Nuo pirmųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą dienų išplito mada viešai reikšti savo emocijas naudojant rusiškus keiksmažodžius. Jie pasirodė ne tik ant tvorų, bet ir Seimo svetainėje, ant vieno centrinių Kauno viadukų, kitose vietose. Ką tai sako apie visuomenės psichologinę būklę? Pokalbis su istorike, kultūrologe Rasa Čepaitiene.
Pirmieji rusiško pasiuntimo „ant trijų raidžių“ autoriai yra Ukrainos kariškiai ir žurnalistai. Pradžioje tai pareiškia ir yra pacituojami ukrainiečių jūrininkai, paskui žurnalistas Dmitrijus Gordonas išlieja emocijas, kai jį savo demagogiškais propagandiniais klausimais sunervina Rusijos kanalo kolegė. Tai užpultos šalies žmonių emocijos. O toliau Seimo tinklalapis taip pat paskelbia tokį šūkį savo svetainėje. Kaip tai vertinate?
-Nusikeikti turbūt gyvenime tenka bemaž kiekvienam. Bet net ir buityje tai toleruotina tiek, kiek susiję su momentine emocine iškrova. Kai tai tampa automatizmu, kai imama be to neišsiversti – visai kas kita. Pakylėjimas viso to į oficialų, institucinį lygį išvis kelia šleikštulį.
Maža to, dalis internautų dar neprarado progos pasišaipyti, kad įrašas patalpintas su gramatine klaida.
Bet įkandin Seimo sekė kiti pavyzdžiai. Nežinia kas yra plakato ant Kauno viaduko turėklų autorius, bet vien mūsų portalo feisbuko paskyroje klausimas – ar pritariama tokiai reklamai – sulaukė šimtų tūkstančių peržiūrų ir aršių diskusijų. Daug kam patiko.
-Ir tai nei kiek nekeista. Seimas yra rinkta institucija, kuri ne tik atstovauja visuomenės interesams (bent jau turėtų), bet ir formuoja tam tikrus elgesio pavyzdžius. Kaip ir kokios nors estrados ar sporto žvaigždės. Ar tai būtų Egidijus Dragūnas, ar dar kažkas. Jeigu jiems galima, pamąsto tūlas pilietis, tai gal ir man galima, o gal taip ir reikia…
Bet iš kur toks noras atsiranda? Ką toks noras plūstis, pasklidęs po visus visuomenės sluoksnius, byloja apie nacijos būseną?
-Greičiausiai rodo psichoemocinės sveikatos nebuvomą, silpnumą ir baimę. Tai savaip natūralu, nes normalus žmogus karo bijo. Baimė, paprastai tariant, „nuneša stogą”. Iš čia kyla noras padrąsinti save garsiais ir net vulgariais riksmais.
Beje, yra dar vienas šitos tendencijos aspektas. Ši stresinė situacija puikiai atitinka interesus tų, kurie nori užčiaupti kitaip manančius. Jeigu legalu keiktis, plūstis ir tiesiog užrėkauti oponentą vienu klausimu – galima ir kitais.
Pamenate, kiek triukšmo buvo dėl vadinamojo „baubimo“ kalbant valdžios atstovams Sausio 13-ąją? Šiandien tie patys asmenys, kurie piktinosi „tamsuomene“, irgi galima sakyti baubia. Dargi rusiškai – „po matuške“.
Mane viena profesorė pasiuntė ten pat, kai suabejojau, ar visai teisinga buvo Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu. Kai pastebėjau, kad labai gausus tilto turėklų nukarstymas ukrainietiškomis vėliavėlėmis mažai kuo padeda ukrainiečių kariui Charkove ar Mariupolyje – toje feisbuko diskusijoje irgi kilo isterija.
Manote, šiuo karu bus naudojamasi traiškant politinius oponentus vidaus politiniame lauke?
-Jau dabar tai daroma. Prieš tai irgi daryta bet kuriuo įtampų metu, tačiau dabar tai bus dar išdidžiau pateikta: „Jei tu nepritari to ar ano užčiaupimui, tai tu prieš Ukrainą ir už Putiną“.
Pakanka paskaityti „mokslinį“ vieno žinomo nuomonės formuotojo „tyrimą“. Kalbu apie Algį Ramanauską-Greitai, kurį įvardinčiau, kaip pjudymo skatintoją. „Tyrime“ dėl agresijos prieš Ukrainą kalti visi: ir tie, kurie nepasiskiepijo, ir tie, kurie šiaip pasisakė prieš prievartą, ir tie, kurie po balkonėliu drįso neploti. Priešai – visur aplink.
Čia panašiai, kaip „šiandien džinsus nešioji, rytoj Tėvynę išduosi“?
-Absoliučiai teisinga paralelė. O dar nepamirškime ir provokatorių. Kaune keiksmažodis ant paminklo, Kaišiadorių ir Jurbarko rajonuose svastikų piešimas ant sovietinių karių kapų. Muštynės su Rusijos diplomatu. Kai visoms pusėms „nurauna stogą“, iš visų pakampių ima lįsti ne tik kvailiai, bet ir provokatoriai.
Bet yra ir kita pusė. Mano vienas kaimynų paliko nakčiai automobilį su Ukrainos vėliavėle. „Kitų pažiūrų“ veikėjai ją apipaišė.
-Tai čia jau kiti kraštutinumai. Tie, kam Rusijos režimas labai patinka (tokių tikrai yra), irgi radikalėja dėl panašių motyvų – baimės ir streso. Kitaip būtų paišę dieną, bet tamsoje „drąsiau“. Panašiai, kaip dainoje apie ožį, kuris iš už krūmų pavadina vilką niekšu.
Dar yra pacifistai, kurie suskato socialiniuose tinkluose kabinti baltus balionėlius, aiškinti apie visuotinę meilę bei stebėtis, ko čia mes tiek daug apie tą karą kalbame?
-O dauguma vadinamųjų pacifistų yra viso labo infantilūs „naudingi idiotai“, užauginti ir „išpopinti” pūkuotame leftistiniame lizdelyje.
Kiek ilgai tęsis šitas kultūrinis viešų ir oficialių nešvankybių sąjūdis?
-Daug kas priklauso nuo politinės valdžios, žiniasklaidos, autoritetų pozicijos. Deja, kai visi, nuo politikų iki estrados žvaigždžių, rungtyniauja kas radikaliau ir originaliau išsišoks – nesvarbu į kurią pusę – kas ką toliau pasiųs, užčiaups, boikotuos, įskųs, yra geras laikas siautėti kvailiams ir sociopatams.
Visa tai suma sumarum puikiausiai gali būti panaudota ir Rusijos propagandos?
-Žinoma. Tačiau tai supranta tik tie, kurie, prieš ką nors darydami ar sakydami (ypač viešai), atlieka vieną dažnai praleidžiamą, bet labai pageidautiną veiksmą – pagalvoja.
Dėkojame.
