Lietuvos Respublikos Prezidentas nusprendė atstovauti ne „maldeikienių“, bet Lietuvos žmonių nuomonę. Kaip jis drįso! Juk mes su komunistiniu įkarščiu ir komjaunuolišku uolumu norime perauklėti savo nesusipratusią tautos daugumą pagal Karlo Markso ir Fridricho Engelso įkvėptą LGBT ideologiją. Ar tik jis ne rusams dirba? Maždaug taip galima būtų išreikšti „naujųjų moralinių autoritetų“ žiniasklaidoje mintis. Kaip parodė Baltijos tyrimo agentūros atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, 75 procentai Lietuvos žmonių palaiko Šeimos maršo idėjas. Tai, kad Prezidentas atstovauja Lietuvos žmones, pasirodo yra totalus blogis.
Manau daugelis Lietuvos žmonių sveikina Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą neišsigandus ir parodžius tvirtą stuburą juos atstovaujant. Apie tai liudija ir valdančiųjų TS-LKD drastiškas reitingų kritimas – anot „Vilmorus” apklausų nuo 17 procentų balandyje iki 12 procentų dabar, t. y. iš pirmos vietos į trečią! Prezidentas G. Nausėda atsisakė pasirašyti Europos Sąjungos (ES) šalių lyderių laišką, kuriuo reiškiama parama LGBTQ bendruomenei ir puolama Vengrija už norą stiprinti kovą su pedofilija.
Tuo tarpu užmiršę Konstitucinę nuostatą, jog Prezidentas yra pagrindinis asmuo užsienio politikoje, o vyriausybė yra pagalbininkas, Gabrielius Landsbergis ir jo komanda dėstė kitokią Lietuvos (?) nuomonę. Kas galėtų paneigti, kad turbūt šiais klausimais premjerė Ingrida Šimonytė norėjo vietoje Prezidento atstovauti Lietuvą Briuselyje.
Įdomu tai, kad tarp paramą LGBTQ išreiškusių šalių pirmaisiais smuikais griežia V. Putinui taip naudingo vamzdžio „Nord Stream” „statybininkai“, o tarp 11 tam nepritarusių Europos šalių vadovų, dominuoja Vidurio Europos valstybės, savo kailiu patyrusios sovietų ideologiją pragaištingumą.
Kai tik Prezidentas išreiškė palaikymą Šeimų maršo dalyviams, iš valdančiųjų prasidėjo Prezidento „mobingas“, lietuviškai ujimas. To pavyzdys: „…Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumas priėmė beprecedentį sprendimą – uždrausti konservatorių frakcijos Seime nariams dalyvauti balsavime dėl Ž. Pavilionio nušalinimo, jei toks klausimas ateinantį antradienį atsidurs Seimo posėdžio darbotvarkėje”.
Kai tik Prezidentas išreiškė palaikymą Šeimų maršo dalyviams, iš valdančiųjų prasidėjo Prezidento „mobingas“.
Remiantis dar galiojančia Konstitucija partijų prezidiumas gali rekomenduoti Seimo savo frakcijos nariams atitinkamai elgtis, bet negali uždrausti. Seimo narius rinko ne G. Landsbergis, bet Lietuvos žmonės. Seimo nariai turi vertinti Prezidiumo sprendimą, bet vykdydami savo priesaiką, vadovautis tik Konstitucija.
Argumentas, kad partija finansavo Seimo narių rinkimą, iš viso neišlaiko kritikos, nes partijos didžia dalimi finansuojamos iš mokesčių pinigų. Už Konstitucijos pažeidimą Seimo nariams numatyta net apkalta, bet „tapiniškoje” demokratijoje tai matyt nėra svarbu.
Andrius Tapinas matyt pamiršęs, kad jo mėgstamas kryžiažodžių sprendimas dažnai proto neprideda, kaip ir kalbėjimas apie demokratiją įsitikinusio komunisto nepaverčia demokratu, įsiliejo į Prezidentą ujančiųjų chorą. A. Tapino vadovaujamos, Lietuvoje legaliai veikiančios, žiniasklaidos priemonės išpuolis prieš Prezidentą ir kitaip mąstančius Lietuvos žmones, pompastiškai atsisakant atsiimti „Globalios Lietuvos” apdovanojimą, parodo tikrąjį „demokratijos“ šauklių veidą.
Kita vertus, gal ir gerai, kad neatsiėmė apdovanojimo, gal iš tiesų nebuvo jo vertas. Ar toks demokratijos supratimas labai skiriasi nuo A. Lukašenkos? Matyt dabar šalia neapykantos ir netolerancijos vieneto – „vienos maldeikienės” jau turime naują antidemokratijos vienetą – „vieną tapiną”.
Desperatiško valdančiųjų klyksmo pagrindinis motyvas – „jūs dirbate Rusijai“. Tuo kaltinami tikrieji sovietmečio rezistentai, Bažnyčia, sąjūdiečiai. Choristai – dažnai sovietmečiu labai lojalūs žmonės ar jų palikuonys. Ši daina su įvairiomis variacijomis užima kone 90 procentų eterio. Absoliuti dauguma piliečių šios dainos melagingu turiniu netiki. Daugelis pradeda galvoti, jog jeigu meluojama čia, tai meluojama ir visur kitur. Taip kyla vis didesnis nepasitikėjimas žiniasklaida ir abejonė dėl realios Rusijos grėsmės. Tai tikras džiaugsmas V. Putinui.
