Kalba, pasakyta 2021 05 15 Vilniuje, Vingio parke vykusiame Didžiajame šeimų gynimo marše.
Mielieji, šįryt Vilniuje tvyrojo rūkas. Jis sklaidėsi ilgai ir lėtai. Bet jau kuris laikas nematoma migla vis labiau dengia ir mūsų protus. Ta migla nenori iškristi rasa, tik tirštėja. Žodžiai ir dalykai, kurie daugelį amžių buvo visiems savaime suprantami ir aiškūs, tokie kaip motina ir tėvas, šeima, tauta ir Tėvynė, pasirodo, šiandien jau nebetinka, gali kai ką įžeisti ar net diskriminuoti, arba ima reikšti kažką visai kito. O jei vartoji juos senąja, tradicine, prasme – tampi baisiu atsilikėliu, gal net nusikaltėliu, kurį būtina užjuokti, perauklėti ar nuteisti. Randasi ir uždraustieji žodžiai, už kurių naudojimą gresia baudos. Italijoje, sako, už tai jau net galima gauti kalėjimo.
Kas vyksta? Iš kur kyla tas dabartinės valdžios įkarštis mus šviesti ir perauklėti pagal naująją genderistinę ideologiją, o nepasiduodančius muštrui smerkti, žeminti ir persekioti? Ar išties išrinktųjų politikų reikalas nurodinėti žmonėms, kuo tikėti, kaip gyventi ir kaip auklėti savo vaikus? Juk mes juos pasamdėme ne tam. O tam, kad pagal terminuotą darbo sutartį tvarkytų šalies ūkio reikalus. Tai kodėl jie dabar su tokiu įkarščiu užsiima ne pandemijos ir karantino sukeltomis realiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, kurios gresia peraugti į rimtą krizę, o tradicinės šeimos ir pačios tautos išardymu?
Kaip taip gali būti, kad tautos jiems beprireikia tik kartą per ketverius metus, ir tai tik kelioms minutėms, per kurias ji turi suspėti atiduoti savo balsą. O visą kitą laiką tik trukdo, tad turi būti nustumta kuo toliau nuo valstybės valdymo reikalų ir užčiaupta, kad tiesiog nesimaišytų po kojomis ir nesudarytų kliūčių darniam žygiavimui pažangos keliu. Dar daugiau, valdančiųjų planuose – siekiai jau net ir šią menką galią dar labiau apriboti, nebeleidžiant tiesiogiai rinkti merų ar Prezidento.
Bet, bent kol kas, vis dar turime teisę nors paklausti – kaip taip išeina, kad tauta yra tinkama ir protinga padėti kryžiuką „ten kur reikia“ ir tą lapelį įmesti į rinkimų dėžę, kad išrinktų valdžią, bet kažkodėl tampa visiška besmegene ir nesusigaudančia, kai reikia pasisakyti svarbiausiais valstybės ir tautos išlikimo ir vystymosi krypties klausimais? Išrinkti politikus turi teisę (aišku, irgi tik su oficialiosios žiniasklaidos vairavimu ir pagalba), bet su jais toliau lygiavertiškai bendrauti, spausti, kad vykdytų rinkiminius pažadus, juolab kontroliuoti – kažkodėl jau nebe?
Kodėl tautos atstovams tapo nusispjauti į juos delegavusių žmonių nuomonę? Nes jie tiesiog gali sau tai leisti. Nes jų galios šaltinis – nebe visuomenės nuomonė, o klaninės taisyklės ir ypač pinigų srautai, atplukdomi iš Briuselio ar „įsisavinami“ iš nacionalinio biudžeto, prie kurių perskirstymo taip trokštama pripulti. Tuo tarpu visuomenė seniai išmokyta būti pasyvi, nes taip ramiau ir galiausiai saugiau. Nes juk niekas nenori būti vadinamas kvailiu ar Kremliaus agentu, net jei ir mėgintų veikti tik pačių geriausių ketinimų vedamas.
visuomenė seniai išmokyta būti pasyvi, nes taip ramiau ir galiausiai saugiau.
Argi čia, Vingio parke, į daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus iš visos Lietuvos susirinkdavę žmonės tada svajojo, kad po trisdešimties metų bus būtent taip? Kad iš jų šaipysis naujoji nomenklatūra, vadins runkeliais, „antrąja Lietuva“, „bydlo“? Kad jais gąsdins savo vaikus, badys pirštais didžiojoje žiniasklaidoje, „baisėsis“ jos noru pačiai mat spręsti reikšmingiausius politinius klausimus? Manipuliuos ir meluos į akis?
Ar Lietuva vis dar tebėra demokratinė respublika, kaip kad įrašyta mūsų Konstitucijoje? Ten juodu ant balto parašyta, kad „valstybę kuria Tauta“. Ir dabar, kai ta tauta nori pareikšti savo nuomonę, ją stengiamasi užgniaužti, negirdėti, arba suformuoti taip, kad ji atspindėtų ne giluminius visuomenės interesus ir poreikius, o kažkieno kito planus.
Mus laiko nuliais. Bet ar mes esame nuliai?
Bet pripažinkime ir savo kaltę. Leidome, kad ši padėtis įsitvirtintų. Tyliai su ja susitaikėme ir prisitaikėme. Leidome, kad užliptų mums ant galvų. Kol atėjo diena, kai daugiau taikstytis nebegalime. Nes už mūsų – mūsų vaikai, jų ateitis. Reali grėsmė Konstitucijai, pačiai mūsų laisvei ir piliečių teisėms. Pavojus sąžinei ir žmogiškajam orumui.
Bet ar dar įmanoma ką nors pakeisti? Taip. Tik tam smagiai pasivažinėti kartą metuose vėliavoms plazdant nebepakaks. Tam reikės sunkaus ir juodo kasdienio darbo, skirto įtvirtinti pilietinę valdžios kontrolę. Darbo ne pavieniui, nes po vieną lengvai sudoros, bet kartu. Siekiant rasti tuos nuolatinio spaudimo ir priežiūros būdus, kurie neleistų valdžiai patogiai jaustis, kvėpuotų jai į nugarą, juolab neleistų daugiau šitaip ciniškai ir įžūliai elgtis.
Būtina sukurti ir įtvirtinti politikų asmeninės teisinės atsakomybės už jų darbus ir priimamus sprendimus mechanizmą. Kad už jų klaidas, nekompetenciją, korupciją, sąmoningą kenkimą vėl, eilinį kartą, nemokėtų niekuo dėti mokesčių mokėtojai.
Ar esame pasirengę pokyčiams? Pokyčiams pirmiausia savo pačių galvose – įsisąmoninant, kad tai ir mano reikalas. Mūsų reikalas. Ar esam pasirengę sunkiam, nedėkingam ir gal net pavojingam darbui vardan tos – aukštesniųjų nei vien mano daržas dalykų? Ar nebijosime?
Pirmas toks darbas būtų susirinkti prie Seimo jam svarstant Partnerystės įstatymą. Ar atvažiuosite?
Ačiū.
