Vakar mirė Michailas Gorbačiovas – paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas, paskutinis SSRS KP generalinis sekretorius. Rusiško feisbuko intelektualioji pusė, kiek pastebėjau sraute, iš esmės teigiamai vertina jo asmenybę ir veiklą kaip padėjusią pagrindus sovietinės sistemos griūčiai.
Lietuviškoji tuo tarpu reaguoja žymiai vangiau, nors dabartinis krašto apsaugos ministras, beje XX-ą amžių tyrinėjęs istorikas, turėdamas omeny 1991 m. sausio įvykius Vilniuje ir ne tik, tiesiai šviesiai pavadino jį nusikaltėliu.
Ką pasakyti apie žmogų, vertinamą taip skirtingai? Kaip objektyviau ir bešališkiau pasverti jo istorinį svorį, ar tai išvis įmanoma žvelgiant iš Vilniaus, Maskvos, Vašingtono, Prahos, Čeliabinsko, Helsinkio, Sarajevo ir pan. perspektyvų?
Pasiremsiu žinomo antropologo, vėlyvojo sovietmečio tyrinėtojo Aleksejaus Jurčiako koncepcija, paaiškinančia, kodėl žlugo SSRS ir koks šiuose procesuose buvo Gorbačiovo vaidmuo. Žinoma, tapdamas režimo galva, Gorbačiovas jokiu būdu nenorėjo jo sugriauti, bet priešingai – reformų pagalba jį atgaivinti ir sustiprinti.
Taigi šia prasme jį galima lyginti su Nikita Chruščiovu, po Stalino mirties mėginusiu analogiškai „perkrauti sistemą”, suteikti jai daugiau žmogiškųjų bruožų. Ir jam tai pavyko. Chruščiovo pradėta destalinizacija ir socioekonominės reformos leido atsisakyti baisiausių totalitarinės sistemos recidyvų, bent kuriam laikui pasiekti ekonominį proveržį, kurio viršūne tapo pradėta kosmoso užkariavimo programa, šiek tiek liberalizuoti viešąją erdvę (garsusis „atlydis”), kurti teigiamą valstybės įvaizdį Vakaruose žavios J. Gagarino šypsenos pagalba ir pan.
Tačiau dėl polinkio į voliuntarizmą, avantiūrizmą (kukurūzai) ir neprognozuojamumą Nikita ilgainiui ėmė erzinti partinę nomenklatūrą, todėl jo buvo (stebėtinai vegetariškai) atsikratyta, ir stojo ramus, prognozuojamas bei patogus brežnevizmas, laikui bėgant išvirtęs sąstingiu, sistemine korupcija, nykia gerontokratija ir galiausiai „gulbių ežerų” virtine.
Po jų gana netikėtai valdžią gavęs jauniausias tarp Politbiuro seneliukų Gorbačiovas iš esmės turėjo du pasirinkimus. Pirma, užšaldydamas susidariusią padėtį tęsti zastojų, ilgainiui šalį paversdamas, matyt, kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją, nes augantį nepasitenkinimą blogėjančia ekonomine padėtimi ir mąžtančiu pragyvenimo lygiu būtų vis labiau tekę slopinti represijomis ir masyvia propaganda.
Antra, sekant Chruščiovo pavyzdžiu ir sėkmės istorija, pradėti sistemines reformas – perestroiką. Tačiau kam jam prireikė dar ir glasnost (viešumo, veikiai virtusio masinių režimo nusikaltimų ir melo atskleidimu), kuris galiausiai ir įsuko sovietinės imperijos dezintegracijos smagratį? – sunku pasakyti.
Anot Jurčiako, būtent atidengta tiesa apie žmogėdrišką sovietinio režimo prigimtį ir kruviną praeitį milijonus sovietinių ir satelitinių šalių piliečių privertė įsisąmoninti, kad tai, kas daugybę metų buvo skelbta kaip absoliuti tiesa ir neginčyjamas mokslinis faktas – patsai mokslinis komunizmas, turėjęs neišvengiamai atvesti į rojų žemėje, – tėra gudriai sukonstruotas masinio smegenų plovimo ir žmonių valdymo mechanizmas.
Režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius” pats save užsitrenkė.
Griuvo tikėjimas mokslu, o kartu griuvo ir ant jo pastatytas statinys – pati sovietinė santvarka. Ir Gorbačiovas, net ir galiausiai susipratęs neapdairiai išleidęs džiną iš butelio, jau nebepajėgė jo sugrūsti atgal, nors ir mėgino tai padaryti. Todėl režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius” pats save užsitrenkė. Nes negali kviesti žmones imti likimą į savo rankas, bet tuo pačiu ir daužyti per nagus tai darantiems.
Vis dėlto Jurčiako koncepcijai kažko trūksta. Abejonės ideologija ir propaganda gali būti nuslopintos sąmoninga kontroliuojama amnezija, įliejant dar daugiau ideologijos ir propagandos, sudorojant ar marginalizuojant kritikus. Tai vyksta nuolat, net demokratinėmis vadinamose santvarkose.
Aporija tarp režimo siūlomos dalinės laisvės ir reikalaujamo besąlygiško paklusnumo gali būti nesunkiai išspęsta jo naudai, ką pavyko represijomis padaryti Novočerkaske 1962 m. ar vėliau, užgniaužiant tai vienur, tai kitur šalyje spontaniškai kylančius maištus. Tačiau tik tuo atveju, jei politinis elitas yra suinteresuotas išsaugoti status quo, ką ir stebime dabartinėje Rusijoje.
Tačiau 90-ųjų pradžioje būta pernelyg daug grupių, kurioms sovietinis režimas jau buvo gerokai įsiėdęs ir nebeatrodė perspektyvus, ir anaiptol ne vien dėl ideologinių priežasčių. Slystant tiesos monopoliui iš rankų, partinė nomenklatūra, šalia kitų formalios ir neformalios galios grupuočių (saugumo, nusikaltėlių pasaulio ir t.t.) tapo ne mažiau suinteresuota atsivėrusiomis galimybėmis persidalinti „visaliaudinį turtą”, kas veikiai ir prasidėjo.
Gorbačiovinės reformos, iš pradžių numatytos naujam senosios sistemos perkrovimui, vėliau, ne be Vakarų pagalbos ir suinteresuotumo, tapo importinėmis, neoliberaliomis. Nes jos tuomet buvo suvoktos kaip unikali galimybė pradėti gerai materialiai gyventi, kaip langas į Vakarus, jų gerovės įsisavinimą.
Kamufliažinis, dirbtinis, konstruktyvistinis, instrumentinis ideologijos pobūdis ir vaidmuo, glasnost dėka, buvo pernelyg gerai suprastas ir tuo mikliai pasinaudota pageidautiniems pokyčiams kapitalizmo link skatinti.
Todėl sovietinis režimas ir žlugo taip greitai ir palyginti taikiai, nes, nepaisant nereikšmingų išimčių, tokių kaip užsilikę idėjiniai komunistai, šiuo klausimu būta tylaus, bet tvirto elito ir visuomenės konsensuso.
Žinoma, tai nereiškia, kad sovietų sistemos žlugimas nebuvo ir antiimperinio, antiokupacinio, antitotalitarinio, antikolonijinio, provakarietiško, prodemokratinio išsivadavimo judėjimo padarinys. Aišku, buvo. Kaip ir žmonių viltys, laisvės troškimas, noras atkurti nepriklausomas tautines valstybes, daug gerų pokyčių, kurių reikšmę šiandienai vargu ar kas paneigtų, nežiūrint naujai iškilusių sisteminių trūkumų ir problemų, apie kuriuos irgi būtina nuolat kalbėti ir kritikuoti, stengtis pakeisti.
Gorbačiovas, žvelgiant iš laiko perspektyvos, iškyla kaip paradoksalus ir tragiškas herojus. Žmogus, veikiausiai nuoširdžiai norėjęs gero savo šaliai, bet pasirinkęs klaidingą Istorijos pusę, tad neišvengiamai pralaimėjęs. Tačiau, pats to norėdamas ir nenumatęs, atvėręs kelią laisvei, kurio kažin ar kas benorėtų atsisakyti.
