Sąmyšį visuomenėje sukėlė žinia: Druskininkuose ketinama įamžinti lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio atminimą. Žurnalistas Ramūnas Jakubauskas klausia: „Susitaikymas ar nepagarba istorijai?”
Nevienareikšmiškai vertinamo Lenkijos maršalo atminimo įamžinimo klausimas Druskininkuose keliamas, pasirodo, jau ne pirmą kartą. Ir šį kartą „sprendimas dėl įamžinimo jau priimtas, sako kurorto meras Ričardas Malinauskas, klausimas tik vienas – kokiu būdu jis bus pagerbtas”. Jei Druskininkų merui beliko tik toks klausimas, man ir, tikiuosi, visuomenei, atrodo, klausimų kyla kur kas daugiau.
Pirma: ar tikrai Druskininkų savivaldybė ir jos meras supranta, kokioms asmenybėms ir už ką yra statomi paminklai bei kitokie atminimo ženklai?
Antra: ar tikrai maršalas Pilsudskis, Lietuvai ir lietuviams apie save palikęs pačius šlykščiausius prisiminimus, sugebėjo kažkuo ypatingu nusipelnyti Druskininkams? Štai (cituoju minimą straipsnį) Druskininkų savivaldybė šią savaitę savo interneto svetainėje skelbė „kviečianti įprasminti Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimą“.
Toji pati savivaldybė savo svetainėje J. Pilsudskį pristato taip: „Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis“. Kokių nors kitų nuopelnų Druskininkams savivaldybė nemini. Nemini jų ir žurnalistas. Gal pritrūko normalaus žurnalistinio profesionalumo, susidūrus su dviprasmiška situacija ar su dviprasmiškai vertinama persona?
Kokių nors kitų nuopelnų Druskininkams savivaldybė nemini. Nemini jų ir žurnalistas.
O vertėjo pasidomėti. Mat tarpukariu, t. y. tuo metu, kai Lenkijos maršalas J. Pilsudskis, grubia karine jėga atplėšęs nuo Lietuvos jos senąją sostinę Vilnių, buvo paskelbtas Druskininkų garbės piliečiu, patys Druskininkai kaip tik dėl tos karinės akcijos irgi buvo atplėšti nuo Lietuvos ir prijungti prie Lenkijos!
Ir štai už tokį „nuopelną” Druskininkų savivaldybė kartu su meru siekia įamžinti Druskininkuose Lietuvos valstybę pažeminusį žmogų, kuris, po teisybei, lietuvių akyse nusipelno nebent grobiko ir plėšiko vardo.
Išeitų, kad Druskininkų politikai imasi įgyvendinti naują iniciatyvą: įamžinti Lietuvą, Lietuvos valstybingumą istorijos bėgyje niokojusių personų atminimą?
Pasvajokime. Gal Vilniuje atstatysime paminklą Rusijos imperijos generolui Muravjovui-Korikui? Vėl išpuošim Lietuvos miestus ir miestelius Stalino paminklais ir bareljefais, o kad jam būtų jaukiau Vilniuje demontuosime paminklą Vincui Kudirkai ir į tą aikštę grąžinsime sovietmečiu stovėjusį paminklą sovietinės armijos generolui?
Gal dar pridėsime atminimo ženklų ypatingu žiaurumu pasižymėjusiems tikriesiems (ne tiems, kuriuos savo naujausiame interviu minėjo profesorius Vytautas Landsbergis) čekistams, sovietinių represinių struktūrų NKVD ir KGB „pirmūnams”, tokiems kaip teisingumo išvengę Rainių žudikai P. Raslanas ir N. Dušanskis?
Rašau visa tai raukydamasi ir pykdama, kad dėl kai kurių provincijos politikų kvailumo tenka kelti iš praeities tuos „herojus”, kuriuos vertėtų laikyti istorinės atminties kalėjime tam, jog jie nedrumstų šiandienos.
Sunkiai, klupdami, retkarčiais net vėl apsikeisdami nemaloniomis pastabomis (dėl ko kaltas ne kas kitas, o tas neužmirštasis Druskininkų garbės pilietis) gludiname draugiškai diplomatiškus santykius su kaimyne Lenkija. Pastaraisiais metais, ne be ypatingos geopolitinės situacijos (Rusijai užpuolus Ukrainą) „paraginimų”, galėjome netgi džiaugtis aiškiais teigiamais poslinkiais, ir – še tau!
Sakoma, kad dešimtis klastingų intrigantų tiek blogo nepridarys, kiek vienas kvailys. Ir kas su tuo ginčytųsi, susipažinęs su Druskininkų valdžios ketinimais ir sprendimais? Jų nepagarba istorijai visai Lietuvai akis drasko. Bet ar tai – tik neišmanėliška nepagarba? O gal nusikaltimas teisingumui?
Skelbiamas tekstas nebūtinai atitinka redakcijos poziciją.
