Pastarieji du kovidiniai metai sudarė puikias sąlygas plėtoti sąmokslo teorijas. Radosi visas debesis naujų fantazijų: koronavirusą skleidžia 5G ryšys, liga sugalvota Bilo Gateso ar kokių slaptų draugijų, siekiančių visus suvaryti į kontroliuojamą rojų (ar pragarą, nelygu ką palaikai) ar, galiausiai, kad ligos apskritai nėra kaip ir visų, negaluojančiųjų.
Regis, pandeminis laikas paskatino kitos, dar pavojingesnės, bacilos – infodemijos – gimimą. Pateiksiu keletą priežasčių, kodėl taip nutiko. Jas suvokus ir prisitaikius sau, įmanoma atsikratyti daugelio keistų, kartais net persekiojančių, įsivaizdavimų apie „tikrąją tiesą“. Pasaulis tampa ne toks priešiškas, ir gyventi jame tiesiog jaukiau.
Pirmoji, pagrindinė priežastis: infodemijos plitimui reikalingas nestabilumas. Jo turime pakankamai. Žmogaus psichosocialinė prigimtis trūks plyš reikalauja paaiškinimų, struktūravimo, dėsningumų bet kokiam sudėtingam reiškiniui, procesui ar faktui. Jų neturint sąmonė pradeda rankioti įvairias informacines šiukšles ir jomis vadovautis darant išvadas.
Esant užterštai informacinei aplinkai (o sakyti, kad Lietuvoje ji yra švari neapsiverčia liežuvis) asmuo gauna prastus pagrindus išvadų darymui, todėl mūsuose, o ir pasaulyje, sąmokslo teorijų nors vežimu vežk. Egzistuoja net mokslinis tokio reiškinio įvardijimas — apofenija. Jos paveiktas žmogus mato prasmę atsitiktinėse, beprasmėse struktūrose ir reiškiniuose.
Antra, pačios medijos tapo infodemijos įkaitėmis. Permeskite akimis pagrindinius Lietuvos naujienų portalus ir surašykite pasikartojančias naujienas. Pridėkite televizijas, ir pasidarys aišku, kad kasdien gauname beveik identišką žinių „patiekalą“, nors naudojamės skirtingomis „naujienų virtuvėmis“. Racionas yra labai skurdus, tad medijų teikiamų žinių pagalba su(si)tvarkytas chaotiškas pasaulis pradeda reikalauti kiek platesnius kontekstus apimančių sąmokslo teorijų.
Išsivaduoti iš to galima plečiant žinių racioną (skaityti daugiau ir įvairesnių medijų užsienio kalbomis), bet tam visuomet trūksta laiko ir, svarbiausia, noro. Infodemijos įveikai reikalinga proto pastanga yra tokia pat sunki kaip kad kasdienis ryto pabėgiojimas.
Trečia, žmogaus prigimtis yra labai palanki infodemijos plitimui. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Paslapčių trauka, valdžia ar įtaka žinant daugiau už kitus, ar tiesiog noras susireikšminti, niekur nedingo. Ir nedings.
Tačiau pasaulis yra gerokai paprastesnis, nei žmogus yra linkęs manyti. Ir chaotiškesnis. Jo nevaldo žydų išminčiai, ateiviai, masonai, reptiloidai, gėjai ar kokia turčių taryba. Puikiai žinau, kad egzistuoja trys pagrindiniai motyvai priimant sprendimus. Ir jie yra universalūs: a) kvailumas, b) gobšumas, c) baimė nukentėti. Išimtį ar indulgenciją nuo jų galima gauti tik per tikėjimą. Tikint motyvai keičiasi gana radikaliai, bet ši tema reikalauja atskiro teksto.
Socialinis pavyzdys arba įrodymas gyvenimu veikia labiau, nei įtikinamiausi faktai.
Ketvirta, infodemija yra užkrečiama. JAV socialinis psichologas Stanley Milgram Niujorke atliko eksperimentą: judrioje gatvėje pastatė žmogų, kuris vieną minutę intensyviai žiūrėjo į dangų. Radosi pasekėjų. Pastačius penkis žmones, žiūrėtojų dangun kiekis padidėjo keturis kartus. Kai dangun žiūrėjo 15 žmonių, iš karto prie jų prisijungė dvigubai daugiau praeivių. Socialinis pavyzdys arba įrodymas gyvenimu veikia labiau, nei įtikinamiausi faktai.
Galima be paliovos taukšti apie skiepų naudą, būtinybę turėti Galimybių pasus, kaukių nešiojimo reikalingumą, tačiau kai plinta infodemija, kitos pandemijos įveikiamos gerokai sunkiau. Nes būtent jos pačios ir gamina „virusus“ infodemijai.
Siūlau nuo jos skiepytis, nors, tiesą pasakius, skiepai dar neišrasti. Kiekvienas antigenus susikuriame asmeniškai sau. Jei norime.
