XXI amžiuje moksleiviai turi įgyti tvirtas žinias, gauti įgūdžius jų ieškojimui informacijos srautuose, nepasimesti tarp išminties lobyno ir informacijos šiukšlyno. Bet ne tik.
Specialistą paruošti nesunku, asmenybę – reikia pastangų. Mūsų tikslas turėtų būti išugdyti asmenybes, turinčias žinių ir mokančias jas pritaikyti. Išmokstame skaityti, bet neįprantame mąstyti…
Deja, su liūdesiu galime konstatuoti, kad švietimo sistema patyrė nesėkmę.
Deja, su liūdesiu galime konstatuoti, kad švietimo sistema patyrė nesėkmę. Į mokyklą senovėje žmonės ėjo rašto pasimokyti ir skaičiuoti išmokti. Kaip tik su rašto žinojimu ir matematika turime apgailėtinus rezultatus. Nepaliaujamai ir chaotiškai reformuodami švietimo sistemą pametėme jos tikslą – mokinį, pamiršome mokytoją. Iš esmės vyko ne reforma, bet finansavimo ar mokyklų reorganizavimo vajai. Mokymo turinys buvo praktiškai pamirštas. Praktiškai neliko pagarbos mokytojui, jis apverstas „popieriais“ ir atlieką daugelį socialinio darbuotojo funkcijų, jam nebelieka laiko mokyti vaikus. Kokiu tik dabar akivaizdžiai nepasiteisinusių „mokymo metodikų“ prikūrėme, kai kuriuose iš jų diegiama sunkiai protu suvokiama mintis, kad vaikai kažko gali pasiekti be darbo.
Mokykla tapo neatsakingų socialinių eksperimentų su moksleiviais vieta, kurioje pamirštamos ne tik žinių perdavimo svarba, bet ir vaikų dora bei biologinė ir šeimiškoji prigimtis. Turime prisiminti Tautinės mokyklos principus. Dėmesys turiniui, vaiko ugdymas pilnaverte asmenybe turėjo tapti prioritetu, pareigos ugdymas visuomenei, pagarbos skiepijimas savo šeimai, mokytojui yra tai ko, trūksta mūsų mokyklai. Taip neįvyko. Kaip dabar matome – neatsitiktinai, nes reikėjo įgyvendinti iš esmės besikertantį su Tautinės mokyklos turiniu „mortos mokyklų“ modelį.
Mokyklos yra išvargintos nesibaigiančių reformų ir pertvarkų.
Mokyklos yra išvargintos nesibaigiančių reformų ir pertvarkų, dažnai nieko bendro neturinčių su siekiu gerinti ugdymo kokybę. Tinklo optimizavimas visada vyko, bet tai mažai ką turi bendro su švietimu, tai yra labiau atsakas į demografinius iššūkius. Mano manymu didžiulė klaida buvo įvesti „profiliavimą“. Moksleiviai turi apsispręsti iš anksto, kuo jie norės būti. Ypač tai blogai paveikė vaikinus, kurie turėjo priimti sprendimus tada, kai jiems dar tas nerūpėjo. Ankstyvas profiliavimas nepasiteisino nei kokybės prasme, galų gale tai prieštarauja gamtos nulemtiems vaiko raidos dėsniams. Todėl jo reikia kuo greičiau atsisakyti.
Šiais laikais vietoje mokymo pradėjome naudoti ugdymo sąvoką. Tai tapo lyg ir pagrindiniu tikslu. Užmirštame, kad vaikų ugdymas yra tėvų atsakomybė ir teisė. Mokykla čia gali tik padėti. Kitaip grįšime į sovietmečio ideologiją. Deja, „ugdydami“ vaikus imamės propaguoti lytinius santykius, nors turėtumėme juos vaikus ruošti šeimai. To beje reikalauja galiojantys, bet nevykdomi Lietuvos įstatymai. Jau vien todėl mūsų valstybei nepakenktų turėti daugiau krikščionišką pasaulėžiūrą ir auklėjimą propaguojančių mokyklų, į kurias dabar esančias mūsų tėvai labai noriai leidžia savo vaikus.
