Dr. Rimantas Jonas Dagys, Algimantas Rusteika. Ne valdžia, o Tauta kuria Lietuvą

Artėjant rinkimams pokalbis redakcijoje prie „apskrito stalo“ su santalkos KELKIS LIETUVA atstovais dalyvaujančiais Seimo rinkimuose Tautos ir teisingumo sąraše nr. 1 – Krikščionių sąjungos pirmininku Rimantu Jonu Dagiu ir visuomenininku, publicistu Algimantu Rusteika. Politikus kalbina portalo „Laikmetis.lt“ vyr. redaktorius Tomas Viluckas.

Prieš rinkimus, kaip visada, girdisi daug kritikos valdžiai. Vis tik akivaizdu, kad didžioji visuomenės dalis nepatenkinta tuo, kas vyksta valstybėje. Kaip apibūdintumėte Lietuvoje vykstančius procesus?

A. Rusteika. Mes visi  – Sąjūdžio vaikai. Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – Tautos namų, bet ir Laisvės bei Tiesos pažadus. Dainavome stovėdami prieš tankus ir tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, vykdyta dalyvaujant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinka išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui.

Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje, prisipažinusių KGB bendradarbių sąrašai įslaptinti iki šiol. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti savo padėtį. Ir bet kokia kaina neįsileisti konkurentų.

Tačiau gyvename demokratinėje santvarkoje. Štai artėja rinkimai, vyksta kandidatų debatai, kas dieną matome kalbančias galvas televizorių ekranuose, tuoj pašto dėžutes užkimš reklaminiai lankstinukai. Ar tai nėra demokratija, ar tikrai jos trūksta?

A. Rusteika. Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, ką suvokia dauguma piliečių. Ir pusė rinkėjų iš viso nedalyvauja rinkimuose. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje.

Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, pasinaudojant ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis žiniasklaidoje organizuojami nesibaigiantys skandalai. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma  veikla, o jų  autoriai paskandinami patyčiose.

Dirbtinai kuriamas ir palaikomas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdžios iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams remti. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.

Juk visi matome, kaip vėl atgimė baimė laisvai kalbėti. Vėl pripratome prie melo. Kasdien vis naujos baudos ir nepabaigiami biurokratiniai draudimai ir taisyklės. Ar vėl atėjo metas vienaip galvoti, kitaip sakyti, trečiaip rašyti, ir visai ne taip daryti? Dauguma tą mato, bet tyli.

Lietuvos žmonių širdyse buvo ir tebėra nepriklausomos Lietuvos idėja, kuri niekur nedingo, žmonės jos nori, ja tiki. Ar ši idėja kažkur dingo, kad visuomenėje daug tylos ir abejingumo?

A. Rusteika. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų tikslų nebeatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginantis vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.

Deklaruojant, kad vidurinė klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybė, nebesugebanti kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausoma.

Gausiausia vidurine klase išlieka nuolanki, dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją. Gyventi komforto zonoje galima, bet išgyventi to nebepakanka. Valstybė – ne valdžia, įstaigos ar pareigūnai. Valstybė – tai žmonės, kurie patys valdo ir tvarko savo gyvenimus ir jie anksčiau ar vėliau tą ims daryti. Artėja metas tikroms permainoms – negi to nejuntate?

Tai – valstybės vidaus gyvenimo klausimai. Tačiau vyksta globalūs procesai: karas Ukrainoje, naujos ginklavimosi varžybos, kuriasi iki šiol neregėti geopolitiniai blokai. Ar neverta susitelkti dėl bendros grėsmės, ką kasdien tvirtina valdantieji per žiniasklaidos priemones?

A. Rusteika. Juk visi jaučiame – prieita kryžkelė. Nuo to, kuriuo keliu pasuksime, priklauso Lietuvos, Tautos, mūsų šeimų ir vaikų ateitis. Pasaulio persidalinimas prasidėjo, įžengėme į naujų karų laikotarpį, kuriame mažiukų niekas nepasigailės.

Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – būti nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia Europos Sąjungos pasienio savivaldybe? Ar nenusibodo stebėti, kaip priimami daugumai žmonių nepriimtini įstatymai ir begalinės „tvarkos“? 

Ir čia būtent nuo mūsų vidaus problemų sprendimo priklausys ir valstybės likimas. Nes kaip Lietuvai išgyventi tarp galingų ir turtingų valstybių, pradėjusių kovą dėl savo interesų, jei neturime tikros, Tautą atstovaujančios valdžios? O tik tuos, kurie mus parduos ir pabėgs į iš anksto nusipirktas užsieniuose vilas?

Kodėl taip vyksta? Ar yra šviesa tunelio gale?

A. Rusteika. Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai Tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

Nepriklausoma Lietuva negali būti nepriklausoma nuo savo žmonių. Tai, kad valstybėje gali būti priimami ir veikti įstatymai, kuriems nepritaria dauguma žmonių, rodo paprastą faktą – valstybė rimtai serga. Tikrų politinių partijų su savo ideologijomis tarp valdžią paeiliui besidalijančių didžiųjų, po partijų iškabomis veikiančių  įtakos grupuočių, nėra. Tai tik UAB „Lietuva“ akcininkai, vieningai vykdantys globalizmo galios centrų diktuojamą antitautinę ir antivalstybinę politiką.

Praėję dešimtmečiai mus atvedė į situaciją, kurios dabar jokia – nei sena, nei nauja – politinė partija ar organizacija viena nebegali pakeisti. Ar pagaliau pabus esminių permainų siekiančių visuomenės sluoksnių sveikas protas ir realybės jausmas?  Susitelkti visuomenei galima tik apie vieną tikslą, kuris būtų suprantamas, brangus kiekvienam piliečiui ir išreikštų Lietuvos interesą – susigrąžinti nepriklausomą valstybę.

Su tuo telkimusi, kurio lūkesčiai prieš kiekvienus rinkimus kyla iš naujo ir vėl subliūkšta, gaunasi komiška situacija. Partinis gyvenimas fragmentiškas ir negyvas. Žiniasklaida pranešė, kad buvo kažkokių bandymų sutelkti plačią koaliciją ir prieš šiuos rinkimus. Kas pavyko, kas ne, ko tikėtis rinkėjams?

A. Rusteika. Birželį visuomenininkai pakvietė visas opozicines partijas į pasitarimą Piliuonoje. Susirinkome, buvo priimta deklaracija, raginanti sukurti didžiąją Tautos vienybės koaliciją rinkimuose. Kvietimai jungtis buvo išsiuntinėti visiems.

Nevyniosiu nieko į vatą. Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, Nacionalinis susivienijimas į kvietimą net neatsakė, ne kartą kviestas Ignas Vėgėlė neatvyko. Remigijus Žemaitaitis atsakė, jog eisiąs vienas ir palinkėjo sėkmės. M. Puidokas iškėlė būtiną sąlygą, kad visi jungtųsi prie Taikos koalicijos ir viskam vadovautų tik jis. Po to vestos derybos su Lietuvos Sąrašu, Laisvės ir teisingumo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija baigėsi be rezultatų.

Tai galėjo būti ilgo kelio į tikrąją, žmonių Lietuvą, pradžia. Didžioji visų opozicinių partijų, visuomeninių organizacijų, bendruomenių, profsąjungų atstovų, visuomenėje žinomų ir gerbiamų žmonių koalicija būtų neabejotinai atnešusi sėkmę Seimo rinkimuose. Deja, baigėsi kaip visada – asmeninių ambicijų „pergale“.

Kas tada pavyko? Ką subūrėte, kur einate jūs? Kokie pagrindiniai tikslai keliami, kokia programa?

A. Rusteika. Suburta santalka KELKIS LIETUVA,  einanti į rinkimus Tautos ir teisingumo partijos sąrašu Nr. 1 – simboliška, ar ne? Sąrašą remia Krikščionių sąjunga, Lietuvos šeimų sąjūdis, Lietuvių tautinis centras, Lietuvos žygeivių sąjunga, žinomi visuomenininkai.

Pagrindinis mūsų politinis principas – vėžio neišgydysi nuskausminamaisiais. Reikia ne atskirų mažų pataisymų ar valdančiųjų asmenų pakeitimo. Reikia esminės valstybės pertvarkos, kuri sugrąžintų Lietuvą jos žmonėms.

Siūlome valstybės reformas, kuo daugiau tiesioginės demokratijos. Argi teisėjas išdrįstų nuteisti neteisingai, jei jį paskirtų ne valdžia, o išrinktų žmonės? Ar politikas ramiai sau piknaudžiautų, jei jį išrinkusieji galėtų jį atšaukti? Jei už savo veiklą reikėtų atsakyti savo turtu, laisve ir atlyginti padarytą žalą?

Būtina išvėdinti priplėkusį valstybės orą. Panaikinti valstybės biudžeto dotacijas partijoms, konservatorių tarnu tapusį Konstitucinį teismą ir valstybinę genderizmo kontorą – Lygių galimybių tarnybą, sutvarkyti „sąrašinių“ rinkimų sistemą. Paskelbti visą įslaptintų KGB bendradarbių sąrašą. Teismo tarėjai ir teisėjai, prokurorai ir valstybės kontrolierius, seniūnai turi būti renkami tiesiogiai.  

Ekonominės ir politinės korupcijos nusikaltimams senatis turi būti atšaukta, juos tirtų renkamas Specialusis prokuroras.  Pedofilams –  maksimali kalėjimo bausmė, cheminė kastracija ir įtraukimas į specialųjį registrą. Atšauktume „vaikgrobystės“ įstatymą ir „žaliojo kurso“ kvailių gatvėse įvestą visuotinę automobilių kontrolę.

Būtina sutvarkyti mokesčius taip, kad gaunantieji didesnes pajamas mokėtų daugiau, o oligarchai neturėtų galimybės išvengti teisingo apmokestinimo lengvatinių mokesčių šalyse. Neteisėtai privatizuotos IGNITIS akcijos turi būti sugrąžintos valstybei. Skatinti smulkųjį, vidutinį, šeimų verslą ir ūkius. Griežtas antimonopolinis reguliavimas prekybos tinklams, stambiųjų žemvaldžių žemių ir miškų supirkinėjimo ribojimas.

Kiekvienas dabar savęs paklausia: ar išgyvensiu senatvėje? Ar rimtai susirgus reikės laukti metus, kad patektum pas specialistą ir tau pasakytų, kad per vėlai kreipėtės? Turi būti sugrąžintos regioninės ligoninės ir ambulatorijos miesteliuose. Pirminė pagalba turi būti suteikiama operatyviai ir nedelsiant, lengvai pasiekiama kiekvienam. Ir visiškai aišku – pensijos turi būti didinamos greičiau už kainų didėjimą, o pensijų antrosios pakopos kaupimas – tik savanoriškas.

Visos programos neišvardinsiu, tik trumpai užbaigsiu tuo, kas ypač svarbu ne tik mums, bet ir “Laikmečio” skaitytojams. Visose švietimo įstaigose LGBT ideologijos propaganda būtų uždrausta, švietimas ir dorovinis ugdymas mokyklose grindžiamas krikščioniškais ir tautiškumo pagrindais. Bet kokios patyčios iš krikščionybės ir kitų religijų turi būti išgyvendintos, genderizmo ir translytiškumo propagandą vykdančios organizacijos uždraustos.

Būtent, stengiamasi visur brukti LGBT ideologija. Kuo tai gresia Lietuvai?

Dr. Rimantas Jonas Dagys. Viso to pasekmės bus liūdnos.  Neatsitiktinai rugsėjo 6 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kalbėjo, jog gender ideologija skatina visuomenes narius susipriešinti vienus su kitais, tėvų su vaikais; skatina visuomenės piliečių nepasitikėjimą šalies valdžia bei šalies įstatymų autoritetu. Krašto saugumą lemia piliečių vienybė, šalies visuomenės pasitikėjimas ir pagarba valdžios institucijomis. „Gender ideologija griauna pasitikėjimą valdžia, todėl šią ideologiją galima drąsiai įvardinti, kaip grėsme nacionaliniam saugumui.“

Lietuva po truputį išmiršta. Kad tai liktų mažiau pastebima valdančiųjų propagandistai „maitina“ žmones skandalais arba pasakomis apie vykdomus esminių problemų nesprendžiančius „projektus“.

Ką turite omenyje?

Dr. Rimantas Jonas Dagys. Kol negrįšime prie pamatinio supratimo apie tai, kas yra teisinga,  prie krikščioniško  supratimo, mažai ką pasieksime. Apie tai „eteryje tyla“ Paliesiu tik dvi dabar aktyviai  aptariamas temas – nacionalinį saugumą ir švietimą.

Saugumas. Šiuo metu daug diskusijų apie karui su Rusija reikalingus ginklus, pinigus gynybai. Tačiau  visiems aišku, kad ginklai patys nekariauja. Ginklus valdo konkretūs žmones. Jų tvirta dvasia ir ryžtas dažnai yra svarbiau už ginklus. Mums tai pokaryje savo auka parodė   Lietuvos partizanai. Dvasia yra tvirta, kai laisvės troškimas ir vertybės  tvirtos ne žodžiais, bet vidiniu įsitikinimu.

Dabar dažnai mūsų komentatoriai stebisi, kodėl taip vangiai Vakarų šalys padeda Ukrainai, nors grėsmė yra kiekvienam iš mūsų. Stebimasi, kodėl  vakariečiai tokie pasimetę ir neryžtingi. ir tai drąsina agresorių. Pasaulyje sumaišties vis daugiau. Negalime atmesti ir pesimistinių prognozių. Sakom  – reikia pinigų gynybai, bet ar viską spręs pinigai?

Ar kovos su priešu tas, kuris pasiklydęs lytinėje tapatybėje, abejojantis savo prigimtimi, kiekvieną dieną sprendžiantis, kuriai iš 70 socialinių lyčių save priskirti?

LGBT komunistinė ideologija kovoja prieš šeimą, ardo žmogiškąją tapatybę, o tuo labai džiaugiasi rytų agresorius ir naudoja tai savo propagandoje. Karys eina ginti laisvės, savo šeimos, artimųjų, valstybės. Bet jeigu šeima yra blogis, valstybė yra blogis – ką jis turi ginti? Savo turtus, pinigus? Bet tų, kurie turi daug pinigų, yra nedaug. Ar pavyks, reikalui esant, rasti nesiblaškančių karių europiečių?

Nuo seno mokytojas mokydamas turėjo kelis instrumentus – pagyrimus, pabarimus ir pareigos priminimą. Taip, girti jam leidžiama, net skatinama vos pradedančius mokinukus žvaigždėmis paskelbti. Bet atpūtė dabartiniu „Briuselio išminčių” idėjos ir štai su pabarimais gali būti baigtis prastai, nes mokytojus čia gali kartais pradėti „auklėti“ dažnai nelabai mokyti, patys nedaug vaikų turintys, „vaikų teisių ekspertai“ ar „viską žinantys“, pasisėmę auklėjimo teorijų iš interneto, tėveliai. Ar sistema gina mokytojo teises ir orumą? Deja, labai retai. Dabar atsakykime, ar daug jaunų žmonių norės tapti negerbiamu mokytoju?

Su pareigos jausmų ugdymu  ne ką geriau. Kam turėtų būti ugdoma pareiga? Šeimai – o kas ji tokia, kai motina ir tėtis netinkamos sąvokos, kai, anot „moderniųjų“, nežinai, kokia tavo suolo kaimyno lytis. O kas tada yra bendruomenė, kas yra valstybė? Kažkoks šiupinys, kokios pareigos jausmo jis šios sąvokos reikalingas?

Siūlomi įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, mėginama sukurti globalią „žaliąją“ pasaulėžiūrą.

Dr. Rimantas Jonas Dagys. Kai atsitraukiame nuo krikščioniško požiūrio apie Dievo kūriniją vėl pradedame klaidžioti. Paradoksas – anot „žaliųjų“ karvės tapo neekologiškos.

Taigi, kažkas vyksta su „žaliąja“ politika, nes ji vis labiau tampa lozungine, nauja biznio darymo priemone, galinčia sukompromituoti pačią idėją.

Kodėl taip gali būti? Ogi atsakykime į esminį klausimą – kas Žemei atneša daugiausia žalos? Akivaizdu, kad, visų pirma, besaikis žmonių vartojimas, sparčiai pildantis kai kurių godžių biznierių kišenes.

Bet juk vartojimas, karjeros ir turto siekimas dabar yra beveik nekvestionuojamas gėris. Visa Vakarų visuomenės propagandinė mašina dirba tam, kad mes, reikia ar nereikia, pirktume, vartotume. Tai tampa daugelio mūsų gyvenimo tikslu. Kuo greičiau atsisakome dar tinkamų vartoti daiktų ir perkame naujus, tuo didesnį pelną gauna „muziką užsakantys“ gamintojai.

Kiekvienas iš savo gyvenimiškos patirties žinome, kad dažnai dar tinkamų vartoti daiktų nenaudojame ne todėl, kad jie netinkami, bet todėl, kad jie paskelbiami „nemadingais“, „nemoderniais“. Todėl perkame naujus, kuriuos pagamindami vėl teršiame aplinką. Taip teršiame daugiau, negu Žemė gali neutralizuoti taršą, aliname mūsų Žemę.

Gamintojų interesas yra natūralus, jis nėra būtinai blogas. Bet kai iš demokratinių vertybių išimami bendro gėrio siekimo visiems, pareigos ir pagarbos viskam, ką Dievas sukūrė, principai, nebelieka saugiklių imančiam dominuoti savanaudiškumui ir akivaizdžiai tam tikram verslui naudingi sprendimai.

Ar galima dar viską pakeisti?

Dr. Rimantas Jonas Dagys. Privalome. Aišku, jeigu norime išlikti kaip tauta, kaip žmonių pasaulis . Bet tam turime vienytis visi tie, kurie tai supranta. Išlįsti iš patogių kabinetų, Neapsiriboti diskusijomis vykdomomis tik tarp intelektualų. Save laikantiems krikščioniškais politikams  netarnauti priedanga visiškai priešingą pasaulėžiūrą atstovaujančioms partijoms. Ir NEBIJOTI paniekos ir skleidžiamo melo iš savo oponentų, nesusigūžti nuo „užsakomųjų propagandistų“ užsakomojo puolimo.

Algimantas Rusteika. Tėvynę ir savo šeimas mylinčių žmonių širdyse glūdi didžiulė jėga. Mes, visi čia dabar skaitantieji, esame tie, kurie netyli ir nebijo. Mes esame už tuos, kurių niekas nerodo, nemato, negirdi, kuriuos niekina, iš kurių kasdien šaiposi. Už tuos, kurie kuria tikras šeimas ir siekia tikro teisingumo.

Istorija kartojasi. Vėl esame Mes, ir yra Jie, ir niekam nereikia aiškinti, kas tai yra. Jie labai bijo tų, kurie Jų nebijo. Mūsų yra daug, o Jų – tik maža saujelė. Ne valdžia, o Tauta kuria Lietuvą. Pakilkime visi – kartu mes galime viską.

Politinė reklama apmokėta iš Tautos ir teisingumo sąjungos (centristai, tautininkai) rinkimų sąskaitos

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version