Apžvalgininkas Paulius Gritėnas neseniai parašė komunikatą apie dirbtinį intelektą (AI) ir banalybės totalumą.
Parašė iš pačios adekvačiausios ir, reikia manyti, gana unikalios AI komentuotojų gretose, pozicijos – iš anksto įsitaisęs kažkur „objektyviame“ viduryje tarp lygiai neadekvačių dviejų kraštutinumų – suprantamų, politiškai labai simpatiškų, bet lėkštokų AI entuziastų, ir juokingokai dejuojančių ultrakonservatyvių apokaliptikų: „Didžioji problema čia ta, kad technologinio progreso akivaizdoje įprasta įsivyrauti entuziastų arba apokaliptikų balsams. Pirmieji visada be išlygų skelbia bet kokio progreso būtinybę, vertingumą ir neišvengiamybę. Antrieji – tyliai dejuoja dėl neišvengiamai griūsiančio pasaulio ir senosios tvarkos žlugimo”.
Pagrindo nei šioms apokaliptinėms dejonėms, nei dideliam entuziazmui, Gritėnas nemato, o nerimauti, vis dėlto, jo manymu, yra dėl ko, tik ne dėl to, dėl ko paprastai aptarinėjant AI nerimaujama – ne dėl singuliarumo ar mašinų kėslų pavergti žmones, iš fantastinių filmų scenarijų, o dėl mūsų gyvenamosios erdvės ir sąmonės užtvindymo lėkšta, mechaniškai replikuojama perprodukcija: „Šiame kontekste žymiai didesnė grėsmė nei distopiniai mašinų sukilimo prieš šeimininkus scenarijai atrodo tikimybė, kad dirbtinis intelektas taps nesustabdoma informacijos, turinio replikavimo ir generavimo mašina, pašalindamas bet kokį unikalumą, autentiškumą ar individualumo galimybę. […] Jau dabar stebime procesą, kaip atsargiai į įvairias sritis atslenkantis dirbtinis intelektas paverčia įvairius socialinius tinklus savo galimybių poligonu, o kartu – turinio šiukšlynu. Didysis pažadas, kad dirbtinis intelektas atskleis mums pasaulio paslaptis, kol kas užgožtas juokingų paveikslėlių, vaizdo įrašų ar garsų, nesustabdomai generuojamų vis naują informaciją kaupiančių programų.”
Atleiskite, bet šito nerimo autentiškumu netikiu: jį rimtai pareikšti galėtų tik žmogus, kuris lig šiol gyvena sociokultūriniame skafandre, į kurį jį, vedini geriausių norų paslėpti nuo palengva keistai baisėjančio pasaulio, uždarė tėvai iškart devyniasdešimtaisiais. Todėl nieko nepastebėjo ir manosi tebegyvenantis normaliame sename-gerame pasaulyje, tarp gyvų žmonių individualiai kuriamos podukcijos, kurį girdėjo esant ir kurį (aiman!) sunaikins neišvengiamas greitas AI kuriamos laikraštienos, knygų, mokslų ir menų adventas.
Būkime gailestingi ir nesimėgaukime užuominomis, sukaišykime visas jotas. Nepastebėjo ko? Kad AI dar tebekuriant, jau senokai visos mūsų socialinės institucijos funkcionuoja lyg valdomos AI: biurokratinis aparatas, švietimo sistema, medijos, ministerijos, muziejai, leidyba, parodos, ekonomika, aplinkosauga, universitetai, pati valstybė. Visur padėta daugybė pastangų išgyvendinant „žmogišką faktorių” – pasiekiant „sistemos” savaiminio apsisaugojimo nuo netikusių ar klystančių, ar bent kiek individualių, nesubendravardiklinamų, statistiškai neprognozuojamų, nealgoritmizuojamų individų, efektą, t.y. sistemos automatiško funkcionavimo ir mechaniško reprodukavimosi efektą.
Tokioms sistemoms, reikia atitinkamų žmonių – kurie dėl labai žemo subjektyvumo lygio, dėl aukštos socialinės mimikrijos ir neproblemiško totalaus virsmo socialiniais vaidmenimis, tapatybėmis („aš kaip moteris“, „aš kaip LGBT“, „aš kaip edukuotas“, „aš kaip profesorius“, „aš kaip bakalauras“, „aš kaip mama“,„aš kaip ministras“, „aš kaip sąmoningas pilietis“… – atimkime šitai, ir subjektas pajunta ledinį nebūties pačioje savo širdyje dvelksmą; ir nebūtinai tas pilietis turi gyventi tik kultūrinėje kairėje – tas pat galioja ir kultūrinėje dešinėje: Bet jiegu aš ne baltasis, ne vyras, ne tėvas ir ne lietuvis, tai kas aš tada išvis esu?! (numanomas atsakymas: Niekas!) – skausmingai retoriškai kadaise sukliko, reaguodamas į tuometines kairiųjų atakas prieš konkrečiai šias tapatybes, toks tautininkas Julius Panka), patys funkcionuotų kaip botai ir menkai tesiskirtų nuo AI: savo balsavimu, savo pažiūromis ir jų kaita, savo politiniais pasirinkimais, savo laisvalaikio leidimo būdais ir pomėgiais, savo skaitomis ir rašomomis knygomis, savo generuojamais tekstais, rengiamais prOjektais (įprojektinimas ir buvo vienas šių žingsnelių: prOjektą AI gali parašyti tikrai geriau už bet kurį žmogų su kūnu ir krauju), savo kuriamais menais ir moksliniais tyrimais. Tokie labai neskausmingai įprastų – jau įprato – darbui ir kūrybai pasitelkti AI.
Tokie žmonės jau seniai visur aplink. Tokie žmonės jau ne pirmas dešimtmetis vertina ir reitinguoja filmus, spektaklius, knygas pagal savo gebėjimą juose įskaityti „teisingą“, t.y. jiems ir jų socialinei aplinkai priimtiną/aktualų pranešimą (pvz., jeigu filmo centre yra stiprios, protingos,nepalūžtančios moters istorija- filmas geras, jeigu ta moteris nenatūralė, nebaltoji, neliekna, nejauna, veganė ir dar turi kokią negalią – dar geresnis, o jeigu spektaklio režisierius ir kuris aktorius pasitaiko būti rusas – spektaklis blogas, labai blogas, iš esmės tuo blogesnis, kuo geresnis). Nėra jokių priežasčių, kodėl šių kultūrinių ir intelektinių poreikių negalėtų puikiai patenkinti AI – aišku, galės. Bet tam pirma reikėjo ne ištobulinti AI, o ištobulinti publiką, vartotojus. Tas ir buvo padaryta.
Subjektyvumo ir gyvasties (tai – tas pat) pojūtį nužemina ne tik nuolatinis tapatybių paradas ekranuose socialiniu spaudimu ir virsmo tapatybe normalizavimu, bet ir natūralus senėjimas (nebandykite taisyti į „amžėjimą“!), bloga sveikata, visur supantis triukšmas, perdėtas investavimasis į socialinius santykius (nuolatinis „buvimas saite“ – interconnectedness), nebeturėjimas kur/kada, bet ir nebesugebėjimas, porekio neturėjimas pabūti vienam, o taip pat – masiškai saujomis daugelio geriami antidepresantai bei antipsichotikai. Tokie nuolatos psichiškai ir fiziškai išsekę žmonės nebėra ‚savimi“ ir beveik nebeturi dvasinių ir aukštesnio lygio intelektinių poreikių – ji puikiai pasirengę skaityti AI parašytas knygas (ir nebelabai sugeba skaityti tikras knygas) bei grožėtis AI nutapytais paveikslais.
Todėl gana naivu baimintis ir viltis, jog „Banalybės, pasikartojimo, nuolatinio kalbos, vaizdų ir garsų generavimo aruodas taps neišsemiamas ir atsivers tik dar didesnis troškulys ar poreikis autentiškų patirčių, perspektyvų, kurias iki šiol suteikdavo humanitariniai ar socialiniai mokslai. Grėsmė tik ta, kad banalybė dėl naujųjų instrumentų užgrius mus visa jėga. Nuo nesustabdomai ir akimirksnio greičiu dirbtinio intelekto generuojamos literatūros, dailės ar muzikos iki algoritmų sudėliojamo aktualijų lauko.” Visa tai seniai jau užgriuvo, dar be AI – ir troškulys atsirado tik gauti dar daugiau AI, nes dvasiškai mirę (o gal net niekada negimę ir negyvenę) žmonės-nebežmonės negali trokšti žmogiškų dalykų.
nuolatos psichiškai ir fiziškai išsekę žmonės nebėra „savimi“ ir beveik nebeturi dvasinių ir aukštesnio lygio intelektinių poreikių – ji puikiai pasirengę skaityti AI parašytas knygas (ir nebelabai sugeba skaityti tikras knygas) bei grožėtis AI nutapytais paveikslais.
Būtent tokią bevertę produkciją – skaitalieną – generuoja ir kūnus turintys autoriai, rinka tam pripratinta iš anksto, tad AI produkcijos siūbsnis net nebūtų patebėtas ir nieko kokybiškai nekeistų, tik kiekybiškai ir techniškai: leidyklos niekada nestokotų, ką leisti, o medijos, ką skelbti bestseleriu ir reklamuoti, o leidėjams bei platintojams nebereikėtų vargti su „žmogiškuoju faktoriumi”. Humanitarinės produkcijos, įskaitant akademinę, rinka jau seniai fiktyvi.
Pvz., kaip normalūs ir netgi talentingi kūrybingi jauni autoriai pristatomi, rašytojais rimtai vadinami gamintojai knygų su garsių filmų pavadinimais „Šuo vaiduoklis“ – nuo šiol ne tik Jimo Jarmuscho filmas, bet ir debiutinis aktyvios jaunosios kartos poetės Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinys. Arba tokios Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai”. Arba Kristinos Sabaliauskaitės naujausia knyga „Kaip suprasti meną“, akivaizdžiai parašyta intymiai bendraautoriaujant su ChatGPT (tik tuo galima paiškinti neseną skandalą, kilusį savas citatas be kabučių ir neminint pavardės aptikus jos knygoje menotyrininkei Rūtai Janoninei – kurios Sabaliauskaitė prisiekinėjo visai net neskaičiusi, ir reikia ja patikėti – ji tikrai neskaitė, už ją skaitė ir jai pagal užklausą sumetė ChatGPT).
Sabaliauskaitė nesvarbu – kur kas svarbiau, kad kaip AI dabar funkcionuoja pati literatų bendruomenė ir Rašytojų sąjunga, pripažįstančios šią veikėją rašytoja – taip pasielgti galėtų ne kiti rašytojai, gyvi žmonės, turintys didesnį ar mažesnį talentą ir nuovoką, kas yra, o kas nėra literatūra, o būtent AI, kuris, pagal užklausą suranda medijose ar Vikipedijoje Sabaliauskaitę vadinant rašytoja, ir ima todėl ją taip vadinti – taip „mąsto“, t.y. nemąsto, būtent AI.
AI, apsimetęs mokslininkais, jau senokai taip kepa straipsnius bei monografijas – kiekybiškai atestacijose elengvai nukonkuruodamas gyvus žmones, o anglų kalbos nemokantys gyvi mokslininkai, AI dėka nukonkuruoja publikacijų anglų kalba gausybe tą kalbą puikiai mokančius, bet žiurkių lenktynėse nedalyvaujančius, savo kolegas.
Gritėnas visa tai laiko normaliu mokslu, todėl nerimaudamas naiviai reziumuoja:
„Taigi, šalia ekonominės ir socialinės galios sukoncentravimo į dar siauresnio rato rankas, šalia autoritariniams režimams itin simpatiškų dirbtinio intelekto singuliarumo galimybių mūsų laukia ir iššūkis atsilaikyti prieš banalybės totalumą. Iššūkis kelti egzistencinius klausimus apie žmogaus būties prasmę didžiąją dalį tos būties deleguojant nepailstamai kopijuojančioms mašinoms.”
O ne, čia joks ne iššūkis, ir jokio naujo iššūkio AI neatneš, iššūkis buvo prieš dvidešimtmetį netapti žmogiška biomase, netapti placdarmu AI. Problema – ne AI, o negabūs, bet labai ambicingi žmonės, kryptingi dirbę ir tebedirbantys prie visko, kas žmogiška likvidavimo ir kituose žmonėse.
Logika čia tokia: pirma padarykime žmones kaip AI, tada AI produkcija nebeatrodys netikusi, tada AI produkcija lengvai nukonkuruos tuos žmones, nes viską darys daug greičiau, tiksliai pagal promtus ir didesnėmis apimtimis. O tuos nedaugelį nepalyginamus, kurių nenukonkuruotų – dar lengviau įstūmimu neviltin, atleidimais dėl „nesugebėjimo prisitaikyti”, PR atakomis, defamacija ir jų produkcijos vartotojų likvidavimu.
Tai ar įmanoma sukurti mašiną kiap žmogų, su žmogaus intelektu, sąmone ir jausmais (jeigu žmogus, kaip rašė filosofas – ne Gritėnas, o filosofas – Julienas Offray de La Metrrie dar XVIII amžiuje – tik tam tikra sudėtinga mašina)? Įmanoma, jeigu pirma sukursime žmones, su mašinos intelekto analogu, su mašinos „jausmais” ir be savimonės. Projektas juda į priekį. Pajudėjo jau prieš šimtmečius, bet paskutiniais dešimtmečiais įgavo techninę bazę ir pagreitį.
