Trečiąją Demokratų partijos suvažiavimo dieną, kalbėdamas delegatams, buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas (Billas Klintonas) pasakė kalbą pozityviu, pokalbio tonu, kurio iki šiol Čikagoje trūko. Tačiau po savo atsipalaidavusiu elgesiu jis slėpė kruopščiai parengtą žinią apie Kamalą Harris (Kamalą Haris). Ją pasakęs ir nulipęs nuo scenos, jis pasėjo auditorijai mintį, kad Kamala Harris yra autsaiderė, kuri į Baltuosius rūmus įneš „šviežio oro“.
Tai buvo meistriškas retorinis žaidimas, vertas meistriško retoriaus, tačiau jis įrodo, kaip desperatiškai demokratai siekia atitolinti Kamalą Harris nuo Joe Bideno (Džo Baideno). Tą patį bandė daryti ir buvusi Atstovų Rūmų pirmininkė demokratė Nancy Pelosi (Nensi Pelouzi), kaip ir dauguma trečiąją suvažiavimo dieną kalbėjusiųjų.
Tai rodo, kad demokratai skaudžiai suvokia, kokia pažeidžiama yra Kamala Harris, jei rinkėjai iš tikrųjų pareikalaus iš jos atsakomybės už pastarųjų ketverių metų infliaciją, aukštas palūkanų normas, atviras sienas ir didelį nusikalstamumą. Tai taip pat rodo, kad kai respublikonai kritikuoja K. Harris už tai, kad ji yra socialistė, komunistė arba „kamunistė“ – pastarasis terminas yra neseniai pasirodžiusio laikraščio „New York Post“ pirmojo puslapio adaptacija – tai sulaukia atgarsio rinkėjų širdyse.
Bideno ir Harris prezidentūra gavo keletą progų parodyti, kokia radikali ji yra, o kadangi Kamala Harris pažadėjo dar daugiau to paties, vienintelė demokratų galimybė – vaizduoti ją kaip atsiskyrėlę, neturinčią nieko bendra su savo – nekalbant jau apie jos partijos – vis labiau radikalėjančia socialistine ideologija.
Billo Clintono ir kitų nelaimei, pačios Harris pasirinktas viceprezidentu, Minesotos gubernatorius Timas Walzas (Timas Volzas), savo kalboje suvažiavime trečiąją dieną pakirto šias pastangas. Jo kalboje, kuria jis faktiškai priėmė kandidato į viceprezidentus nominaciją, nebuvo jokių ideologinių štrichų: jis išdėstė savo, kaip gubernatoriaus, nuopelnus didinant Minesotos gyventojų priklausomybę nuo valdžios visomis kryptimis.
Tai darydamas jis vėl susiejo Kamalą Harris su ta pačia ideologija, kuri akivaizdžiai pradėjo kurstyti demokratų partijos strategų baimę. Jiems reikia centristinių ar nepriklausomų rinkėjų, kad nugalėtų D. Trumpą, tačiau jie negali jų persekioti, jei jų kandidatas į prezidentus išgarsės kaip kainas kontroliuojanti „kamunistė“.
Kartu jie negali sušvelninti savo kairiosios ideologijos. Kaip niekada anksčiau demokratai patiria stiprų naujo, radikaliai kairiojo politinio judėjimo spaudimą. Šis judėjimas parodė savo jėgą ir gausumą per protestus už suvažiavimo ribų.
Žiniasklaida atmetė protestuotojus kaip nesusipratusius jaunimo aktyvistus, kuriems patinka dėmesys mėtant akmenis į policiją. Tai klaida, ir pirmoji užuomina yra ta, kad nebuvo jokių smurtinių riaušių, įvyko tik nedideli susirėmimai su policija. Taika ir santykinė drausmė tarp protestuotojų, kurių yra apie 100 tūkst., liudija apie jų organizuotumą ir kontrolę.
Kaip niekada anksčiau demokratai patiria stiprų naujo, radikaliai kairiojo politinio judėjimo spaudimą.
Išlaikydami dalykinę ramybę, šie aktyvistai, kilę iš įvairių sluoksnių, iki šiol pelnė keletą svarbių politinių taškų. Jie privertė JAV prezidentą J. Bideną pripažinti, kad protestuotojai „rodo tiesą“ vienu iš savo klausimų (dėl karo Gazoje), o senatorius Bernie Sandersas savo kalboje antradienio vakarą tiesiogiai pripažino, kad jie „yra teisūs“.
Skirtingai nuo kitų pastarųjų metų masinių viešų protestų, šią savaitę Čikagoje vykstančių nesieja vienas klausimas; tai nėra „Black Lives Matter 2.0“. Šie protestuotojai rengia išsamią politinę darbotvarkę, kuri ilgainiui galėtų konkuruoti su Demokratų partijos programa. Jų užmojai toli gražu neapsiriboja tik transparantų laikymu ir šūkavimu. Pirmasis jų žingsnis į priekį – spausti Demokratų partiją atšaukti savo paramą Izraelio invazijai į Gazą.
Čia jiems jau pavyko. Kol kas suvažiavimo tribūnoje nebuvo nė užuominos apie užsienio politiką.
Kitas protestuotojų žingsnis – susivienyti aplink ideologinę platformą, kurioje būtų galima suderinti daugybę skirtingų klausimų. Senatorius Sandersas padėjo įgyvendinti šiuos platesnius ideologinius užmojus. Kaip ir senatorius, daugelis protesto grupių yra atvirai socialistinės, nors dar tik pradedančios formuluoti glaustus politinius reikalavimus, pagrįstus savo įsitikinimais.
Tačiau būtų klaidinga atmesti jų nepatyrimą šioje srityje. Jie jau parengė pirmąjį nuoseklios platformos projektą, siekdami laisvai struktūruotą protesto koaliciją paversti nuosekliu politiniu judėjimu ir galiausiai politine partija.
Nedaug žurnalistų bandė išsiaiškinti, ko iš tikrųjų nori protestuotojai, tačiau rugpjūčio 19-ąją – Demokratų partijos suvažiavimo atidarymo dieną – DemocracyNow.org paskelbė įdomią apžvalgą. Jie atskleidė įvairiausius aktyvistus – nuo pirmą kartą susirinkusių iki patyrusių politinių veikėjų. Tačiau labiausiai jie atkreipė dėmesį į besiformuojančią ideologinę platformą. Kaip matyti iš DemocracyNow straipsnio, protestuotojus sieja bendras vardiklis – derinys. Viena vertus, panieka dabartinei Demokratų partijai, kita vertus, naujas mitingo šūkis – „reprodukcinė laisvė“.
Šios sąvokos prasmę atskleidė Jex Blackmore (Džeks Blekmor), kuris, pasak DemocracyNow, yra „Shout Your Abortion“ (grupės, siekiančios „normalizuoti“ abortus) organizacinė direktorė. Blackmore susiejo „reprodukcinį teisingumą“ su „Palestinos išlaisvinimu“, pateikdama argumentą, iš kurio nuoseklumo ir logiškumo prasme daug ko norėtųsi, tačiau jis vis dėlto atskleidžia, kur link šis judėjimas eina:
Mes kalbame apie kūno autonomiją. kalbame apie laisvę kontroliuoti tai, kas vyksta su mūsų kūnais, mūsų šeimomis, mūsų ateitimi, mūsų galimybe judėti iš vienos vietos į kitą. ... Taigi, dėl kūno autonomijos ir reprodukcinio teisingumo pasisakome tiek pat, kiek ir dėl žmonių čia, tiek ir Palestinoje.Nors ji to aiškiai neįvardijo, Blackmore užsiminė remianti LGBT asmenis. Todėl jos argumentas buvo drąsus bandymas susieti jos organizacijos kampaniją, kuria siekiama „normalizuoti“ abortus Amerikoje, su tam tikra “Hamaso” vyriausybės Gazoje gynyba. Kyla pagunda paklausti Blackmore, kokias teises LGBT asmenys turėjo valdant “Hamas” ir ar ši grupuotė leido Gazos ruože steigti abortų klinikas.
Šiuo klausimu – galbūt netyčia numatydama skaitytojų sumaištį dėl jo – DemocracyNow žurnalistė María Taracena (Marija Tarasena) paklausė Emano Abdelhadi (Emano Abdelhadžio), Čikagos universiteto profesoriaus ir aistringo protestuotojo:
Ką konkrečiai queer ir trans judėjimai bei reprodukcinės teisės sieja su Izraelio karu Gazoje?E. Abdelhadi atsakė su stulbinančia prielaida, kad karas, kurį jis pavadino „genocidu“, „neproporcingai paveikė moteris ir jų galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis“. Toliau jis aiškino:
genocidas visada prasideda nuo sprendimo, kad kai kuriuos kūnus reikia kontroliuoti, suvaldyti arba išnaikinti. Būtent tai ir yra reprodukcinio teisingumo tikslas... panaikinti valstybės teisę taip elgtis su bet kuria populiacija.Nors tai neturi didelės prasmės politiniame pasaulyje, kuriame egzistuoja labai nusistovėjusios partijos, ideologijos ir politinės darbotvarkės, tai rodo, kad Amerikoje auga naujas politinis judėjimas kraštutinėje kairėje. Tai judėjimas, kuris kelia didelę grėsmę Demokratų partijai ir jos nuolatinei priklausomybei nuo jaunų ir vadinamųjų marginalizuotų rinkėjų. Kai kurie protestuotojų nešami transparantai aiškiai ragino kurti naują „darbo partiją“ Amerikoje.
Tai, kad gubernatorius Timas Walzas trečiąją suvažiavimo dieną pasakė ideologinę kalbą, nebuvo atsitiktinumas. Būtent jo darbas – suburti radikalus po partijos sparnais. Jei lapkritį laimės Donaldas Trumpas, Walzas pastangos žlugs. Jis išnyks užmarštyje, o demokratai ateinančiuose rinkimuose gali susidurti su stipria kairiųjų konkurencija.
