Besibaigiant metams politiniai reikalai aptarti geriau išmanančiųjų, tad belieka žvilgtelėti į fundamentalesnius dalykus. Regis, Lietuvos (ir, ko gero, Vakarų pasaulio) visuomenė šiemet priėjo ribą, kai iš esmės pasikeitė gyvenimiškų lūkesčių pobūdis. Prognozuoti ateitį tapo dar sunkiau.
Žmonės pavargo nuo kvietimo būti sąmoningiems, disciplinuotiems ir tuo pačiu metu išliekant „laisviems nuo prietarų“. Kvietimas abstrakčiai laisvei nedera su vis labiau stiprėjančia visuomenės segmentacija į „savus“ ir „svetimus“. Mitologizuotas laisvumas su didėjančiu draudimų ir kontrolės kiekiu yra tiesiausias kelias į kolektyvinę šizofreniją.
Visuomenė, kurios politinis elitas su įniršiu ir kietakaktišku užsispyrimu piliečiams formuoja pagal savo kurpalį sukaltą realybę, gražios ateities neturėtų tikėtis.
Apie XIX a. pabaigą, psichoanalizės radimosi aušroje, dažniausiai buvo kenčiama dėl įvairių socialinių barjerų gausos. Kitaip tariant, egzistavo visuma fundamentalių, ilgalaikių apribojimų (dėl turto, rasės, kilmės ir t. t.), kurie trukdė būti laimingam.
Dabar viskas radikaliai pasikeitė: draudimai lyg ir „laikini“, mažareikšmiai, tačiau kognityvinio disonanso sukeliama kančia auga. Dabarties žmogus neberanda atsakymų į klausimą, kuo jam tikėti ir kuo pasitikėti. Jis tiesiog nebežino, kas jis yra ir kuo galėtų tapti.
Tai, kas laikoma liberaliosios demokratijos pagrindu — pasirinkimo laisvė — atsisuko prieš patį besirenkantįjį. Draudimus pakeitė „pasirinkimas“, kuris savo esmėje pats tapo draudimu.
Nuolat kartoju, kad gyvenimas yra gerokai paprastesnis, nei esame linkę manyti. Tarkim, laimę galima įsivaizduoti paprasčiausios trupmenos pavidalu. Viršuje, skaitiklyje, yra realybės kiekis, o apačioje, vardiklyje — lūkesčiai. Kuo šie skaičiai yra arčiau vienas kito, tuo didesnis laimės kiekis gyvenime.
Būtina atsakyti į klausimą, ar tai, kas peršama per prievartą, yra tikra, ar visgi negrabus padirbinys.
Žmonės nori meilės, tikėjimo, laisvės, galiausiai, kažko tikro. Reikia patiems išsiaiškinti, kas esi ir kuo tiki. Vardan ko gyveni. Būtina atsakyti į klausimą, ar tai, kas peršama per prievartą, yra tikra, ar visgi negrabus padirbinys. Tai vienintelis būdas atsispirti kolektyvinės šizofrenijos žabangoms.
Visi esminiai dėmenys, kuriais gyvenimą grindžiantis pilietis jaučiasi laimingas, yra labai nesudėtingi: šeima, kur gimsta vaikai, gyvenimas, kuriame nėra keistų svaigalų, valstybė, kur gyvena panašių, suderinamų vertybių besilaikančiųjų dauguma. Paprasta.
Sunku sutikti su autoritetais, kurie kalba kitaip arba ignoruoja esmę akcentuodami šalutines temas. Tuomet demokratinius rinkimus keičia peržiūrų ir laikų kiekiu grindžiami rinkimai. Nevalia gyventi situacijoje, kai politinis elitas tapo savo kuriamos realybės įkaitu: pats kuria naujienas, transliuoja jas, jų išsigąsta arba jomis džiaugiasi ir pyksta, kai kiti tame visiškai nedalyvauja ir netiki.
Kai laikrodžiai muš dvyliktą, kelsiu taurę už tai, kad kitais metais gyvenimo trupmenos skaitiklis ir vardiklis sutaptų. Arba kad bent jau būtų ne toks skirtingas.
