Sekminės dviguba šventė, nes joje persipynė ir krikščioniška, ir pagoniška tradicija. Ir mano prisiminimai apie ją – irgi iš dviejų dalių.
„Pagoniškoji“ dalis
Sakoma rašoma, jog baltų tikėjime tai – Beržų garbinimo šventė. Jos metu buvo garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Ypač didelis dėmesys per Sekmines – „Beržines“ buvo skiriamas augalams.
Į mano, dar vaiko, penktokės ar šeštokės gyvenimą ji pirmiausia įėjo tuo savo pagoniškuoju pavidalu: berželiais apkaišytomis trobų durimis ir karvių banga, atlinguojančia iš ganyklų kažkur iš Prūdgalio pievų.
Karvės žengė lėtai, apsunkę tešmenys daužėsi į kojas. Visos karvės vainikuotos žolynų vainikais, vyresniesis pėimou ėr pėimėnatee irgi apsivainikavę. Kokių nors vaišių duodamų piemenims, nemačiau, nes mes karvės neturėjom, tad tik su kitais vaikais smalsiai žiopsojom. Prieš tai mes gyvenome kitoje gatvėje, prie pat miško, ten ganyklų nebuvo, tad ir karvių pro mus nevarydavo.
O kad tai dar ir viena didžiausių krikščioniškųjų švenčių – Sekminės, – patyriau jau būdama dešimtokė, bet irgi greičiau pagoniškuoju pavidalu.
Mat, mama buvo mokytoja, bažnyčioje apsilankydavome retai, slapta, tik kur nors išvykusios už mūsų rajono ribų, kur mama galėjo tikėtis, kad mūsų niekas nepažįsta. Tad ir per didžiąsias šventes bažnyčioj melsdavomės retai.
O dešimtoje klasėje būrelis bendraklasių nutarėme nukeliauti į stebuklingą vietą miške už kelių kilometrų nuo gimtųjų Darbėnų, į garsųjį Eršketyną, kur nuo amžių koplytėlėje, pastatytoje šalia stebuklingų galių turinčio šaltinėlio, per Sekmines būdavo laikomos Šv. Mišios. Net ir tais gūdžiais religijos persekiojimo laikais į jas suplaukdavo daugybė žmonių.
„Suplaukėm“ ir mes, dešimtokų gal irgi koks dešimtukas.. Šv. Mišių, deja, visai neprisimenu, užtat po jų mes labai sąžiningai įsijungėme į antrąją šventės dalį – pikniką čia pat, miške. Kokių vaišių turėjom – irgi nebežinau, nes visą atmintį „atmušė“ pirmą kartą draugų rankose pamatyta naminės degtinės – „samaguona“ – botelka.
Kaip anais laikais buvo priimta, turėjom vieną taurelę ant viso dešimtuko, leidom ją ratu. Teoriškai žinojau, kad tai stiprus ir nerekomenduotinas (ypač mergaitėms) gėrimas, todėl kiek išsigandusi žiūrėjau, kaip taurelė artėja prie manęs. Ir čia pamačiau, kaip mano geriausia draugė Zita, neva išgėrusi taurelę, kol kiti sutelkę dėmesį, pylė gėrimą sekančiai aukai, nusisuko į krūmus ir … išspjovė visą gurkšnį.
Man iškart palengvėjo, aš pasekiau jos pavyzdžiu, ir kitus du ar tris kartus, atėjus mano eilei gerti, išspjaudavau deginančią bjaurybę ant žolės. Bet greit mudviem su Zita šita „linksmybė“ nusibodo, ir atsisveikinusios su bendraklasiais, per mišką patraukėm namų link.
Šiaip taip pataikėm išlįsti į kelią Darbėnai-Kretinga, o čia pasimetėm. Kadangi šituo maršrutu mudvi keliavom pirmą kartą, išėjusios ant kelio, nebesusigaudėm, kurioj pusėj Darbėnai, o kurioj – Kretinga. O tai buvo blogai, nes teoriškai iki Darbėnų galėjo būti 4 -5 kilometrai, o iki Kretingos ir visa dešimtis.
Mūsų nuomonės išsiskyrė. Zita tempė į vieną pusę, aš – į priešingą. Laimei, aš pamačiau Darbėnų bažnyčios bokštą, ir kol Zita dar kelias minutes svyravo, aš ryžtingai nudrožiau, kaip man atrodė, namų link. Nemitusi Zita nusekė paskui mane, ir neapsiriko.
Nedrįsčiau šventvagiauti, tikindama, jog namų kryptį man pašnibždėjo Šventa Sekminių Dvasia, bet širdyje, prisimindama anas Sekmines, visada pasijusdavau kaip paklydėlė, kurią Šventa Dvasia parvedė namo.
Beje, kiek prisimenu, nė vienas iš ano mūsų būrelio, gana pagoniškai „šventusio“ Sekmines, visgi netapome priklausomi nuo alkoholio.
Krikščioniškoji dalis
Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė. Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje. Manoma, jog iki tol Šventoji Dvasia buvo tik ant atskirų Dievo pateptųjų žmonių, pvz., pranašų, karalių, o nuo Sekminių dienos Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame.
Prisimindama anas Sekmines, visada pasijusdavau kaip paklydėlė, kurią Šventa Dvasia parvedė namo.
Krikščionių Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams – šventės, kaip ir Velykų šventės, ištakos yra Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje.
Man šis faktas buvo kiek netikėtas, bet kartu labai naudingas, nes jis padėjo sutvirtėti mano nuomonei, lig šiol buvusiai greičiau kaip spėjimas, kad kai kurių, radikaliųjų žydų zurofininkų kaltinimai visai lietuvių tautai dėl kai kurių lietuvių, susitepusių žydų žudymu Antrojo pasaulinio karo metais, yra neteisingas, neatitinkantis dieviškosios išminties, kaip ir reikalavimai dar, ir dar, ir dar atgailauti, nors patys žudikai jau seniai dega pragare, o jų vaikai gal net ir nežino savo tėvų baisių darbų…
Tačiau iki šiol, iki šių metų, mėgindama rasti racionalų grūdą šitokiuose kaltinimuose, mėgindavau juos paaiškinti mūsų, krikščionių, ir judėjų religijų ypatumais. Gyvendama, alsuodama krikščioniškąja atgailos ir atleidimo net savo priešams dvasia, aiškinau sau, kad, matyt, Senasis Testamentas, judėjų šventasis Žodis, priešingai, moko savo vaikus kerštingumo iki nežinau kelintosios kartos.
Ir štai šiemet, Sekminių išvakarėse, man buvo pasiųsta žinia labai įdomios knygos pavidalu: Petero Kreefto knyga „Suprasti Bibliją“ (2022 m.).
Joje autorius rūpestingai veda tokius neišmanėlius (bet norinčius išmanyti) kaip aš, per Senojo Testamento skyrius, aiškindamas, komentuodamas ir ragindamas neprarasti vilties, kad ir krikščioniui rūstus, vietomis nuobodus, vietomis net baisus praliejamo kraujo gausybe, Senasis Testamentas gali tapti Išminties knyga… jeigu išmoksime ją skaityti ne paviršutiniškai, vien kaip žydų istorijos įvykių registraciją, bet ir nuolat stengdamiesi suvokti Dievo sumanymą, kodėl apie tai buvo parašyta.
Pasakojama, jog žydai šventė Sekmines, prisimindami Įstatymą, rašytą Dievo pirštu ant akmens plokščių (Iš 31, 18). Būtent tą dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, kuri irgi davė Įsakymą – naująjį, gyvybę teikiantį, įrašytą žmonių širdyse.
„Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o išankstinė vienybės prielaida – malda. Juk tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dieviškos šviesos, atpažįsta Dievo valią ir sugeba pagal ją gyventi.“ (Žurnalas „Artuma“, 2018 m. Br. Ramūnas Mizgiris).
Tai taip artima ir suprantama, mums, krikščionims, ar ne?
O toliau – dar geriau. Kaip rašo P. Kreeftas, „Aiškiau nei bet kuris kitas pranašas iki jo Ezekielis [gyveno VI a. pr. Kr.] skelbia kiekvienam nusidėjėliui svarbią žinią, kad jis yra atsakingas už savo – ne už tėvų, protėvių ar bendruomenės – nuodėmes ir yra teisingai už jas baudžiamas“.
Štai šitaip, gerbiamieji žydų radikalai, kurie norėtų, kad lietuvių ar kitos Hitlerio rudmarškinių nusiaubtos Rytų Europos tautos, prašytųsi atleidimo už savo pro-pro- protėvių tikras ir menamas kaltes prieš žydus, – jūs net savo tikėjimo mokytojų mokymo nepažįstate, o norite tvarkyti kitų tautų, kitas religijas išpažįstančių žmonių gyvenimus! Liaukitės!
Ir vėl atsiverčiu Bibliją, Ezekielio knygos sk. 18, 20: „Vaikas nekentės už tėvo kaltę, nei tėvas nekentės už vaiko kaltę.“
Nuženk, Šventoji Dvasia, ant visų mūsų!
