. Kirk ir H. Madsen, tai vyksta (ir vykdytina!) palaipsniui, taikant psichologinio poveikio mechanizmus, pasitelkiant propagandą, žiniasklaidą, ir to dėka transformuojant visuomenės reakcijas, keičiant mąstymą, palaužiant valią.
Tai vyksta palaipsniui, taikant psichologinio poveikio mechanizmus, pasitelkiant propagandą, žiniasklaidą.
Tai minėtų autorių numatytas kelias siekiant sugriauti visuomenės nusistatymą ir panaudoti jį savo tikslams – neapykantą, nepriėmimą „transformuoti į šiltą dėmesį, nesvarbu, (…) tai patinka ar ne“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1989). Pagal minėtą strategiją, negatyvų požiūrį į seksualinių mažumų propaguojamą gyvenimo būdą turintis asmuo turi nuolat susidurti su tiesiogiai ar netiesiogiai įvairiais kanalais ir būdais sąmoningai perteikiamu palankiu jų „įvaizdžiu, pateikiamu be jokių plačiai paplitusių stereotipų“, nes „vaizdas stipresnis už žodžius ir sukelia galingesnes emocines reakcijas. (…) Tai, ką jis matys proto akimis, bus silpniau, nei tai, ką iš tiesų regės (…). Kuo kruopščiau atrenkamas reklamuojamas įvaizdis, (…) tuo jis efektyvesnis“, todėl stebėtojas tiesiog „dėl loginės būtinybės (…) matys teigiamą įvaizdį“ ir tik po – neigiamą, tačiau pirmasis teigiamas įspūdis jau „bus pranašesnis už antrąjį“ (ten pat), jį nusvers ir tokiu būdu keis „atverčiamojo“ mąstymą, jausmus, nuostatas.
Būtent tą matėme vykstant su Kauno herbu – neatsitiktinai reklaminį stendą matančiojo akis pirmiau kliuvo už jau įprastos šešiaspalvės vėliavos, o ne kur kas gilesnę simboliką savyje talpinančio vienaragiu virtusio tauro. Ne visų ir/ar ne iš karto protas galėjo atkoduoti tokią kryžiaus transformaciją Kauno tauro kaktoje.
Tokiame visuomenės nujautrinimo kontekste verta prisiminti ir Josepho P. Overtono langų teoriją, kaip visuomenei nepriimtinos idėjos palaipsniui virsta priimtinomis, o neįmanoma tampa normaliu ir politiniu.
Visa tai vyksta mūsų akyse, palaipsniui, kuriant įvaizdį, kad mes patys, savo noru, niekieno neverčiami, nedarant mums jokios įtakos keičiame savo požiūrį, mąstyseną, elgseną. Visgi, tai apgaulingas varlytės virimo drungname vandenyje fenomenas: praradę jautrumą, proto ir akies aštrumą, kritinį matymą ir mąstymą, galime atsimerkti kitoje realybėje. Panašiai prieš eilę metų nutiko Airijoje – katalikiška šalis vieną rytą po referendumo vienalyčių porų klausimu nubudo perkeista, pakirstomis tapatybės šaknimis.
