Kol kas sunku suvokti, kas įvyko Afganistane. Nors pateikta nemažai skaičių, faktų ir aplinkybių, bet pralaimėjimo mastai dar skendi ūkuose. Turiu prisipažinti, kad ten vykstantys procesai mane gąsdina dar ir dėl to, kad savo veikloje tiesiogiai susiduriu su Lietuvoje atsiradusiais afganais.
Visa tai, kas ilguoju periodu nutiko šioje šalyje, turi gerokai platesnę reikšmę globaliai istorijai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žvelgiant į paskutinių mėnesių įvykius — vietos pajėgų bejėgiškumą ir išdavystę, Kabulo užėmimą, skubų sąjungininkų bėgimą iš šalies ir net mūsiškio „Kabulo vienuoliktuko“ nuotykius — visa tai signalizuoja apie platesnius ir gilesnius poslinkius pasaulyje.
Pirmiausiai, pasaulyje radosi aiškus ir iliustratyvus precedentas, kad Vakarai pralaimi. Suprantama, tai ne pirmas kartas (prisiminkime Vietnamą), tačiau nenoras kovoti ir laimėti — akivaizdus. Mes neišlaikome spaudimo. Tai svarbiausia.
Net toks keistas ir pakankamai silpnai ginkluotas darinys kaip Talibanas ilgalaikėje perspektyvoje laimėjo prieš visą Vakarų pasaulį. Apie kokią priešstatą su Kinija gali kalbėti JAV ir/ar ES, jei prieš akis turime šį precedentą? Tenka pripažinti, kad vilčių nedaug.
Aštrėjant konfrontacijai oponentai būtų ne pusiau laukiniai, gentinių tradicijų besilaikantys puštūnai, bet kelis tūkstantmečius skaičiuojančios civilizacijos ir turtingos valstybės atstovai. Bandykime įsivaizduoti, kiek milijardų ir, svarbiausiai, kiek laiko prireiktų rimtai susikibus su šia šalimi?
Antra, Afganistano atvejis yra unikalus dar ir dėl to, kad jis parodo mums sunkiai suvokiamą pasaulio istorijos pajudėjimą atgal, link archaikos, gentinės sanklodos, barbariškumo. Hegeliška istorijos vystymosi teorija stringa ir verčia aukštyn kojomis daugelio įsivaizdavimus apie žmonijos ateitį.
Bandymas aiškinti šiuos procesus iš religijotyrinės perspektyvos nedaug ką padeda: XVIII a. susiformavęs vahabitų judėjimas, kurio įkvepėju laikomas sunitas Muchamadas ibn Abd al Vahabas (1703 – 1792), tapo talibų radimosi idėjiniu pamatu. Ši islamiška sekta, kurios nariai daugiausiai yra puštūnų genties atstovai (talib, jų kalba reiškia mokinį) žvelgiant islamo požiūriu, nėra nei geresni, nei blogesni. Vahabizmas Šiaurės Arabijoje tapo postūmiu Abd al Azyzui Ibn Saūdui sukurti Saūdų Arabiją, o puštūnams ši religinė srovė yra kelias atgal, į gentinę santvarką.
Tiesa, nereikia pamiršti to, kad greta islamo nuostatų ten iš tiesų itin gajos gentinės tradicijos, tad jų samplaika su ekstremistiniais religiniais reikalavimais ir duoda tokį „sprogų mišinį“, kuris yra per kietas riešutas europinės judėjokrikščioniškosios civilizacijos atstovams.
Trečia, tai kas dabar formuojasi Afganistane yra nevadintina „tokia valstybe“ ar pan. Tai yra anticivilizacinis darinys ir būtent dėl to jis sunkiai telpa vakariečio galvoje. Jis gali suprasti kultūrinę visumą, alternatyvias vertybių sistemas, geba susivokti tolerancijos mechanizmuose, bet faktas, kad įmanoma nupjauti galvą už tai, kad pagelbėjai vakariečiams, jam nesuprantamas.
savo prigimtimi Talibano pergalė yra žingsnis atgal.
Egzistuoja Vakarų pasaulis, Rusijos ar Kinijos pasaulėvoka, islamo pasaulis, bet jie negali suvirškinti ir aprobuoti to, kas dedasi Afganistane. Nes savo prigimtimi Talibano pergalė yra žingsnis atgal. Prie ėjimo „pirmyn“ pripratusiesiems civilizuotiems žmonėms tai sunkiai suvokiama.
Afganistanas nėra „atskira civilizacija“. Tai civilizacijos atipodas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: paauglių prievartavimu, gentine santvarka, kasdieniu smurtu, moterų žeminimu. Ar galima visa tai ignoruoti sakant, kad tai ne mūsų reikalas? Atsakymo dera ieškoti ne tik valstybiniu, bet ir asmeniniu lygmeniu. Nes jei pats sau sąžiningai į jį neatsakai, tai darai nuodėmę, pradedi apsigaudinėti.
Būtent todėl Afganistanas nėra vien JAV problema. Tai iššūkis visam pasauliui ir kiekvienam iš mūsų. Tai kas dabar dedasi šioje šalyje yra gerokai svarbiau nei regisi dorojantis su imigrantų reikalais. Nuo to kaip bus (ne)išspręsta ši pasaulio bėda priklauso Vakarų situacija pasaulyje.
Nes su mumis arba skaitysis, arba nugrūs į užribį. Ir JAV čia jokia ne išimtis.
