„Sinodo tikslas – kaip visai Dievo tautai įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai […], kad atpažintume laiko ženklus“ (Vademecumas, 1.3) bei „puoselėti svajones, leisti skleistis vilčiai, įkvėpti pasitikėjimą, aptvarstyti žaizdas, megzti santykius, prikelti vilties aušrą, mokytis vienas iš kito ir kurti pozityvią vaizduotę […]“ (Parengiamasis dokumentas, 32).
2021-ųjų spalio 9 d. Vatikane popiežius Pranciškus iškilmingomis pamaldomis pradėjo dvejus metus truksiantį Sinodą Katalikų Bažnyčioje. Prieš metus išgirsta žinia turbūt nustebino daugelį iš mūsų ne vien savo netikėtumu, bet ir šio Sinodo formatu, nes jis, nors ir nepanaikina po Vatikano II Susirinkimo atsiradusio Vyskupų sinodo formato (pagal 1983 m. Kanonų teisės kodekso 342 kanoną – „vyskupų sinodas yra vyskupų sesija, kai jie, parinkti iš įvairių pasaulio regionų, nustatytu laiku susirenka […] savo patarimais padėti Romos Popiežiui aptarti Bažnyčios veiklos pasaulyje problemas“), į klausimų svarstymą įtraukia ne tik specialiai tam reikalui išrinktus vyskupus, bet ir pasauliečius bei sudaro galimybę jame dalyvauti net ne Katalikų Bažnyčios nariams. Pasak rengėjų, šis Sinodas yra priemonė įsiklausyti į Šventąją Dvasią, veikiančią Visuotinėje Bažnyčioje.
Sinodas ir popiežius Pranciškus
Beje, pati mintis apie dvasių skyrimą ir apie laiko dvasios atpažinimą Bažnyčioje per įsiklausymą į Šv. Dvasią (ir vienas kitą) yra jėzuitiška tradicija, kuri pasireiškia, kai skaitomas ir tyloje apmąstomas Šv. Raštas, vėliau įsiklausoma į kito asmens įžvalgas bei stengiamasi atpažinti tai, ką Dievas per jį kalba, bei galiausiai – per dialogą su kitu visai tai apibendrinama.
Beje, galima sakyti, kad ir Bažnyčios sinodalumo sąvokos pabrėžimas bei jos turinio išplėtimas taip pat yra popiežiaus Pranciškaus pontifikato skiriamasis bruožas, kuris turi būti matomas Vatikano kurijos demokratizavimo bei popiežiaus pasisakymų prieš klerikalizmą Bažnyčioje kontekste.
Kita vertus, šiuo atveju galbūt derėjo aiškiau nusakyti, kuo skiriasi Bažnyčios sinodalumas nuo tokių sąvokų, kaip Bažnyčios kolegialumas, bendruomeniškumas ar Bažnyčios kaip su(si)rinkimo samprata? Aišku, Katalikų Bažnyčios valdymo demokratizavimas ir kiekvieno tikinčiojo vaidmens pabrėžimas yra svarbus ir reikalingas dalykas, bet jis negali paneigti ir turi būti derinamas su Romos popiežiaus suverenumo statusu bei hierarchijos svarba Bažnyčioje.
Sinodo struktūra ir tematika
Kaip žinome, sinodiniai susitikimai parapijose (ir kitose grupelėse) Lietuvoje baigėsi ir įžvalgos vyskupijų konferencijoms buvo pristatytos šių metų (2022) liepos pradžioje, o vėliau vyskupų konferencijos, apibendrindamos gautas įžvalgas, turi užbaigti diecezinį Sinodo etapą.
Dar vėliau šiais metais bus regioninių/kontinentinių bažnytinių asamblėjų etapas, o patį sinodinio kelio procesą planuojama baigti kitais, t. y. 2023 metais, kai popiežius jau minėto Vyskupų sinodo metu paskelbs baigiamąjį dokumentą. Taigi, kaip teigiama Lietuvos Vyskupų Konferencijos apibendrinimuose, sinodiniai susitikimai Lietuvoje dažniausiai vykdavo parapijų salėse, bet būdavo ir neutralių erdvių (mokyklose, bendruomenės namuose ir kt.).
Šiuose susitikimuose dalyvavo parapijų bendruomenių nariai, tačiau būta susitikimų ir profesiniu pagrindu suformuotose grupėse, pvz., medikų, žurnalistų, menininkų, policininkų, teologų ir pan. Medžiaga buvo parengta septyniems susitikimams, tačiau buvo ir tokių grupelių, kurios susitiko tik vieną ar keletą kartų.
Beje, septynių susitikimų temos buvo šios: 1) Kelionės bendrakeleiviai; 2) Klausytis ir kalbėti; 3) Šventimas; 4) Bendra atsakomybė misijoje; 5) Dialogas bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas; 6) Autoritetas ir dalyvavimas, sprendimų priėmimas ir 7) Sinodalumas.
Kadangi jau paviešintas sinodinio kelio Lietuvoje įžvalgų apibendrinimas, tai, manau, galima ir „Ateities“ žurnale pasidalinti mintimis apie šį etapą, kurios čia remiasi išskirtinai šio teksto autoriaus asmenine patirtimi vienoje Vilniaus parapijoje septynių susitikimų metu bei pokalbiais su kitais Vilniaus arkivyskupijos parapijų koordinatoriais.
mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose.
Taigi, mes visus septynis kartus kas antrą sekmadienį rinkomės savo parapijos namuose. Į susitikimus kvietėme parapijos įvairių grupelių (chorų, Gyvojo rožinio, Marijos legiono, Carito ir kt.) vadovus ir kitus jų dalyvius, be to, prašėme kunigų, kad paakintų dalyvauti parapijiečius per skelbimus po sekmadienio mišių.
Susitikimai užtrukdavo nuo 1,5 iki 2 valandų. Pirmą kartą susirinko apie keturiasdešimt parapijiečių, todėl darėme tris grupeles, kurias moderavo visi trys koordinatoriai (mūsų parapija dvikalbė, tad organizuodavome atskirą grupelę ir lenkų kalba). Kituose susitikimuose žmonių vis mažėjo, kol į paskutinį atėjo tik keturi parapijiečiai, kurie mintimis dalinosi su trimis koordinatoriais…
Sinodinių susitikimų parapijose patirtis
Koordinatorių mokymai ir visa parengiamoji medžiaga (lankstinukai ir videoįrašai konkrečiai temai) susitikimams buvo parengta labai profesionaliai, todėl tai buvo didelė pagalba mums, koordinatoriams. Tačiau nepaisant parengtų lankstinukų su Šv. Rašto skaitiniu ir klausimais, žmonės dažnai varžėsi prabilti, nes formuluotės kartais atrodė neaiškios arba sudėtingos (pvz., naudota teologinė terminija).
Be to, kartais klausimai buvo labai atitrūkę nuo parapijos gyvenimo tikrovės, nes reikėjo pasisakyti, pavyzdžiui, kaip parapijiečiai „klausosi“ vienas kito, kaip parapijoje vyksta „dialogas“ ir kaip jie dalyvauja priimant sprendimus.
Deja, realybė tokia, kad parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui, o po karantino daliai parapijiečių taip ir negrįžus į bažnyčią kai kurios anksčiau veikusios iniciatyvos nebeveikė, todėl, pasak parapijiečių, vienintelis jų tarpusavio bendravimas buvo ramybės palinkėjimas Mišiose.
parapijoje tuo metu nebuvo jokio formato nei dialogui, nei sprendimų priėmimui.
Kad toks susitikimų formatas parapijiečiams buvo neįprastas rodė ne tik tai, kad ne visi turėjo skirtingą patirtį skaityti Šv. Raštą ir jį komentuoti, bet, pavyzdžiui, ir tai, kaip sunku buvo vieni kitiems priimti kitokią nuomonę net ir tada, kai susitikimo tema buvo apie „dialogą“.
Taip pat patirtis parodė, kad dėl laiko stokos ir nevienodos dalijimosi patirties buvo praktiškai neįmanoma organizuoti tris apmąstymų ir pasisakymų ratus, kaip buvo rekomenduojama per mokymus (pagal jėzuitišką tradiciją), nes žmonės grupelėse kaskart keitėsi, o tie, kurie ateidavo, dažnai norėjo labiau kalbėti, nei klausytis.
Beje, kunigų nedalyvavimas šiuose susitikimuose, turėjęs paskatinti pasauliečius būti drąsesnius keliant įvairias problemas, kartais davė atvirkštinį rezultatą, nes kai kuriems galėjo susidaryti įspūdis, jog šie susitikimai nėra reikšmingas dalykas nei parapijos, nei Visuotinės Bažnyčios atžvilgiu.
Vis dėlto, jei pradžioje gana skeptiškai žiūrėjau į šių susitikimų prasmę, tai dalyvavimas tiek juose, tiek ir arkivyskupijos koordinatorių susitikimuose toli pralenkė bet kokius mano lūkesčius, nes leido geriau suprasti mūsų parapiją ir pamatyti ją platesniame kitų parapijų kontekste. Štai kelios mano pastabos.
Pirma, parapija yra pagrindinė Bažnyčios struktūrinė ląstelė, tačiau šių susitikimų metu pasimatė, jog ji nėra tokia tikinčiųjų bendruomenė, apie kokią skaitome Apaštalų darbuose. Individualizmas ir sekuliarizmas daro didelę įtaką Bažnyčiai bei jos institucijoms, todėl parapijose yra nedaug bendruomenių ir iniciatyvų, o tos, kurios veikia, yra gana silpnos. Parapijos nariai nežino vienas kito poreikių ir problemų (pvz., pavežėjimo, aplankymo ar maisto nupirkimo), todėl negali vienas kitam padėti. Beje, karantinas padarė didelę meškos paslaugą ir taip negausioms parapijų bendruomenėms.
Antra, parapijose kažkodėl visai neveikia arba silpnai veikia pastoracinės tarybos, todėl pasauliečiai nėra įpratę prisiimti dalį atsakomybės už parapijos dvasinę, ūkinę, ekonominę ir organizacinę būklę. Šios parapijų tarybos ne tik labiau įtrauktų pasauliečius į parapijos veiklą, bet ir garantuotų didesnį skaidrumą bei aiškumą apie tai, kas joje vyksta.
Trečia, kunigų formavimo procese nėra (ar nepakankamai) mokoma kurti ir išlaikyti parapijų bendruomenes, todėl paskirti kunigai susiduria su dideliais sunkumais šioje srityje. Turbūt niekas neprieštarautų minčiai, jog kunigų formacija neturi baigtis sulig seminarijos baigimu, bet turi tęstis nuolat.
Ketvirta, parapijose trūksta sąmoningo įsitraukimo į liturgiją. Tam galėtų pasitarnauti skaitinių lapeliai, ekranai su giesmių žodžiais, kad visi galėtų dalyvauti giedojime, ir geras įgarsinimas. Beje, bažnyčių uždarymas, tikinčiųjų skaičiaus ribojimas, švęsto vandens atsisakymas, Komunijos dalijimo pokyčiai ir mišių „persikėlimas į nuotolį“ įnešė daug sumaišties liturgijoje, todėl galimai reikia permąstyti, o gal ir atsisakyti bent dalies iš šių naujovių liturgijoje.
Penkta, kalbant apie Bažnyčios autoriteto mažėjimą, buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus atvejus, kai Bažnyčioje buvo slepiami nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai, kai buvo dviprasmiškai pasisakoma šeimos ir gyvybės klausimais ir ne visuomet būtinas populiarumo vaikymasis. Kitaip tariant, buvo prieita išvados, jog dabartinių iššūkių ir krizių metu Bažnyčia turi išlikti Tiesoje, o ne pataikauti pasauliui.
Pagaliau, šešta, susitikimas ekumenizmo tema parodė, jog pastarojo prasmė ir pasireiškimo formos parapijiečiams vis dar mažai žinomos. Sakyta, kad bendravime su protestantais ir stačiatikiais mums trūksta nuoširdumo ir atvirumo, apsiribojama vieną kartą metuose dalyvaujant ekumeninėse pamaldose. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog karas Ukrainoje padarė nemažą žalą ekumeniniams santykiams su stačiatikių bendruomene Lietuvoje.
Keletas apibendrinimų iš „ateitininkiškos varpinės“
Vienas iš šio Sinodo tikslų buvo pasauliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą, tačiau negausus pasauliečių dalyvavimas sinodiniuose susitikimuose leidžia konstatuoti tam tikrą krizę Bažnyčioje, kuri pasireiškia tiek individualiai (tikėjimo atšalimas), tiek ir bendruomeniškai (bendruomenių mažėjimas).
Visgi, sinodiniai susitikimai buvo prasminga popiežiaus iniciatyva, todėl į šį procesą norisi žiūrėti viltingai, tikint, kad Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią per visus išbandymus, leis jai išeiti ir iš dabartinės krizės. Kai kuriems parapiječiams sinodiniai susitikimai buvo pirma galimybė asmeniškai susitikti ir susipažinti su parapijoje veikiančių grupelių nariais, išsakyti džiaugsmus bei padėkas ir turimas nuoskaudas.
Svarbu, kad ir ateityje parapijose išliktų galimybė susitikti ir kalbėtis aktualiais Bažnyčios klausimais. Tokia įsiklausymo vienas į kitą iniciatyva neturėtų baigtis su šiais ar kitais metais, o turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Kitaip tariant, Bažnyčios sinodalumas turėtų tęstis nuolat. Aišku, šio Sinodo vaisiai pasimatys tik daug vėliau.
Kadangi ateitininkija taip pat yra Visuotinės Bažnyčios dalis, todėl čia reikėtų užduoti klausimą ir apie tai, koks šiandien yra ateitininkijos vaidmuo Bažnyčioje ir kaip Bažnyčios sinodalumo pabrėžimas galėtų padėti ateitininkijai atsinaujinti? Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi, kuris pasireiškia ne tik poreikyje nuolat atnaujinti savo maldos praktiką, bet ir per santykį su konkrečiu broliu ateitininku ir sese ateitininke.
Manau, kad šis Sinodas mus, ateitininkus, kviečia iš naujo atrasti savo asmeninį santykį su Kristumi.
Mielas moksleivi, aplankyk savo vietovėje gyvenantį vienišą sendraugį; mielas sendraugi, susipažink su savo vietovėje gyvenančiu nauju moksleiviu ir/ar studentu ateitininku ir paklausk, kokios jam ar jai pagalbos reikia ateitininkiško pašaukimo kelyje. Tik taip, per konkretų brolišką santykį su kitu, mes savo organizacijoje (nuo jaunučio iki sendraugio) galėsime atliepti laikmečio dvasią ir naujai išgyventi ateitininkiško šeimyniškumo bei visuomeniškumo principus, kurie ir sudaro bendruomeniškumo arba, kaip popiežius Pranciškus dabar pabrėžia, sinodalumo esmę.
Ateitininkijos, kaip pasauliečių apaštalavimo sąjūdžio, gimimas prieš daugiau kaip šimtą metų buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo vaisius, tapęs svarbia mūsų tėvynės dvasinio atgimimo dalimi. Gal ir antras tėvynės dvasinis atsinaujinimas, be kurio negalėsime išeiti iš dabartinės krizės, galėtų prasidėti nuo mūsų organizacijos atsinaujinimo?..
