Prieš mėnesį Kinijos Liaudies Respublika (KLR) atšaukė ambasadorių iš savo atstovybės Vilniuje, reaguodama į Lietuvos ketinimą čia steigti Taivano atstovybę. Esminis aspektas čia yra ne pati steigiama atstovybė, kurios analogai veikia dešimtyje kitų valstybių, bet tai, kaip ji bus pavadinta. KLR nepasitenkinimą sukėlė pasirinktas „Taivano ekonominės ir kultūrinės atstovybės“, o ne iki šiol kitose šalyse naudotas „Taipėjaus ekonominės ir kultūrinės atstovybės“ pavadinimas. Kitaip tariant, viską lemia vos kelių raidžių skirtumas – „-vano“ vietoje „-pėjaus“.
Priežastys, kodėl šis skirtumas yra svarbus KLR, glūdi istorijoje ir politikoje. Istorija daugeliui tikriausiai pažįstama, todėl čia labai sutrumpinta ir tuo pačiu supaprastinta jos versija: Kinijoje XX a. pirmoje pusėje vykęs pilietinis karas baigėsi komunistų pranašumu, o tai leido 1949 m. žemyninėje dalyje paskelbti apie KLR įkūrimą. Besipriešinanti Kinijos Respublikos šalininkų pusė buvo priversta apleisti kontroliuojamas teritorijas, kol galiausiai įsitvirtino Taivano saloje ir ten ėmėsi sergėti kitokios, ne komunistinės Kinijos viziją.
Anot Kinijos komunistų partijos, atskalūnas Taivanas yra Kinijos dalis, o vieną dieną jis turės įsilieti į vieningą visumą ir paklusti Pekino įsakymams. Iki tol visi, kas nori palaikyti draugiškus ryšius su KLR, turi nerodyti palankumo Taivano suverenumui. Tuo tarpu Taivanas, nors anksčiau ir turėjęs tvirtų ambicijų susigrąžinti visos Kinijos kontrolę, užsiaugino naują piliečių kartą, kuriai vis artimesnė nepriklausomo Taivano, kaip atskiros valstybės, idėja. „Mes ne kinai, mes taivaniečiai“, teigia šios naujos tapatybės šalininkai.
Čia pasiekiame politinius aspektus, nes žvelgiant tiek istoriškai, tiek geografiškai, Taivaną galėtume traktuoti tik kaip tam tikros vietos pavadinimą, atsietą nuo politinių įtampų. Panašiai kaip Madagaskaru galime vadinti tiesiog salą, o ne joje esančią Madagaskaro Respubliką, taip ir Taivanas gali būti suprantamas kaip sala, o ne ten vyriausybę turinti Kinijos Respublika. Jeigu pastarasis – oficialus valstybės pavadinimas – yra tapęs kone tabu, nes aiškiai nurodo Kinijos pasidalinimą, sakydami „Taivanas“ mes atsiduriame pilkojoje zonoje, kur atsiveria erdvė interpretacijai, ką mes turime omenyje ir kokią žinutę siunčiame apie Kinijos vieningumą.
Siekdami iš jos ištrūkti, galime rinktis dar kitus terminus, kuriuos siūlo pati Kinijos komunistų partija: sakyti, kad ryšius palaikome su „Taipėjumi“ kaip miestu, „Taipėjaus apylinkėmis“ arba patikslinti, kad tai būtent „Kinijos Taipėjus“; išreiškiant priklausomumą KLR, nurodyti, kad tai „Kinijos provincija Taivanas“; dar bendresnis įvardijimas yra „Taivano sritis“ arba „Taivano regionas“, kuris taip pat neša konotaciją, jog kalbame apie KLR dalį. Visus šiuos terminus galime rasti naudojamus įvairiose tarptautinėse organizacijose, kuriose narystė suteikiama (dažnai po atskirų derybų su KLR) ir Taivanui. Geras to pavyzdys yra šios vasaros olimpinės žaidynės, kuriose Taivano sportininkai varžėsi po „Kinijos Taipėjaus“ vėliava.
priklausomai nuo interpretacijos, „Taivanas“ gali būti tiek politiškai įkrautas, tiek ir neutralus terminas.
Kaip minėta, priklausomai nuo interpretacijos, „Taivanas“ gali būti tiek politiškai įkrautas, tiek ir neutralus terminas. Stipriausias šių prasmių teisėjas yra pati KLR, akylai sekanti, kaip kitos valstybės bendrauja su Taivanu ir ar neperžengia nusistovėjusių normų. Steigiama Taipėjaus atstovybė? Nieko tokio, galima toleruoti. Tos pačios atstovybės iškaba mini Taivaną? Negerai, išreiškiamas stiprus nepasitenkinimas. Kitų šalių diplomatai ir užsienio reikalų specialistai tai, žinoma, gerai žino, todėl neigiama KLR reakcija dėl Taivano atstovybės steigimo Lietuvoje nėra staigmena.
Sunkiau prognozuoti nebent jos mastą, kokius žingsnius Lietuvai nubausti KLR dar ryšis žengti, nes pasaulyje mažai tokių precedentų, o ir KLR nebėra tokia, kaip anksčiau – nuo 2013 m., kuomet šaliai pradėjo vadovauti Xi Jinping, Kinijos diplomatija tapo pastebimai ambicingesnė, veržlesnė, o neretai ir agresyvesnė. Kitaip tariant, Lietuva šiuo atveju tampa mažu žvalgybiniu laiveliu, kuris patikrins, ar vandenynas ramus, o gal priešingai – itin audringas.
Pabaigai verta atkreipti dėmesį į mažiau kitur minimą Taivano ir Taipėjaus perskyros pusę, kurią galima pastebėti sekant Kinijos komunistų partijos kontroliuojamą žiniasklaidą ir joje naudojamą žodyną. Ši sritis gali nustebinti, nes neretai siunčiama gan dviprasmiška žinutė. Pavyzdžiui, vartydami partijos leidžiamą dienraštį „China Daily“ galime rasti tokių išsireiškimų: „Pietų Korėja ir Taivanas yra du didieji prekybos su žemynine Kinija partneriai“ (ar Taivanas čia netraktuojamas kaip atskira valstybė?) arba „Taivano lyderė Tsai Ing-wen“ (ar tai ne atskiro Taivano, turinčio savą prezidentę, pripažinimas?).
Dviprasmiškų išsireiškimų buvo apstu kovos su COVID-19 pandemija pradžioje, kuomet to pačio dienraščio straipsniuose būdavo minima Kinija (ne žemyninė, o visa), tačiau aprašomi dalykai, aktualūs tik žemyninei daliai. Pavyzdžiui, minima, kad Kinija stabdo skrydžius iš užsienio, nors tuo metu Taivanas atvykstamųjų skrydžių neribojo. Arba džiaugiamasi, kad Kinija pirmą kartą nuo pandemijos protrūkio neužfiksavo nei vieno naujo COVID-19 atvejo, nors tuo metu buvo fiksuojama po kelias dešimtis atvejų Taivane. Tarp skaitytojų taip sėjama abejonė, ar tikrai Taivanas yra vieningos didžiosios Kinijos dalis pačiai Kinijos komunistų partijai, ir susidaro įspūdis, kad didysis teisėjas pats dar nėra galutinai apsisprendęs, kokie žodžiai yra tinkami Taivano įvardijimui.
