Daugelio analitikų nuomone karas de facto vyksta ir pas mus, nors formaliai kariauja ukrainiečiai. Taip, daugelis garsiai kalba, bet vargu, ar gerai tą supranta. Ypač valdantieji, nes jie „karo sąlygomis“ dar nedirba.
Deja, bet vargu, ar karas greitai baigsis. Matome, kaip neryžtingai ir nepakankamai vieningai veikia esamos Vakarų struktūros. Jau vis mažiau kas deda vilčių į ES.
Dėl priimtų europiečiams žalingų sprendimų antiheroje tampa ir buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tuo pat metu kukliai nutylint, kaip buvo puolamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas už jos kritiką.
Duok Dieve, kad NATO neišskystų. Juk dar ilgai Ukrainai reikės ne tik karinės, bet ir humanitarinės pagalbos pabėgėliams!
Karo sąlygomis reikalingas visų sutelkimas pagrindiniam tikslui, paliekant nuošalyje šiuo metu ne tokius svarbius ginčus, ir atidedant kai kuriuos planus ateičiai, nes pagrindinis šalies tikslas – sustabdyti Rusijos agresiją ir nežmogišką jos elgesį. Tai pareikalaus pastangų ir didelių finansinių išteklių.
Akivaizdu, kad reikalingi ištekliai gali būti sutelkti tik kitų sričių sąskaita, žinant, kad du trečdalius šalies biudžeto sudaro išlaidos socialiniams reikalams, sveikatai ir švietimui, šios sritys gali nukentėti.
Šalims gyvenant karo sąlygomis įprastiniai demokratinai procesai yra žymiai apsunkinti, ypač rinkimai. Pagalvokime, jeigu dabar vyktų savivaldos rinkimai, ar labai rūpėtų jų turinys ir kandidatų idėjos?
Vakarų bendruomenės įvedamos sankcijos Rusijai, kartu su COVID-19 pandemijos išlaidomis bei mūsų pačių pridarytais neišmintingais sprendimais, sukėlė didžiulę infliaciją, kuri jau dabar dalį žmonių stumia į skurdą.
Deja, kokio nors aiškesnio infliacijos pasekmių įveikimo plano nematyti.
Deja, kokio nors aiškesnio infliacijos pasekmių įveikimo plano nematyti, o Vyriausybės siūlomi sprendimai nėra nei žmonėms suprantami, nei vargu, ar duos apčiuopiamų rezultatų. Susidaro įspūdis, kad buvo vadovautasi principu, „reikėjo ką nors padaryti, tai ir padarėm“.
Dauguma žmonių neturi iliuzijų, kad viskas bėdas išspręs valdžia. Tačiau jie teisėtai tikisi, kad ekonominių netekčių našta turi būti solidariai ir proporcingai padalinta visoms socialinėms grupėms.
Išmintingas šalies valdymas reikalautų, kad sprendžiant kaip pasidalinti „naštą” turi dalyvauti kuo platesnis visuomenę atstovaujančių grupių ratas. To reikia tam, kad visi prisiimtų atsakomybę už sprendimus. Tam reikalingas platesnis, nei apima Seimas, visuomenės susitarimas ir jo vykdymo kontrolės mechanizmas. Tai labai svarbu vienybės visuomenėje stiprinimui, kurio, dėl Seimo daugumos siūlomų visuomenę skaldančių iniciatyvų, dabar stokojame.
Žmonės turi žinoti, kad skiriamas deramas dėmesys jų blogėjančios finansinės padėties gerinimui, ir ne taip, kaip iki šiol. Kitaip ilgainiui žmonėms atrodys, kad šios problemos Vyriausybei mažiau rūpi, nes „jie ten“ gauna atlygį dėžutėmis, o žmonės gyvena iš algos ir pensijos.
