Visi jau apsipratome, kad vidaus politikoje tapo beprasmiška ko nors tikėtis žmonių gyvenimui svarbiose srityse. Tik darosi nebejauku matyti visišką valdymo bejėgiškumą. Vis dėlto, pasirodo, norint būti ministru, reikia turėti kvalifikacijos. Su esamais Vyriausybės narių sugebėjimais galima pasiūlyti tik chroniškų skandalų su „šurajevais” ir premjerės „inteligentišką”, iki diskusijų apie šūdą nuleistą, retoriką – tai „jiems” svarbiau nei dabartinės žemdirbių ar smulkiųjų verslininkų problemos.
Daliai Lietuvos rinkėjų konservatorių arkliukas lyg ir turėtų būti užsienio politika, tai jų mėgstama tema. Taip, patriotinės kalbos skamba be atvangos. Visi, kurie kritikuoja valdančiųjų konkrečius veiksmus, kaip mat „moralinių autoritetų“ apšaukiami tarnavimu Putinui. Kliūna visiems, ir nebūtinai už užsienio politikos kritiką. Atrodytų, kam taip garsiai triukšmauti, kai absoliuti Lietuvos piliečių dauguma ir be raginimų stengiasi padėti Ukrainai? Juk dažnai garsios politikų šnekos skirtos kažką pridengti.
Visi, kurie kritikuoja valdančiųjų konkrečius veiksmus, kaip mat „moralinių autoritetų“ apšaukiami tarnavimu Putinui.
Pamėginkime peržvelgti tik su šalies saugumu susijusius faktus. Jau nekartą atkreipiau dėmesį į prastą demografinę situaciją; tauta lėtai miršta, kas iš esmės nulemta sisteminės dabar valdančiųjų partijų šeimų ardymo politikos įgyvendinimo. Nors visi supranta, kad mirštanti tauta vargu, ar gali nuo ko nors sėkmingai apsiginti. Šalia to, pažiūrėkime, kaip deklaruojama būtinybė efektyviai ginti šalį atitinka su kitais realiais, reikalingais darbais.
Kaip kitų patriotiškumą vertinantys rūpinosi realiu Lietuvos apgynimu? Rasa Juknevičienė, ypač aktyvi kitų auklėtoja, būdama Krašto apsaugos ministre sumažino krašto apsaugos finansavimą nuo būtinų 2 procentų iki 0,7 procento ir, šalia to, praktiškai sunaikino karių mobilizacijai reikalingas struktūras. Toks bado finansavimas ne tik nepadėjo apginkluoti kariuomenės, bet neleido sukurti infrastruktūros, reikalingos Lietuvoje priimti NATO pajėgas.
Dabar „barame“ vokiečius už nenorą dislokuoti Lietuvoje brigadą. Bet jų argumentas neatremiamas – kur dislokuoti… Beje, prisiminkime, kaip konservatorių užsienio politikos lyderiai dievino Vokietijos kanclerę A. Merkel, kuri visiškai susilpnino Vokietijos ginkluotąsias pajėga. Pastarosios ir turi mums padėti karo atveju.
Kaip dabar žinoma, jos valdymo metu Vokietijos kariuomenėje mažėjo jos apginklavimas. Vokietija, kuri Šaltojo karo laikais turėjo 5 tūkst. tankų, dabar turi tik 300. Bet mūsų valdantiesiems ir jų „ekspertams“ tada tai tiko, kitokių sprendimų nebuvo ieškoma…
Kiek ir Lietuvoje, ir užsienyje daug bei garsiai kalbėta apie iš Baltarusijos galimai ateisiančius „žaliuosius žmogeliukus“, o siunčiant pabėgėlius į Lietuvą ir prasidėjus hibridiniam karui, pasirodo, kad net vielos pasienio tvorai neturėjome, iš Estijos skolinomės.
Kiek kalbėta apie tai, kad net būdami NATO turime sugebėti patys gintis. Tačiau nedarėme beveik nieko, kad ruoštumės teritorinei gynybai – kad kiekvienas norintis ginti tėvynę žinotų, ką daryti karo atveju. Prisiminkime, kaip buvo priešinamasi minčiai apginkluoti šaulius, išnaudoti kitus ginklus turinčius Lietuvos piliečius. Karas Ukrainoje trunka jau virš metų. Ar dabar yra žinoma, kaip norintys ir galintys priešintis galimam okupantui turėtų tą daryti? Ar visa tai kainuoja didelius pinigus? O gal tiesiog nesugebama dirbti?
Vis mažiau Vakaruose idėjų vienybės, pasitenkinimo demokratija ir vis daugiau dominuoja pelno bet kokia kaina siekis, verčiantis niekais sankcijas agresoriui. Atėjo neramūs laikai.
Maža to, visai neseniai buvome sunerimę dėl krašto apsaugos ministro planų savo būtinus artilerijos pajėgumus atiduoti Ukrainai, prieš tai nepakeitus jų naujais. Juk puikiai suprantame, kad Lietuvos kariai tik su šautuvais mūsų neapsigins. Nelabai džiugus vaizdelis…
Na, bet valdančiųjų propagandistai mėgina užrėkti, kaltindami visus ne tik šalies viduje. Reikia ar nereikia, ieško kaltų tarp kitų valstybių piliečių. Tikrai nejauku grėsmės Lietuvai akivaizdoje stebėti tokį valdžios neprofesionalumą. Visa tai vyksta tuo metu, kai Kinija su Rusija draugauja, norėdamos naujai perdaryti pasaulį, kai vakarų valstybes iš vidaus graužia į LGBT ideologiją mutavusi komunizmo šmėkla, kai Afrikos valstybėms, kaip sąlyga gauti finansinę pagalbą, brukamas jiems nepatinkantis genderizmas, tuo juos verčiant abejoti Vakarų vertybėmis. Vis mažiau Vakaruose idėjų vienybės, pasitenkinimo demokratija ir vis daugiau dominuoja pelno bet kokia kaina siekis, verčiantis niekais sankcijas agresoriui. Atėjo neramūs laikai.
Ką daryti? Ar taip ir toliau tik stebėsime valdančiųjų skandalų kroniką? O gal vis gi beviltišką šalies valdymą matantys ir neklaidžiojantys savo lytinėje tapatybėje turėtų vienytis, nes kitaip Lietuvos ateitis gali tapti labai miglota.
