Lietuva prieš 35 metus išsikovojo savo Nepriklausomybę ne tankais, bet maldomis, vienybe ir dainomis. To meto įvykių dalyviai prisimena, kaip mus visus vienijo bendros lietuviškos dainos, jose skambantis nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos siekis.
Deja, dainavimo susibūrus tradicija atrodo baigia išnykti. Neliko bendravimo ir bendros dainos. Taip, dainuoja tie, kurie iš to duoną valgo, ekranuose matome daug konkursų padedančių atrasti dainuojančias žvaigždes. Bet ar dažnai girdime dainas Lietuvos žmonių susibūrimuose? O ir ką dainuoti – jeigu mūsų „moraliniai autoritetai“ paskelbė, kad senos dainos „nebemodernios“ ir, svarbiausia, jos lietuviškos (kas „ekspertų“ vertinama kaip atsilikimas).
Lietuvių kalbos gėdijimasis apima ne tik dainas, bet ir viešą kalbėjimą. Norint pagerinti „kalbėjimo kokybę“, ji reikia ar nereikia prifarširuojama užsienietiškais žodžiais, matyt, norint pasirodyti esančiais „kietais“. Gal todėl mes tarptautiniuose konkursuose drįstame ištarti lietuviškai tik „čiūto tūto“, matyt, norėdami pasirodyti „pažangesni“…
Nors tai nelabai padeda – juk ukrainiečiai eurovizijas laimi su ukrainietiškomis dainomis. Matyt ir kitų šalių klausytojams nelabai patinka, kai dainininkas gėdijasi savęs. O gal vis mažiau dainuojančiai tautai tiesiog sunkiau sekasi sukurti kažką, kas sužavėtų kitus.
OKas nutiko su mūsų demokratijos siekiu? Deja, ir jos pradėjo nedaugėti. Stebime kaip mūsų dominuojanti žiniasklaida pamokančiu tonu kritikuoja neseniai įvykusius rinkimus Turkijoje. Anot jos, E. T. Erdoganas Turkijoje laimėjo dėl demokratijos stygiaus, nes šios šalies nacionalinė žiniasklaida ir dauguma privačių žiniasklaidos priemonių palaikė prezidentą.
Gal pas mus yra kitaip? Kam tarnauja nacionaline TV? Ar joje nėra cenzūros – pavyzdys yra V. Savukyno atvejis ? Ar trijų ketvirtadalių Lietuvos bendruomenės, prieštaraujančios Civilinėms sąjungoms, nuomonė praporcingai atspindima mūsų žiniasklaidoje? Ar užsakomaisiais straipsniais nevykdomas masinis propagandinis spaudimas priimti LGBT ideologiją? Ar nesijuokia puodas, kad katilas juoda?
Sklaidydamas čekučių skandalo sukeltą isterijos dėl pirmalaikių rinkimų kroniką, radau visiškai gūdžiu sovietmečiu padvelkusią Lietuvos Respublikos Seimo nario konservatoriaus V. Semeškos nuoširdžiai ištartą auksinę mintį. „Aš, kaip partijos narys, besąlygiškai vykdantis partijos organų sprendimus, balsuosiu taip, kaip nuspręs prezidiumas. O prezidiumas nusprendė balsuoti. Frakcijoje dar bus sprendimas, tai aš tą sprendimą ir palaikysiu.“ – kalbėjo V. Semeška. Jis visiškai pamiršo, kad tapdamas LR Seimo nariu prisiekė Lietuvai ,o ne partijai…
Taigi tokios „dainos“ dabar Lietuvoje. O gal pradėkime nesigėdydami prisiminti anas, mus stiprinančias, dainas ir paskatinkime lietuviškai kartu dainuoti tuos, kurie savų dainų gėdijasi?
