Europos Sąjunga be lyderių. Atrodytų – keistas teiginys. Daug kas pasakys, jog akivaizdu, kad, pasitraukus Didžiajai Britanijai, lyderiai yra Vokietija ir Prancūzija. Ar tikrai?
ES yra nepriklausomų valstybių sąjunga. Tai komanda, ir joje nėra „savininko”, kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Lyderystė komandoje nusipelnoma veikiant atvirai, tariantis, o ne už komandos nugarų. Taigi, jeigu Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos Prezidentas, kalbėdamiesi su Aliaksandru Lukašenka ir Vladimiru Putinu kitiems nelabai ką žinant, nesielgė kaip ES bendruomenės lyderiai. Tada jie veikė tik kaip daugiau save atstovaujantys, veikė tinkamai neinformavę suverenių ES šalių – Lietuvos ir Lenkijos, savo jėgomis ir rizika ginančių ES sienas.
Taip, Vokietija ir Prancūzija, kaip atskiros šalys, gali savarankiškai spręsti savo problemas, bet, spręsdamos visus ES liečiančius klausimus – privalo juos derinti su ES šalių vadovais.
Beje, prieš kelias dienas aukščiausius įgaliojimus turintis ES organas – Europos Vadovų Taryba – patvirtino veiksmų planą prieš A. Lukašenką, kurį „besitariantys asmenys”, atrodo, jau sugriovė. Tikri lyderiai taip elgtis negali.
Tai, kad V. Putinas tai laikys savo pergale, galime neabejoti. Tačiau, kuo tai gresia ES? Tai, vis didėjančių pasaulinių iššūkių akivaizdoje, gali būti kelias į jos susilpnėjimą, ar net subyrėjimą. Jau nekalbant apie tai, kad daugeliui nejučia iškils daug sąmokslo teorijų, prisiminus buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio tarnystę Rusijos koncernui „Gazprom“, taip pat Vokietijos entuziazmą tiesiant vamzdį iš Rusijos, ar Prancūzijos norą statyti karo laivus Rusijai.
Gal tai yra per niūrus scenarijus. Tačiau, šalia to matome ES komisarų įgaliojimus viršijantį jų spaudimą, Lenkijai ir Vengrijai dėl jų teisės tvarkytis nepataikaujant ES neaprobuotai LGBT ideologijai. Matome, kaip V. Putinas, turėdamas žymiai mažiau finansinių išteklių, bet žinodamas, ką nori padaryti, dažnai sugeba „apžaisti” vertybėse klaidžiojančius „lyderius”. Stebime Prancūzijos vadovo dažną blaškymąsi, greičiausiai iš noro pasirodyti esant ES lyderiu.
Taigi, ES gresia virsti kol kas dar turtinga, bet sparčiai senstančia pasaulio dalimi, be efektyvios koordinacijos, bet su LGBT paradais. Lietuvai, Baltijos šalims ir Vidurio Europai kyla rimtas saugumo iššūkis, todėl privalome vienytis ir savo labui imtis tikros lyderystės, atkurdami tikrąsias ES vertybes, bei užtikrindami tikrą pagarbą nacionalinių valstybių teisėmis. Mokydami demokratijos kitus, turime patys pavyzdingai elgtis.
Gal gi ir konservatoriai, kurių lyderis atrodo nuoširdžiai nustebęs ir lyg ir bando prieštarauti tokiam „didžiųjų“ elgesiui, supras, koks prastas pasirinkimas yra „melstis moderniam liberalizmo dievui”?
