Pastaruoju metu dažnai girdžiu nuomonę, jog Lietuvos politikoje susiformavo reikšminga, nauja struktūruojanti takoskyra, kylanti iš vertybinių, moralinių klausimų. Vis dėlto drįstu abejoti tokiu aiškinimu ir pasvarstysiu, kodėl tai svarbu. Takoskyros, pasak sociologijos vadovėlių, tai dideli socialiniai konfliktai, atspindintys ne vien per skirtingas nuomones, bet ir gyventojų socialines skirtybes, ir duodantys pagrindą politiniam veikimui. Didesnę XX a. dalį Vakarų politiką struktūravo pramonės revoliucijos metu susiformavusi takoskyra tarp kapitalo ir darbo jėgos.
Lietuva atgavo Nepriklausomybę šiai takoskyrai Vakaruose jau tirpstant, be to, po posovietiniame kontekste. Dėl to mūsuose įsigalėjo modifikuota jos versija – tarp tų, kurie į permainas žiūrėjo įtariai, ir tų, kurie norėjo jas spartinti. Įvairūs komentatoriai šią takoskyrą primityvokai aiškina išsilavinimo ir gebėjimo prisitaikyti greitai kintančiame pasaulyje skirtumais. Tačiau gali būti, kad šuo pakastas giliau.
Kaip savo tyrimais įtikinamai demonstruoja socialinės psichologijos profesorius Jonathanas Haidtas, žmonės iš prigimties skiriasi tam tikromis psichologinėmis charakteristikomis. Viena iš jų – atvirumas permainoms ir naujumo troškimas. Jei kai kuriems naujos patirtys – nauji restoranai, nauji kaimynai, naujos socialinės normos – sukelia gerus jausmus, kitus tie patys dalykai tiesiog purto. Ir joks švietimas čia nepadės. Bandymas perauklėti žmogų nuo aversijos į naujumą tebus pinigų metimas į balą arba į auklėjimu užsiimančių NVO biudžetus.
Toks požiūris – kad konservatyviuosius gyventojus motyvuoja kažkas daugiau nei baimė ir religija, kaip pasakė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama – neatrodo laužtas iš piršto. Štai Vakarų Europoje su visa jos ekonomine gerove ir bedieviais gyventojais nuolat matome reikšmingą gyventojų dalį, protestuojančią dėl migrantų, privalomų skiepų, šeimos teisinio statuso keitimo ir kitų naujovių. Lietuvoje Didžiojo šeimos gynimo maršo dalyviai taip pat neatrodė nei skurdžiai, nei religiniai fanatikai.
Taigi posovietinėje Lietuvoje susiformavusi takoskyra buvo ne(vien) tarp laimėtojų ir „lūzerių“, o tarp naujovių trokštančių ir pastovumą saugančių piliečių. Pastaruoju metu matomas konfliktas dėl vertybinių, moralinių klausimų rodo tą pačią giluminę takoskyrą, tik su naujais ginčo objektais. O tai svarbiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pastaruoju metu matomas konfliktas dėl vertybinių, moralinių klausimų rodo tą pačią giluminę takoskyrą, tik su naujais ginčo objektais.
Jei konfliktas verda tarp laimėtojų ir pralaimėtojų, mes galime įsivaizduoti gyveną sekuliarizacijos ir modernizacijos pasaulyje. Reikia šiek tiek laiko, švietimo, ekonomikos augimo, galbūt pajamų perskirstymo, ir „lūzerių“ neliks. Visuomenė taps atvira, o politikai džiaugsis gyventojų pasitikėjimu. Nežinau, kaip jums, tačiau man tokia vizija atrodo kaip beviltiška utopija.
Jei žmonės skiriasi savo giluminiu nusistatymu naujovių atžvilgiu, kurio negalima išmušti bizūnais ir obuoliais, mes privalome suskubti mokytis kalbėtis. Socialiniai konservatoriai turi būti įtraukiami į politinį forumą, o jų pageidavimas lėtinti ir riboti globalizacijos ir seksualinės revoliucijos siautimą – net ir vietomis prieštaraujant „Briuselio linijai“ – nelaikomas antisisteminiu. Suprantu, kad gyvename globaliame pasaulyje ir permainos – kartais reikšmingos – yra neišvengiamos. Tačiau taip pat neišvengiamas yra ir atoveiksmis. Jei jo neįsisteminsime, akmenys į Seimo langus lėks vis dažniau (o didysis Rytų kaimynas vis džiugiau trins iš pasitenkinimo rankas).
Kol kas pastangų kalbėtis maža. Turiu omeny ne tiek Seimo vadovų atsisakymą susitikti su rugpjūčio 10 d. mitingo dalyviais. Abejoju, ar toks susitikimas būtų pakeitęs tos dienos vakaro įvykius – greičiausiai ne. Turiu omeny protu nesuvokiamą marginalizavimą intelektualiai brandžių, valstybei lojalių, kalbėtis norinčių organizacijų – Laisvos visuomenės instituto, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos ir kt. – pasitelkiant fake news „tyrimus“, ad hominem antpuolius ir kitus propagandinius įrankius. Išeina taip – nukerti kalbėti galinčią galvą ir šauki, kad neturi su kuo kalbėtis?
Galbūt mūsų valstybės bien pensant – „teisingai mąstantys“ mano gyvenantys sekuliarizacijos išsipildymo laiku ir dėl to nesivargina kalbėtis su istorijos „lūzeriais“. Tačiau tokia puikybė gali turėti labai nemalonių pasekmių, net jei ji nebūtų laikoma nuodėme.
