Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas čia konstatavo, kad minėta Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata, be kita ko, diskriminuoja nesusituokusias ar vienišas moteris, nes pažeidžia „vieną iš Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiamo diskriminavimo pagrindų“ – draudimą diskriminuoti asmenis dėl „šeiminės padėties“ bei „nesilaikė iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą“.
Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalyje teigiama, jog “pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims“.
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. 1 dalyje numatytos žmogaus teisės į sveikatą, kaip teigia Konstitucinis Teismas.
53 straipsnis
(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.
Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka[i]. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. 1 dalis apima ne tik sveikatos paslaugas, bet ir “medicinos pagalbą bei paslaugas”, tačiau tik tokias medicinos paslaugas, kurios teikiamos “žmogui susirgus”. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. 1 dalies reguliavimo sritį.
Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje. Kitaip tariant, moterys Lietuvoje nuo Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo 2016 metais momento įgijo įstatymu reguliuojamą teisę pasinaudoti šia procedūra, todėl Konstitucinis Teismas turėjo teisę vertinti įstatymo nuostatos (nesuteikusios šios teisės nesusituokusioms ir vienišoms motinoms) atitikimo Konstitucijos 29 straipsnyje numatytam lygiateisiškumo principui.
Pagalbinio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikimas Konstitucijos 29 straipsniui
29 straipsnis
(1) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
(2) Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Todėl pasak Teismo, „vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“ (24), kuris, pasak Teismo, šiuo atveju ir buvo pažeistas.
Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje – kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Panašiai negalima teigti ir to, jog 22 straipsnio 3 dalyje numatyta valdžios kompetencija tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais rinkti informaciją apie privatų asmenį, per se prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintam privataus gyvenimo neliečiamumo principui.
reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.
Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis draudimo diskriminuoti kriterijų sąrašas, o suprantant šį sąrašą, kaip „atvirą“ (Konstitucijoje, kaip kokiame nors „neišbaigtame dokumente“), nebūtų jokios prasmės Konstitucijoje įvardinti draudžiamų privilegijuoti kriterijų sąrašą, nes Konstitucijos interpretatorius visuomet galėtų savo nuožiūra šį sąrašą plėsti.
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. To nepadaręs, Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos ginčijamos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos pripažinti neatitinkančios Konstitucijos 29 straipsnio.
Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytos „socialinės padėties“ sampratos; tuomet užduokime klausimą, ar Konstitucija draudžia pagalbinio apvaisinimo procedūrą sieti išimtinai su moterimi, sudariusią santuoką?
Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Čia reikia priminti, kad pagal Konstituciją visi asmenys gali sudaryti santuoką, aišku, nedraudžiant jiems pasirinkti ir kitokio bendro gyvenimo būdo, kylančio iš Konstitucijos 20 (žmogaus laisvės neliečiamumas), 21 (žmogaus orumo neliečiamumas) bei 22 (žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas) straipsnių.
Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį[ii], 38 str. 6 ir 7 dalis[iii] bei 39 straipsnį[iv]. Kitaip tariant, analizuojant, ar galima konstituciškai pateisinti įstatymų leidėjo sprendimą apriboti vienišų it nesusituokusių moterų teisę į pagalbinį apvaisinimą, būtina įvertinti, ar toks ribojimas gali būti pateisinamas kitomis konstitucinėmis vertybėmis ir konstituciniais gėriais.
Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu. Aišku, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, teisę į dirbtinio apvaisinimo procedūrą gali suteikti visoms moterims, sulaukusioms tam tikro amžiaus, tačiau, būtų sunku surasti argumentų, kad jei jis nuspręstų šią teisę suteikti išimtinai susituokusioms moterims, siekdamas geriausių vaiko interesų, remiantis Konstitucijos 26, 38 ir 39 straipsniais, toks reguliavimas galėtų kaip nors pažeisti Konstituciją, kaip įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių balansą.
Keletas apibendrinimų
1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą. Dėl šios priežasties ji nekyla iš Konstitucijos 53 straipsnio turinio (kalbančio apie medicinos paslaugas žmogui susirgus) ir todėl negali jam prieštarauti.
2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“. Vis dėlto, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įvardintas ne tik „motinystės“, bet ir „tėvystės“ institutas (kartu su konstituciniu santuokos institutu) leidžia įstatymų leidėjui, siekiančiam geriausių vaiko interesų augti šeimoje su abiem tėvais, teisę į pagalbinio apvaisinimo procedūrą suteikti išimtinai susituokusiomis moterimis, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo.
3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius[v] ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams. Taigi, konstitucinės kontrolės institutas yra susijęs su visos Konstitucijos analize dėl to, kad Konstitucija yra įvairių konstitucinių gėrių ir vertybių pusiausvyros ir darnos sistema, kurioje vienos konstitucinės vertybės (ir gėriai) yra tinkamai subalansuojamos su kitomis.
4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti[vi], arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 dalies nuostatos negali būti laikomos, kaip „priešingos Konstitucijai“ (Konstitucijos 7 straipsnio prasme) ir kaip tos, kurių „negali taikyti“ teisės subjektai, įskaitant teismus (107 ir 110 straipsnių prasme).
[i] 24 straipsnis
(2) Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia […] gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
25 straipsnis
(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai […].
26 straipsnis
(4) Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę […].
32 straipsnis
(2) Šios teisės [laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje] negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.
36 straipsnis
(2) Ši teisė [rinktis be ginklo į taikius susirinkimus] negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę […].
53 straipsnis
(1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.
89 straipsnis
(1) Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų
105 straipsnis
(3) Konstitucinis Teismas teikia išvadas […]: 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas […];
108 straipsnis
Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai […]: 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės.
115 straipsnis
Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais […]: 3) dėl sveikatos būklės.
146 straipsnis
(1) Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos […].
(2) Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos […].
[ii] 26 straipsnis
(5) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
[iii] 38 straipsnis
(6) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
(7) Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
[iv] 39 straipsnis
(1) Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.
(2) Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
(3) Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
[v] 102 straipsnis
(1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
105 straipsnis
(1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
[vi] 58 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ir sprendimo ištaisymas
Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą. Šis sprendimas išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka.
