Lietuvos Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 4 d. nutarimu[1], praėjus vienerių metų ir aštuonių mėnesių laikotarpiui po vadinamojo „galimybių paso“ Lietuvoje panaikinimo (jis buvo įvestas 2021 m. gegužės 24 d., o jo galiojimas „sustabdytas“ 2022 m. vasario 4 d.[2]), simboliškai pažymėjo savo veiklos trisdešimtmetį.
Ši byla buvo viena iš penkių Konstitucinio Teismo (2022-2023 metais nagrinėtų) kovidinės sagos bylų, tačiau ji iki šiol yra pati svarbiausia iš minėtų bylų, nes nagrinėjo pačią griežčiausią žmogaus teisių suvaržymo priemonę karantino (tiksliau – ekstremaliosios situacijos) metu, t.y. žmogaus teisių suvaržymus, susijusius su minėtu „galimybių pasu“, tuo tarpu ankstesnės bylos buvo susijusios su darbuotojų privalomomis užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonėmis; su ūkinės veiklos laisvės ribojimais karantino metu; su darbdavio teise nušalinti darbuotoją, jei pastarasis nėra pasitikrinęs dėl užkrečiamųjų ligų ir su asmenų skaičiaus uždarose erdvėse ribojimu karantino metu[3]. Kaip žinia, visose ankstesnėse bylose buvo pripažintas taikytų ribojimų teisėtumas ir konstitucingumas, todėl nenuostabu, kad analogiška išvada buvo padaryta ir šiame Konstitucinio Teismo nutarime. Visgi, su visa pagarba, negaliu sutikti su daugumos nuomone šioje byloje, todėl pamėginkime įsivaizduoti, kaip joje galėjo atrodyti (neparašyta) atskiroji nuomonė.
2023 metų antroje pusėje žiūrint pro langą Saulėtekio alėjoje Vilniuje, sunku patikėti, kad kiek daugiau nei prieš pusantrų metų Lietuvoje tvyrojo teisinis chaosas su taisykle, kad galima tik tai, kas leidžiama Vyriausybės, kai įėjimui į savo studijų ar darbo vietą bei praktiškai į bet kurias kitas viešas patalpas visiems asmenims reikėjo atskleisti savo asmens ir sveikatos duomenis, o kai kurių žmonių teisės buvo drastiškai ribojamos vien dėl to, kad jie tiesiog buvo sveiki ir nepersirgę viena iš užkrečiamųjų ligų.
Šis laikas primena patirtį, kai Lietuvoje tam tikra prasme galiojo „kaltumo prezumpcija“, nes visi asmenys buvo traktuojami, kaip sergantys ir pavojingi visuomenei viruso nešiotojai, nebent, parodžius „galimybių pasą“ galima buvo „įrodyti“ priešingai. Visa tai sąlygojo situaciją, kad visų asmenų atžvilgiu buvo drastiškai apribotos pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės, o viena asmenų grupė, neatitinkanti Vyriausybės nustatytų kriterijų, praktiškai buvo izoliuota nuo socialinio gyvenimo.
Visgi, tai buvo tikrovė, o ne koks nors fantastinis filmas. Nežiūrint, kad visa ši patirtis nėra visapusiškai teisiškai įvertinta ir apsvarstyta, visgi, atrodė, kad ji tyliai nuėjo užmarštin. Tačiau 2023 m. spalio 4 dienos Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas vėl viską iškėlė į dienos šviesą. Bet kuriuo atveju, tie keli metai (o ypač „galimybių paso“ galiojimo 8 mėnesiai) buvo pats didžiausias iššūkis mūsų konstitucionalizmui po Nepriklausomybės atkūrimo, kai net nemaža dalis teisininkų teigė, jog karantino metu Konstitucijos galiojimas yra suspenduotas. Būtent dėl šios priežasties šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra ypatingos reikšmės.
Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė fabula
Visų pirma, reikia pasakyti, kad ši byla Konstituciniam Teisme pradėta pagal dviejų teismų kreipimąsi baudžiamosiose bylose, kuriose buvo nagrinėta atsakomybė asmenų, nuteistų pagal Baudžiamojo kodekso 302 straipsnį „Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas“ už tai, kad šie asmenys, siekdami patekti į uždaras komercines patalpas, pateikė kito asmens vardu išduotą „galimybių pasą“. Gaila, bet šiame nutarime nebuvo keliamas klausimas dėl to, ar mobiliajame įrenginyje sugeneruoti asmens sveikatos duomenys Baudžiamojo Kodekso 302 straipsnio prasme gali būti vadinami „dokumentu“, t. y., ar jis turi oficialaus dokumento požymius ir šia prasme, ar gali būti nusikaltimo objektas.
Be to, čia kyla klausimas, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju neprieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, nes pagal Konstitucinio Teismo praktiką baudžiamoji atsakomybė gali būtu taikoma tik kaip ultima ratio., t. y., kaip paskutinė griežčiausia priemonė, kai visos kitos teisinės atsakomybės formos yra išnaudotos. Beje, prie šios bylos buvo prijungtas ir garsusis Seimo narių grupės prašymas konstitucinės justicijos byloje Nr. 21/2021, kurioje Konstitucinis Teismas 2022 m vasario 9 d. sprendimu buvo nusprendęs nutraukti pradėtą teiseną[4].
šiame nutarime nebuvo keliamas klausimas dėl to, ar mobiliajame įrenginyje sugeneruoti asmens sveikatos duomenys Baudžiamojo Kodekso 302 straipsnio prasme gali būti vadinami „dokumentu“, t. y., ar jis turi oficialaus dokumento požymius ir šia prasme, ar gali būti nusikaltimo objektas.
Taigi, pareiškėjai šiose bylose teigė, jog 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarime Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (2021 m. rugsėjo 8 d. ir vėlesnėse redakcijose) nustatyti „galimybių paso“ konstitucinių žmogaus teisių ribojimai galimai prieštarauja Konstitucijai: tiek pagal formą, tiek pagal turinį. Pagal formą – nes konstitucinių žmogaus teisių ribojimai buvo numatyti ne įstatyme, o poįstatyminiame akte. Be to, pareiškėjų buvo keliamas klausimas, ar šio Vyriausybės nutarimo nuostatos neprieštaravo tuometinio Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, ta prasme, kad šis poįstatyminis teisės aktas galimai išplėtė minėtame įstatyme nustatytų žmogaus teisių ribojimo turinį.
Tuo tarpu minėto Vyriausybės nutarimo nuostatų galimas prieštaravimas pagal turinį pareiškėjų buvo siejamas su prieštaravimu šioms konstitucinėms žmogaus teisėms: žmogaus laisvės neliečiamumo principui (Konstitucijos 20 str. 1 d.), nes ribojo žmogaus teisę pasirinkti skiepytis (testuotis) ar ne; žmogaus asmens neliečiamumo principą (21 str. 1 d.), apimantį žmogaus teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į savo kūną; žmogaus privataus gyvenimo apsaugą (22 str. 1 d. ir 3 d.), apimančią teisę neatskleisti savo asmens duomenų tretiesiems asmenims bei – asmenų lygiateisiškumo principą (29 str.), kai asmenų, neturinčių „galimybių paso“ ar atsisakančių juo naudotis teisės buvo drastiškai apribotos, palyginus su asmenų, kurie naudojosi „galimybių pasu“, teisėmis. Tačiau čia reikia pasakyti, kad Konstitucinis Teismas nėra apribotas pareiškėjų nurodytais Konstitucijos straipsniais, kuriems galimai prieštarauja minėtas Vyriausybės nutarimas, nes pagal Konstituciją (102 str. 1 d. ir 105 str. 1 d.) – jis turi ištirti šio teisės akto atitiktį visai Konstitucijai, o ne kuriems nors atskiriems jo straipsniams.
Vyriausybės nutarimo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai pagal teisės akto formą
Visų pirma, reikia pasakyti, jog šioje byloje praktiškai neįmanoma atriboti ginčijamo Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Konstitucijai pagal formą nuo jo prieštaravimo pagal turinį, nes šie abu aspektai yra tarpusavyje persipynę, todėl tokio skirstymo parodymas čia yra sąlyginis. Vis dėl to pamėginkime tai padaryti, nes tai gali įnešti tam tikro aiškumo šioje byloje.
Taigi, ginčijamas Vyriausybės nutarimas 2020 m. vasario 26 dieną buvo priimtas, remiantis tuometiniu Civilinės saugos įstatymu, kurio 8 straipsnyje buvo numatyta, jog likviduojant ekstremalųjį įvykį ir šalinant jo padarinius, gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o 2020 m. balandžio 28 d. šis straipsnis buvo papildytas nuostata, kad – “susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai [gali būti laikinai apribota] ir ūkinės veiklos laisvė bei viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas“[5]. Tuo tarpu šį įstatymą detalizuojančių Vyriausybės nutarimo nuostatų formuluočių pagrindinė (teisėkūrinė) problema buvo ta, kad jose tiesiogiai nebuvo įvardintas konstitucinių žmogaus teisių ribojimas (išskyrus ūkinės veiklos laisvės).
Šiame Vyriausybės nutarime įvairūs ribojimai apskritai nebuvo siejami su žmogaus teisėmis ir jų ribojimais (išskyrus ūkinės veiklos laisvės ribojimus), tačiau buvo išvedami iš ribojimų juridiniams asmenims teikti tam tikras paslaugas. Tačiau visa tai praktikoje sąlygojo, kad juridinių asmenų veiklos ribojimai daugiau ar mažiau sąlygojo beveik visų pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: žmogaus (pasirinkimo) laisvės (Konstitucijos 20 str.), žmogaus orumo (Konstitucijos 21 str. 2 d.), žmogaus teisės, kad be jo sutikimo su juo nebūtų atliekami medicinos bandymai (Konstitucijos 21 str. 4 d.), informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą apsaugos (Konstitucijos 22 str. 3 d.), sąžinės laisvės (Konstitucijos 26 str.), judėjimo laisvės (Konstitucijos 32 str.), žmogaus teisės vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 str.), susirinkimų laisvės (Konstitucijos 36 str.) ir kitas.
Taigi, čia galime daryti išvadą, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas, ne detalizavo įstatyme numatytą „asmens judėjimo laisvės“ ar „ūkinės veiklos laisvės“ ribojimo galimybę, o išplėtė įstatyme numatytą žmogaus teisių ribojimo apimtį tokių konstitucinių žmogaus teisių atžvilgiu, kaip žmogaus asmens laisvė, žmogaus orumas, žmogaus teisė be jo sutikimo su juo neatlikinėti medicinos bandymų, informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą apsauga, žmogaus sąžinės laisvė, žmogaus teisė vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas ir susirinkimų laisvė ir kt. Todėl šia prasme Vyriausybė, priimdama minėtas Vyriausybės nuostatas, veikė ultra vires, viršydama savo įgaliojimus (Konstitucijos 94 str. 2 p.), ir taip pažeidė valdžių padalijimo principą, numatytą Konstitucijos 5 straipsnyje.
Visgi, pagrindinis šio Vyriausybės nutarimo prieštaravimo pagal formą aspektas glūdi tame, kad konstitucinės žmogaus teisės demokratinėje valstybėje paprastai gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu (žr. pvz., Konstitucijos 32 str. 2 d.[6], 36 str. 2 d.[7]), kuris įstatymo nuostatas gali tik detalizuoti. Kaip dar vienas to pavyzdys galėtų būti Konstitucijos 22 straipsnis, kurio 3 dalyje teigiama, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik pagal įstatymą. Taigi, vien tas faktas, kad šis Vyriausybės nutarimas (o ne kuris nors šį Vyriausybės nutarimo priėmimą pagrindžiantis įstatymas) numatė valdžios institucijoms teisę kaupti ir tvarkyti asmens duomenis (o žmonėms – prievolę tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis), susijusius su privačiais asmens duomenimis, prieštaravo įstatymui ir kartu Konstitucijai pagal formą.
konstitucinės žmogaus teisės demokratinėje valstybėje paprastai gali būti ribojamos tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu
Skirtingai nei teigė dauguma šiame nutarime, tas faktas, kad informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas ir tvarkymas buvo numatytas Bendrajame asmens duomenų reglamente (BDAR)[8], niekaip nekeičia šios situacijos, nes minėtas Reglamentas nėra „įstatymas“ Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies prasme, be to, priimant minėtą Vyriausybės nutarimą, juo ir nebuvo remiamasi[9]. Taigi, toks informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas, numatytas ne įstatyme, o Vyriausybės nutarime, prieštaravo Konstitucijos 20 str. 3 daliai, o įpareigojimas atskleisti tokius duomenis tretiesiems asmenims – Konstitucijos 20 str. 4 daliai, pagal kurią „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą…“. Bet kuriuo atveju, tokio mąsto konstitucinių žmogaus teisių ribojimai, kuriuos sukėlė „galimybių pasas“ ir kuriais buvo ribojamos praktiškai visos pagrindinės konstitucinės žmogaus teisės, galimi būtų buvę nustatyti tik įstatyme (jeigu iš viso tokie galėtų būti galimi pagal turinį), o ne poįstatyminiame teisės akte, kuris gali įstatymą tik detalizuoti.
Beje, analizuojant Civilinės saugos įstatymo ir ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatų turinį, galime pastebėti, jog ateityje būtina keisti įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektų rengimo praktiką (ir Teisėkūros pagrindų įstatymą) tokiu būdu, kai teisės akte konkrečių konstitucinių žmogaus teisių ribojimas tiesiogiai būtų įvardintas rengiamame įstatymo ir poįstatyminio teisės akto projekte, nurodant konkretų ribojamos konstitucinės žmogaus teisės straipsnį Konstitucijoje, kaip kad, pavyzdžiui, yra numatyta Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 19 straipsnyje („įstatymas turi įvardinti ribojamą pagrindinę žmogaus teisę ir nurodyti jos straipsnį [Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme]”). Tuo tarpu, jeigu teigtume (kaip manė dauguma šiame nutarime), kad įstatyme užtenka nurodyti vieną ribojamą žmogaus teisę (šios bylos kontekste – judėjimo laisvę ar ūkinės veiklos laisvę) ir, remiantis ja, riboti visas kitas konstitucines žmogaus teises (pvz., žmogaus laisvės neliečiamumą, teisę į susirinkimus, asociacijų laisvę ir pan.), teigiant, kad jos yra tarpusavyje susijusios, tai apskritai nebūtų prasmės Konstitucijos atskiruose straipsniuose įvardinti skirtingas žmogaus teises, nes jos iš tiesų visos siejasi viena su kita. Tik taip galėtume garantuoti teisės aktų hierarchijos laikymąsi ir išvengti Vyriausybės piktnaudžiavimo savo galiomis, kai yra poreikis riboti konstitucines žmogaus teises.
Ekstremali situacija, kaip specialus teisinis režimas, ir jos pasirinkimo teisėtumas
Su Vyriausybės nutarimo prieštaravimu Konstitucijai pagal formą yra susijęs ir klausimas dėl to, ar Vyriausybė pagal tuo metu galiojančius teisės aktus galėjo užkrečiamosios ligos epidemiją sieti su ekstremaliosios situacijos teisiniu režimu. Kaip žinia, Vyriausybė ekstremaliąją situaciją Lietuvoje paskelbė 2020 m. vasario 26 dieną „dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės“[10], remiantis Civilinės saugos įstatymu[11]. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ekstremaliosios situacijos teisinis režimas pagal Civilinės saugos įstatymą yra skirtas civilinei saugai, kuri savo ruožtu siejama su gamtiniu, techniniu, ekologiniu ar socialiniu įvykiu ir jų metu vykdomomis gelbėjimo ir kitomis operacijomis.
Šio įstatymo priežiūrą vykdo Vidaus reikalų ministerija, šio režimo metu krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams vadovauti yra skiriamas operacijų vadovas, o gelbėjimo darbams iš esmės vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM. Taigi, šis įstatymas nėra skirtas užkečiamosioms ligoms reglamentuoti, nes jų sukeltoms epidemijoms reguliuoti dar 1996 metais buvo priimtas specialus – Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (Užkrečiamųjų ligų įstatymas), kuris užkrečiamųjų ligų epidemijoms suvaldyti numato ne ekstremaliosios situacijos, o karantino teisinį režimą. Iš to, kas buvo pasakyta, aiškėja, jog tiek pats Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. originalus nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (dėl koronoviruso infekcijos plitimo grėsmės), tiek ir čia ginčijamos vėlesnės jo redakcijos, įteisinusios Lietuvoje vadinamąjį „galimybių pasą“, besirėmusios Civilinės saugos įstatymu, o ne Užkrečiamųjų ligų įstatymu, buvo priimtos be teisėto įstatyminio pagrindo, todėl neteisėtai ir kartu – prieštaraujant konstituciniam teisinės valstybės principui.
Taigi, konstatavus šio Vyriausybės nutarimo „galimybių paso“ nuostatų prieštaravimą Konstitucijai pagal jų priėmimo formą, leidžia užbaigti šios atskirosios nuomonės rašymą, tačiau kadangi ši byla yra išskirtinė, todėl pamėginkime įsivaizduoti, jog vadinamojo „galimybių paso“ nuostatos būtų buvusios įtvirtintos Lietuvoje ne Vyriausybės nutarime, o, pavyzdžiui, Užkrečiamųjų ligų įstatyme. Tuomet galima būtų kelti klausimą dėl tokių nuostatų atitikimo Konstitucijai pagal jų ribojimo turinį, ką čia ir pamėginkime padaryti.
Su „galimybių pasu“ susijusių konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumas pagal šių ribojimų turinį
Kaip jau buvo minėta, ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija[12], įtvirtinusi čia ginčijamų vadinamojo „galimybių paso“ ribojimų apimtį, faktiškai vienaip ar kitaip apribojo visas pagrindines konstitucines žmogaus teises, iš kurių galima išskirti keletą šių: žmogaus laisvės neliečiamumas (Konstitucijos 20 str. 1 d.), nes ribojo žmogaus teisę pasirinkti skiepytis (testuotis) ar ne; žmogaus asmens neliečiamumo principą (21 str. 1 d.), apimantį žmogaus teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į savo kūną; žmogaus privataus gyvenimo apsaugą (22 str. 1 d. ir 4 d.), apimančią teisę neatskleisti savo asmens duomenų tretiesiems asmenims; sąžinės laisvę (26 str. 1 d.), kai žmogus buvo faktiškai verčiamas pasiskiepyti vakcina, kurios gaminimo procese buvo naudojamos negimusių kūdikių kamieninės ląstelės[13]; judėjimo laisvę (32 str.), nes ribojo patekimą praktiškai į visas viešąsias patalpas bei – asmenų lygiateisiškumo principą (29 str.), kai asmenų, neturinčių „galimybių paso“ ar atsisakančių juo naudoti teisės buvo drastiškai apribotos, palyginus su asmenų, kurie naudojosi „galimybių pasu“, teisėmis. Taip pat de facto šios asmenų grupės atžvilgiu buvo apribota ir teisė į darbą bei mokslą ir kai kurios asmens politinės teisės, pavyzdžiui, piliečių teisė inicijuoti referendumą ar pasinaudoti įstatymų leidybos iniciatyvos teise.
Taigi, automatiškai čia kyla klausimas dėl to, ar toks intensyvus konstitucinių žmogaus teisių ribojimas, kai de facto buvo suspenduota didelė dalis Konstitucijos nuostatų, neprieštarauja pačiai Konstitucijos esmei? Atsakant į šį klausimą, bent jau konstitucinių žmogaus teisių apsaugos kontekste, reikia pasakyti, kad Konstitucijos tekstas, kuris atskiruose straipsniuose numato skirtingas žmogaus teises ir kiek skirtingą jų ribojimo pagrindą, mums leidžia suprasti tai, kad paprastai tuo pačiu metu gali būti ribojama kuri nors viena ar kelios konstitucinės žmogaus teisės, o ne jų visuma.
Kitaip sakant, Konstitucija beveik visų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą pateisina tik tuomet, kai valstybėje galioja karo ar nepaprastoji padėtis, kurios yra griežčiausi specialieji teisiniai režimai. Todėl Konstitucijos 144-145 straipsnis teigia, kad tik, kai valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir dėl to įvedus valstybėje karo ar nepaprastąją padėtį, tuo pačiu metu gali būti ribojamos šešios pagrindinės konstitucinės teisės: žmogaus privatumas, būsto neliečiamumas, įsitikinimų laisvė ir teisė į informaciją, judėjimo laisvė, asociacijų teisė ir susirinkimų laisvė. Tuo tarpu ekstremaliosios situacijos (ir karantino) metu Lietuvoje buvo tuo pačiu metu ribojamos ne tik šios, bet ir kitos pagrindinės, socialinės bei politinės konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, t. y. daugiau, nei numatyta Konstitucijos 145 straipsnyje, kuris, pavyzdžiui, nepaprastosios padėties metu neleidžia labiau (nei įprastiniu metu) riboti teisės į darbą, mokslą bei minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės. Taigi, tokios plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių apribojimus tuo pačiu metu, kokie Vyriausybės buvo numatyti „galimybių paso“ galiojimo metu, negalimi net nepaprastosios ar karo padėties metu. Be to, kaip jau buvo minėta, vadinamasis „galimybių pasas“ ir su juo susiję aukščiau minėti pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių ribojimai galiojo Lietuvoje 8 mėnesius, t. y. net dviem mėnesiais ilgiau, nei tai Konstitucijos 144 straipsnis sieja su nepaprastosios padėties teisiniu režimu. Vien jau iš to galima matyti tai, jog su „galimybių pasu“ susiję žmogaus teisių ribojimai pagal jų turinį ir apimtį neatitinka Konstitucijos.
tokios plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių apribojimus tuo pačiu metu, kokie Vyriausybės buvo numatyti „galimybių paso“ galiojimo metu, negalimi net nepaprastosios ar karo padėties metu.
Be to, minėtų konstitucinių žmogaus teisių ribojimų turinį galima vertinti tik atsakę į klausimą dėl jų būtinumo ir proporcingumo. Be atsakymo į šį klausimą visas Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas daugumos argumentavimas netenka prasmės. Gaila, bet šioje byloje nebuvo paprašyta Vyriausybės pateikti mokslinių ar kitokių įrodymų, kuriais remiantis 2021 metų viduryje Lietuvoje buvo konstatuotas toks užkrečiamos ligos pavojingumo laipsnis, kurio pagrindu buvo įvestas vadinamasis „galimybių pasas“. Kaip parodė vėlesnė patirtis, baimė dėl šios ligos pavojingumo daugeliu atveju pasirodė neadekvati ir perdėta. Panašiai yra ir dėl Vyriausybės nutarime nurodytų skiepų bei testavimo efektyvumo, apsaugant žmones nuo užsikrėtimo ir ligos platinimo. Juk vienas iš „galimybių paso“ įvedimo argumentų 2021 metais buvo tas, jog pasiskiepiję asmenys negali užsikrėsti ir užkrėsti kitų, tačiau vėliau toks pagrindimas pasirodė neteisingas. Jau nekalbant apie tai, kad šioje byloje nebuvo svarstytas klausimas ir dėl naujai pagamintų vakcinų galimo šalutinio poveikio, kuris galėjo įtakoti kai kurių žmonių pasirinkimą nesiskiepyti Vyriausybės nutarime nurodytomis vakcinomis. Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje turėjo išsiaiškinti, ar ginčijame Vyriausybės nutarime numatytiems žmogaus teisių ribojimams įvesti buvo realus faktinis pagrindas, t.y., ar užkrečiamos ligos pavojingumo mastas buvo toks didelis ir Vyriausybės nutarime nurodytų vakcinų efektyvumas pakankamas, kad galėtų pateisinti tokius didelius ribojimus ir asmenų teisinio statuso skirtumus.
Tuo pačiu ribojimo būtinumo ir proporcingumo kontekste galima būtų atkreipti dėmesį ir į jau minėtą asmenų lygiateisiškumo principo galimą pažeidimą, nes jeigu užkrečiamoji liga nebuvo tokia pavojinga ir vakcinos nebuvo tokios efektyvios, kaip kad buvo pradžioje manoma, tuomet ir „galimybių paso“ sąlygoto dalies žmonių socialinį diskvalifikavimą sunku būtų pateisinti. Šiame kontekste galėčiau atkreipti dėmesį į vieną ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostatą, kad asmenys, neturintys ar atsisakę parodyti „galimybių pasą“, galėjo būti įleidžiami tik į tas parduotuves, kurių plotas yra mažesnis nei 1500 kv. m.[14] Kaip žinia, kuo mažesnės uždaros patalpos, tuo galimybė užsikrėsti užkrečiamąja liga yra didesnė, todėl tokio tam tikros dalies visuomenės teisių ribojimo proporcingumas yra sunkiai paaiškinamas net nežiūrint į ligos pavojingumą ir vakcinų poveikio efektyvumą. Jau vien šios nuostatos pakanka konstatuoti, jog toks teisinis reguliavimas (nesvarbu ar numatytas įstatyme, ar poįstatyminiame akte) prieštarauja žmogaus laisvės neliečiamumui ir judėjimo laisvei, nes neatitinka konstitucinių proporcingumo ir asmenų lygiateisiškumo principų ir šia prasme prieštarauja Konstitucijai pagal turinį. Todėl sunku būtų sutikti su daugumos teiginiu šiame Konstitucinio Teismo nutarime, jog ginčijame Vyriausybės nutarime buvo „nustatyti trys alternatyvūs […] kriterijai, kuriuos atitikę asmenys galėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu“, nes be skiepijimosi nurodyta vakcina (arba persirgimo) buvo numatyta tik viena galimybė – t. y. testavimasis, kuris daugeliu atveju buvo mokamas ir kurį daugeliu atveju reikėjo atlikti kas keletą dienų. Taigi, testavimasis negalėtų būti laikomas lygiaverte alternatyva skiepijimuisi Vyriausybės nutarime nurodyta vakcina, siekiant pasinaudoti apribotomis konstitucinėmis žmogaus teisėmis.
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamosios dalies „IV. Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“
Šios nuomonės pabaigoje galima iškelti klausimą, kam reikalinga šio Konstitucinio Teismo nutarimo IV konstatuojamoji dalis pavadinimu „Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“, kurioje yra cituojami keli Austrijos Konstitucinio Teismo bei du Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimai, susiję su „sveikatos paso“ sukeltais ribojimais? Manyčiau, kad tyrimas apie užsienio šalių teismų sprendimus šiuo klausimu galėtų būti prasmingas nebent Lietuvos ar kitos valstybės parlamentui, pateikus užklausą, pavyzdžiui, parlamento informacijos analizės departamentui apie kitų šalių praktiką, prieš jam priimant su ribojimais susijusius įstatymus. Toks tyrimas taip pat galėtų būti naudingas ir mokslininkui, rašančiam mokslinį straipsnį. Tačiau užsienio valstybių teismų sprendimai negali būti cituojami Konstitucinio Teismo nutarime dėl Vyriausybės nutarimo nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes taip gali sudaryti įspūdį, jog pastarieji sprendimai gali įtakoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimą.
vienas iš „galimybių paso“ įvedimo argumentų 2021 metais buvo tas, jog pasiskiepiję asmenys negali užsikrėsti ir užkrėsti kitų, tačiau vėliau toks pagrindimas pasirodė neteisingas.
Beje, šioje nutarimo dalyje teigiama, jog viename 2021 metų sprendime Prancūzijos Konstitucinė Taryba išsakė nuomonę, jog įstatymų leidėjas, remdamasis turimais moksliniais duomenimis, galėjo pagrįstai manyti, jog COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo rizika buvo ženkliai mažesnė tarp pasiskiepijusių, persirgusių ar neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą turinčių asmenų. Įdomu būtų sužinoti, ką ši institucija apie tai manytų 2023 metų pabaigoje, t.y. praėjus dvejiems metams, kai jau yra daug daugiau informacijos šiuo klausimu? Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Prancūzijoje vadinamąjį „sveikatos pasą“ reikėjo pateikti ne įeinant į daugelį viešų patalpų (kaip kad buvo Lietuvoje), o tik „tose vietose, kuriose būdavo dideli žmonių susibūrimai“. Be to, Prancūzijoje asmenims, turintiems kontraindikacijų skiepams, „sveikatos pasas“ galėjo būti išduodamas ir nesiskiepijant. Taigi, didelė tikimybė, kad Prancūzijoje įvedus tokius žmogaus teisių ribojimus, kokie buvo Lietuvoje, Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendimas būtų galėjęs būti visai kitoks.
Gaila, bet šioje dalyje, pavadintoje „Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija“, užsienio konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai nebuvo analizuojami tuo aspektu, ar poįstatyminiu aktu ribojant konstitucines žmogaus teises, nebuvo įsiterpta į įstatymo reguliavimo sferą, kuris buvo vienas iš esminių klausimų šioje Lietuvos Konstitucinio Teismo byloje.
Visgi, tokių sprendimų galima rasti. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Slovėnijos Konstitucinis Teismas nusprendė[15], jog epidemijos metu Vyriausybės nutarimu įvesti judėjimo ir susirinkimų laisvės ribojimai prieštaravo Slovėnijos Konstitucijos 32 str. 2 daliai[16] ir 42 str. 2 daliai[17]. Panašiai ir 2021 m. lapkričio 29 d. sprendime Slovėnijos Konstitucinis Teismas konstatavo[18], jog Vyriausybės įvesti (analogiški kovido pasui) teisės į darbą ribojimai valstybės tarnautojams prieštaravo įstatymui ir šia prasme – Konstitucijai pagal formą. Pagaliau, 2022 m. balandžio 14 d. Slovėnijos Konstitucinio Teismo sprendime[19] buvo konstatuota, jog „kovido paso“ įvedimas Vyriausybės nutarimu prieštaravo Konstitucijai pagal formą, nes, pagal Slovėnijos Konstituciją[20], asmens informacijos apsaugos ribojimai galėjo būti įvesti tik įstatymu. Beje, šiame sprendime Slovėnijos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtas 2016 m. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas pagal Slovėnijos Konstituciją, negali būti laikomas tinkamu teisės į asmens duomenų apsaugą ribojimo pagrindu; be to, čia buvo konstatuota, jog asmens sprendimas skiepytis ar testuotis šiuo atveju negali būti suprantamas, kaip savanoriškas, nes nuo šio pasirinkimo tiesiogiai priklausė jo galimybė naudotis socialinėmis, politinėmis ir religinėmis teisėmis[21].
Šiame kontekste įdomus yra ir 2021 m. liepos 14 d. Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame buvo konstatuota, jog epidemijos metu vien Vyriausybės (o ne parlamento) sprendimu negalima tokiu mastu riboti tokios konstitucinės žmogaus teisės, kaip judėjimo laisvė[22]. Beje, šis Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimas sudarė sąlygas asmenims, nubaustiems už ribojimų pažeidimus, vėliau išsireikalauti pinigų grąžinimą iš valstybės biudžeto. Aišku, ne visi šie užsienio konstitucinių teismų sprendimai yra visiškai tapatūs šios Lietuvos Konstitucinio Teismo bylos situacijai, tačiau, aišku ir tai, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas šių sprendimų neįtraukė į savo argumentavimą dėl to, kad jie būtų sunkiai suderinami su šio Teismo daugumos naratyvo logika. Bet kuriuo atveju, užsienio konstitucinių teismų sprendimų citavimo praktikos Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose būtina kuo greičiau atsisakyti, nes ji ne tik pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principą, bet ir leidžia Konstituciniam Teismui piktnaudžiauti užsienio konstitucinių teismų jurisprudencijos pasirinkimu, išsirenkant tik tuos teismų sprendimus, kurie gali paremti norimą prieiti išvadą (kas angliškai vadinama cherry picking).
Vietoj išvadų
Šios (neparašytos) atskirosios nuomonės pabaigoje norėtųsi paminėti dar du dalykus. Pirmasis yra apie tai, kad nagrinėjant ir priimant nutarimą šioje byloje nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris, kaip tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, dalyvavo priimant Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio pataisas, kurioms atitikimo klausimą pareiškėjai kaip tik ir kėlė šioje byloje. O antras yra susijęs su tuo, kad 2023 m. spalio 4 dieną Konstitucinio Teismo internetinėje svetainėje paskelbus čia analizuoto nutarimo rezoliucinę dalį bei motyvų santrauką, tam tikrą laiką nebuvo prieinamas šio nutarimo tekstas. Čia tik noriu priminti, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų nuostatos ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant teismo sprendimą, gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams[23]. Taigi, minėto teisėjo nenusišalinimas ir šio Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojančiosios dalies paviešinimo uždelsimas kelia abejonių dėl to, ar šis nutarimas buvo priimtas nepriklausomo ir bešališko teismo, kaip tai numatyta Konstitucijos 31 ir 104 straipsniuose.
Aišku, teisėjai, kaip ir visi kiti žmonės, turi savo politines ir pasaulėžiūrines idėjas bei pažiūras, kurios daro įtaką jų teisės supratimui, be to, jie gali jausti politinį, visuomeninį ar kitokio pobūdžio spaudimą, tačiau, priimdami teismo sprendimus, teisėjai turi remtis išskirtinai teise ir, visų pirma, Konstitucija, kuri ir yra visos teisės bei teisinės sistemos pagrindas. Tuo teisėjai, ir visų pirma, Konstitucinio Teismo teisėjai, skiriasi nuo politikų, nes priimdami sprendimus, jie „atstovauja“ ne tautą, ne savo rinkėjus, ne visuomenės nuomonę ar politinės partijos interesus, o teisę ar tiksliau – Konstituciją. Kitaip sakant, Konstitucinio Teismo teisėjai savo sprendimuose kalba (arba bent jau turėtų kalbėti) Konstitucijos vardu.
[1] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2905/content . Šio nutarimo priėmime dalyvavo aštuoni teisėjai iš devynių, atskirųjų nuomonių pareikšta nebuvo, nors mes ir nežinome, kaip balsavo kiekvienas iš šių teisėjų.
[2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/68ead78684b911ecb8b0fe92fb660e20
[3] 2022 m. birželio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2685/content; 2022 m. spalio 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2746/content; 2023 m sausio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2797/content; 2023 m. gegužės 31 d. Konstitucinio Teismo nutarimas: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2857/content.
[4] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2610/content.
[5] TAR, 2020-04-30, Nr. 9205.
[6] „Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu […]“.
[7] „Ši teisė [piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu […]“.
[8] 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2016/679 „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB“ (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). OJ L 119, 4.5.2016, p. 1–88. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32016R0679
[9] Ginčijamo nutarimo preambulėje teigiama, jog jis priimamas „vadovaudamasi 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktu, 25 ir 27 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 8 straipsniu, 9 straipsnio 11, 19 punktais, 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 10 straipsniu, atsižvelgdama į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją…“.
[10] „Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. vasario 24 d. posėdžio pasiūlymą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punktu ir 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, […] Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“. TAR, 2020-02-26, Nr. 4023.
[11] Nuo 2022 m. gruodžio 8 d. šio įstatymo pavadinimas pakeistas į Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymą.
[12] https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=8c51f7f0fbfa11eb9f09e7df20500045
[13] Pavyzdžiui, pasak JAV medicinos žurnalo Nebraska Medicine, įvairūs vakcinų gamintojai, kuriant mRNA vakciną, testavimo procese naudojo vadinamąją HEK293 ląstelių liniją, išvestą iš 1973 metais aborto metu Olandijoje pašalinto vaisiaus audinių: https://www.nebraskamed.com/COVID/you-asked-we-answered-do-the-covid-19-vaccines-contain-aborted-fetal-cells
[14] „3-1. Asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami […], tik kai teikiamos šios paslaugos ir vykdomos šios ūkinės veiklos:
prekyba parduotuvėse […], turinčiose atskirą įėjimą iš lauko, kurių prekybos plotas […] neviršija 1 500 kv. m. […]“.
[15] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&page=2&order=desc&id=116471
[16] „Įstatymai gali riboti judėjimo laisvę, jeigu reikia užtikrinti tinkamą baudžiamojo proceso eigą, užkirsti kelią pavojingų infekcijų plitimui, užtikrinti viešąją tvarką ar apsaugoti valstybės interesus“.
[17] Šios teisės [susirinkimų ir asociacijų laisvė] gali būti apribotos tik įstatymu […].
[18] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&q=COVID+certificate&caseId=&df=&dt=&af=&at=&pri=1&vd=&vo=&vv=&vs=&ui=&va=&page=1&sort=&order=&id=117066
[19] https://www.us-rs.si/decision/?lang=en&q=2022&page=2&order=desc&id=118180
[20] 1991 m. Slovėnijos Konstitucijos 38 str. 2 dalyje teigiama: “Asmens duomenų rinkimo, apdorojimo, tikslingo panaudojimo, priežiūros bei slaptumo taisyklės nustatomos įstatymu”.
[21] Tiesa, šio Slovėnijos Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimas buvo atidėtas metams: https://www.us-rs.si/odlocba-ustavnega-sodisca-st-u-i-180-21-z-dne-14-4-2022/
[22] Ispanijos Konstitucinio Teismo logika šiame sprendime buvo ta, kad, pagal Ispanijos Konstitucijos 55 ir 116 straipsnius, krizės metu norint apriboti pagrindines konstitucines žmogaus teises, Vyriausybė negali vienasmeniškai jų riboti, įvedant ekstremaliosios padėties teisinį režimą (isp. Estado de alarma), bet turi būti paskelbta nepaprastoji padėtis (isp. Estado de excepcion), kurios paskelbimui reikalingas parlamento žemųjų rūmų pritarimas. Tiesa, ši byla nebuvo susijusi su „kovidinio paso“ įvedimu: https://hj.tribunalconstitucional.es/docs/BOE/BOE-A-2021-13032.pdf
[23] Žr. pvz. 2006 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimą: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta218/content
