Asmenybės išsilavinimas, žinių siekis ir mokslinė kompetencija, kartu su analitiniu mąstymu ir žvilgsniu į pasaulio sandarą ir reiškinius, yra pagrindas ant kurio formavosi ir išliko Lietuvos valstybė. Tai yra tas kelias, kuriuo visuomenė turi eiti, stiprindama krašto valstybingumą, autentiškumą ir saugumą.
Mokslo reikšmės suvokimo ugdymas visuose lygmenyse, tvarus mokslo finansavimas – būtini nepriklausomai ir identitetą puoselėjančiai valstybei. Krikščioniškoji civilizacija suderina savyje socialinį ir dvasinį žmogaus harmoningumą su tyrinėjimų dvasia ir polinkiu į inovacijas. Mokslo atradimai ir jų pagrindu sukurtos technologijos turi saugoti geruosius žmogaus prigimties bruožus.
Mokslininkų veikla neapsiriboja mokesčių mokėtojų resursų panaudojimu kurti aukštos pridėtinės vertės, finansiškai apskaičiuojamus rezultatus. Nesant net teorinių galimybių taikyti skirtingą mokslinį metodą priklausomai nuo rasės, tautybės ar pilietybės, tyrėjai yra patys geriausi valstybės ambasadoriai.
Mokslas iš esmės yra interaktyvus, bendradarbiaujantis, leidžiantis tyrimo rezultatus peržiūrėti ir kritikuoti per bendrą kalbą, kertančią kultūras ir sienas. Visuomenei tai reiškia tiesioginę prieigą prie kaip įmanoma labiau patikimo ir nepriklausomo informacijos šaltinio, o moksleiviams ir studentams – aukščiausios kokybės mokymą, suformuotą remiantis faktais ir moksline diskusija pagrįsta informacija.
Visuomenės ir mokslininkų santykiuose yra keletas taisytinų dalykų. Pirmasis – tarpusavio pasitikėjimo stygius, nesuteikiant reikalingos laisvės naudotis finansiniais instrumentais. Šiuo metu Lietuvoje, priešingai nei inovacijomis pirmaujančiose šalyse, mokslinių tyrimų projektinis finansavimas yra pagrįstas išankstiniu rezultatų planavimu – kiek publikacijų, patentinių paraiškų ir kokia tema pažadama išleisti. Nespėjai pasiekti suplanuoto fizinio rodiklio – išlaidos bus nekompensuotos. Dėl to projekto vadovai neretai vengia imtis rizikingų, didžiausią pridėtinę vertę galinčių atnešti idėjų įgyvendinimo.
Šalia to yra sudėtinga situacija su viešaisiais pirkimais – procedūros, pritaikytos viešajam sektoriui, visiškai netinka mokslinių tyrimų ekosistemai, kadangi čia pagrindinė valiuta yra laikas. Jau nekalbant apie tai, kad specifinės, daug tiekimo alternatyvų neturinčios, tyrimams reikalingos prekės iš tiesų galiausiai gerokai pabrangsta. Tyrėjai turi naudotis tarpininkų paslaugomis, kurie prisiima riziką dėl galimų „planavimo“ klaidų, pavyzdžiui, perkant reagentus, bet už tai pasiima dalį mokslui skirtų lėšų. Galiausiai, visa tai yra beprasmiška, nes tik pats specialistas gali atsakyti, pavyzdžiui, kokių cheminių savybių aminotiofenolis yra tinkamiausia prekė.
Dėl šių priežasčių atsiranda paradoksalių situacijų, kai beprotiškiausios idėjos būna realizuojamos „šalia projekto“. Kalbant asmeniniu pavyzdžiu, tyrimai ir publikacija, kuria 2017 metais „uždirbome“ trečdalį mūsų instituto surenkamų, biudžeto skaičiavimams aktualių vertinimo balų, buvo atlikti visiškai minimaliomis sąnaudomis – planuoti tokio rezultato net minties nekilo. Aukštos pridėtinės vertės rezultatai paprastai „atrandami“ netikėtai, ir būtent tada, o ne po pusmečio, yra tikslinga skubiai mesti resursus greitesniam hipotezės patikrinimui, publikavimui ar patentavimui.
Iš kitos pusės, mokslininkai turėtų labiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Ne vienus metus stebime, kaip daugėja mokslinių publikacijų skaičius, didėja informacijos kiekis, žurnalų citavimo reitingai auga. Neretai konkrečios srities specialistams ir patiems sunku įvertinti pateikiamų faktų ir išvadų patikimumą, tampa būtina paskelbtus rezultatus pasitikrinti savo laboratorijose.
Lietuvos mokslo bendruomenė galėtų steigti tam tikrus diskusijos klubus, kur būtų diskutuojami įvairiausi aktualūs visuomenei klausimai.
Todėl Lietuvos mokslo bendruomenė galėtų steigti tam tikrus diskusijos klubus, kur būtų diskutuojami įvairiausi aktualūs visuomenei klausimai, kvalifikuotai pateikiami galimi sprendimai ir šiandieniniai konsensusai. COVID-19 krizė parodė, kiek daug mokslininkų neskaičiuodami valandų aukojosi ir dirbo prie problemai skirtų (bio)technologijų kūrimo – motyvacijos jiems netrūksta.
Turime nemenką Lietuvos mokslininkų potencialą, tačiau jis yra fragmentuotas. Apie tai kalba ir pasaulio lietuvių mokslininkus vienijančios asociacijos „Futura Scientia“ nariai prof. Dainius Martuzevičius ir prof. Daumantas Matulis. Šiuo metu mokslo politikos gaires teoriškai užduoda Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, realiai tai daro tarpusavyje nelabai susijusios įstaigos, pavyzdžiui, Lietuvos mokslo taryba, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra.
Vertėtų pagalvoti apie mokslo ir inovacijų politikos bei finansavimo suderinimą per, pavyzdžiui, pagrindinę „vyriausiojo mokslininko“ instituciją. Ilgalaikės, gerai finansuojamos ir tarpusavyje koordinuotos programos būtų puiki sąlyga išnaudoti didelį biochemikų, fizikų, informacinių technologijų ir kitų mokslininkų galimybes.
