„2191! Tiek kartų žodį meilė galima rasti William Shakespeare (Viljamo Šekspyro) kūriniuose. Miręs lygiai prieš 405 metus, bet iki šiol gyvas“, — rašo savo feisbuko paskyroje vienas iš apsiskaičiusių prietėlių.
Džiaugiuosi ir alpėju. Skaityti garsiojo dramaturgo sonetus — vienas malonumas. Mokėjo žmogus aprašyti ne tik meilę, bet ir į kitas žmogaus sielos kertes giliai žvelgė. Renensansiškai taip, su polėkiu.
Dabarties laikais susidūrus su meilės „įdarbinimu“ kyla kitos mintys. Jos labiau primena Henry Miller (Henrį Milerį) „Ožiaragio atogrąžą“, bet ne šekspyriškas dramas. Konkretizuoju: dabartiniai alternatyvių vienalyčių bendrabūvio formų propaguotojai itin mėgsta pabrėžti meilės svarbą. Kur reikia, bet labiau — kur nelabai.
„Meilė viską nugalės“, „Jūs prieš meilę?“ ir epinis Love is love įvairiomis progomis mirga marga spalvotų plakatų regyklose. Love puikuojasi ant daugelio jaunų žmonių rūbų ar terbelių. Regis, ko daugiau norėti? Žmonės vaikšto su dieviškosios dorybės užrašais ir bent taip gerina pasaulį.
Kaip krikščionis negaliu menkinti vienos iš trijų didžiųjų dieviškųjų dorybių reikšmės. Bet dabartinis meilės suvokimas mutavo į sunkiai nupasakojamą jovalą, kur svarbiausi meilei būdingi dalykai paliekami paraštėse. Su šiuo jovalu susidūręs tikintis žmogus tiesiog pasimeta. Dievas juk irgi Meilė. Ką daryti? Kaip elgtis?
Pradėkime kiek iš toliau. Kalbant apie lytiškumo reikalus meilė, be abejo, svarbi. Gal net svarbiausia turint mintyje šeimą. Tačiau alternatyvių bendrabūvio formų propaguotojai ją uzurpuoja ir „įdarbina“ savo naudai. Lytiškumo raiškos pagrindą sudaro Meilė, tačiau ji neturi nieko bendro su ta, kuri verčia į kitą žmogų žiūrėti kaip į žaislą ar vartojamą daiktą.
Tikra Meilė yra vaisinga arba bent tokia siekia būti. Dabarties žmogus linkęs lytiškumą sudarančius elementus (meilę ir gyvybės tąsą) traktuoti atskirai ir tuo remiantis susikurti sau naudingą lytiškumo ar meilės supratimą. Meilę kaip pasiteisinimą.
Kai vaisingumo siekis atskiriamas nuo psichologinio (meilės) ryšio, pasipila šeiminių santykių variacijų gausa. Myliu šunį, katę, guminę lėlę, draugą ir t. t. Gyvybės perdavimo reikalai priklauso biologijai, o meilė — psichologijos sritis. Ir ji, kalbant dabarties terminais, yra gerokai svarbesnė. Lovizlov ir tiek žinių. Traukiam spalvingas vėliavas ir mamontoviškai skanduojam: „bet niekada mums meilės nebus per daug!” Visi kas nesutinka — atsilikėliai ir progreso stabdžiai.
Moteriškas ar vyriškas lytiškumas yra sudėtinė asmens dalis. Kai kalbame apie dviejų lygiaverčių asmenų bendravimą ir iš to užgimstančią meilę, būtina neišleisti iš akių dovanojimosi vienas kitam aspekto. Atsakomybės. Iš to randasi tarpusavio pagarba, bendrystė ir vaisinga meilės tąsa.
Arba, paprasčiau kalbant, meilė dėl pačios meilės yra nieko verta. Tai tik plakato užrašas. Pa(si)teisinimas sau ir kitiems. Tuščia konservų skardinė.
Meilė dėl pačios meilės yra nieko verta.
Dabar pereikime prie dar vieno nuolat eksploatuojamo žodžio, kuris kaip ir „meilė“ tūlam krikščioniui kelia tam tikrą suvokimo problemą. Pakalbėkime apie „laisvę“.
Čia viskas gerokai paprasčiau, nes laisvės sąvoka mąstančiam žmogui nėra „darau, ką noriu“, bet „žinau savo laisvės ribas“. Juokinga, kai laisvės vardu pasivadinusi partija propaguoja nelaisvę. Iki šiol neidentifikavau nei vieno (įstatymų) siūlymo, kuris būtų siejamas su tikrąja laisvės samprata. Su liberalizmo vertybėmis.
Susiduriame beveik su identiška situacija kaip ir kalbant apie meilę: demokratijos esmę, liberalizmo ašį ar net Bažnyčios socialinio mokslo pagrindą sudaranti laisvė nususinama iki infantilaus sąvokos traktavimo. Dingsta pagarba individui, valstybės samprata iš laisvų piliečių bendruomenės mutuoja į valdomų avigalvių sambūrį ir nelieka nieko kito, kaip tik konstatuoti laisvės kaip nelaisvės kiekio didėjimą. Tiksliau, sąmoningą didinimą. Kai laisvumo samprata apsiriboja noru išplėsti narkotinių medžiagų vartojimo galimybes, tai ne kaži ką ir bepridėsi.
Paklausite kas iš to? Viskas paprasta, kai turi į ką atsiremti. Meilė ir laisvė yra grynai krikščioniškos prigimties vertybės, kurias dera puoselėti, auginti ir ginti. Jos niekur nedingo, tik aplipo drumzlėmis ir apnašomis.
