Prieš kiek laiko kalbėjome, jog Lietuvą jau pasiekė transgender iliuzija: kad pakeitus gimtį pagerėja psichologinė savijauta, o taip pat kad ši iliuzija kainuoja kūno sveikatą. Gimties „keitimas“ pamažu tampa legalus, pedagogai ir tėvai mato šį „trendą“ greitai plintant jaunimo tarpe. Tad ar galima savo vaikus apsaugoti?
Sunkiausi atvejai – pagalba paaugliams
Pradėkime nuo jų – kada jaunas vaikinas ar mergina, pora ar tris metus panirę į trans propagandos informacinį srautą internete, jau tapo įsitikinę tokios „transformacijos“ verte. Nesenoje „Reuters“ agentūros publikacijoje aprašoma, kaip tokią problemą sprendė viena mama:
„43 m. amžiaus amerikietė Kelly pasakojo, kad jos dukra buvo intensyviai įsijungusi į transgender online forumus; dvylikametė ėmė eksperimentuoti būti berniuku. Vaikų psichoterapeutas palaikė gimties keitimą. Nors Kelly laikė tokį veiksmą galimu suaugus, dukrai ji aiškiai pasakė, kad jei ji norės vartoti hormonus ir pašalinti krūtis, turės sulaukti aštuoniolikos.
Po keleto metų, kuriuos ji praleido gyvendama kaip berniukas ir naudodama „jis“ ar „jam“ įvardžius, Kelly dukra, dabar 18 m. amžiaus, sugrįžo prie savo kaip moters vardo, drabužių ir įvardžių „ji“ ar „jai“. „Jei būtume sekę vaikų psichoterapeuto rekomendacijomis, savo dukterį būtume praradę,“ kalbėjo mama.“
Panašių pasakojimų yra ne vienas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio toks tėvų sprendimas atrodo lengvai įgyvendinamas. Paprastai užverda kova su „atsilikusiais“ tėvais. Kaip matome pateiktame pasakojime, jaunuolį neretai palaiko netgi psichinės sveikatos specialistai. Dar labiau ideologizuota yra trans judėjimo taktika užduoti tėvams bauginantį klausimą: ar jūs labiau norite turėti gyvą sūnų, ar negyvą dukrą? Atseit, jei gimties keitimas bus uždraustas, paauglys nusižudys.
Tačiau tai nėra tiesa: šalia neretai minimo 2011 m. švedų tyrimo, skelbusio, kad gimtį pakeitusių vyrų tarpe savižudybės vyksta 19 kartų dažniau nei paprastai, 2019 m. tyrimo reanalizė atrado, jog lyginant asmenis, kurie kentė gimties disforiją ir buvo „gydomi“ chirurgiškai su tais, kurie sirgo tuo pačiu sutrikimu, tačiau nebuvo taip žalojami, pirmoji grupė pacientų žudėsi du kartus dažniau.
Taip pat ir amerikiečių tyrėjų grupė nustatė, kad tie jauni pacientai, kuriems buvo stabdomas brendimas, žudėsi dukart daugiau nei tie, kuriems to daroma nebuvo. Išvada – jei neleisite paaugliams keisti gimtį, jie ar jos žudysis, yra neteisinga.
Tačiau ką galima atsakyti į tai, kad pasak kai kurių tyrimų gimtį norintys keisti asmenys suicidinių minčių turi daug dažniau nei kiti? Noras ir bandymai nusižudyti 95 proc. atvejų yra susiję su neišgydytomis rimtomis psichikos ligomis (visų pirma depresija).[1] Suomių, amerikiečių tyrimai, o dabar jau ir Švedijos Sveikatos apsaugos ministerija teigia, jog prieš prasidedant gimties disforijai, asmuo dažnai patiria kitą psichikos kentėjimą: depresiją, nerimo, autistinio spektro sutrikimus etc.
Panašiai kaip ir suomiai, švedai dabar rekomenduoja gimtį keisti norinčiam jaunuoliui padėti psichologiškai. Tokios švedų taktikos 180 laipsnių „apsisukimui“ didelės įtakos turėjo vis garsiau skambantys sužalotų ir sugrįžusių į savo biologinę gimtį (detransitioners) balsai, medicinos autoritetų nuomonė, bei – kaip ir dažnai mūsų dienomis – puikus filmas „Trans traukinys“ (Trans train), kalbantis apie eksperimentavimo su vaikais „lyg su jūrų kiaulytėmis“ tragiškas pasekmės.
Šis švedų oficialios taktikos pasikeitimas yra dar vienas ženklas – šalia tokių žinių iš Suomijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės – kad trans iliuzija pasaulyje ėmė braškėti. Aukščiau minėtas žymios „Reuters“ agentūros straipsnis taip pat yra tokios dinamikos ženklas. Tačiau kol ši gera tendencija pasieks mus dar teks palaukti: kol kas trans atvejų Lietuvoje daugėja.
Tad paauglio tėvams patarimai toks: a) išlaikykite meilę; jos ypatingai reikia, kadangi daugeliu atvejų socialinės kilmės lyties disforija ištinka jau psichologiškia kenčiančius vaikus; b) paieškokite psichologo ar psichoterapeuto, kuris supranta, jog gimties keitimas neišsprendžia jauno žmogaus problemų; c) pagarbiai diskutuokite, ginkite nuomonę, jog negalima žaloti sveiko kūno nei hormonais, nei skalpeliu, nesitikėdami greitų rezultatų. Dėkingumas ateis suaugus.
Pagalba vaikams
Turint omenyje, kad lyties disforija suserga jau vienaip ar kitaip emociškai kenčiantys vaikai, reikalinga šių kentėjimų prevencija. Ji yra sudėtinga, kadangi vaikas kenčia dėl disharmonijos tėvų asmenybėse bei jų tarpusavio santykiuose. Tėvų „kaltės“ klausimas yra sudėtingas.
Trumpai kalbant, esame dėl savo vaikų psichologinių problemų kalti tiek, kiek suprantame, kad savo elgesiu ar „nuotaikomis“ juos žeidžiame. Tačiau kadangi daugeliu atvejų tai suprantame mažai, teisinga yra Donaldo Winnicotto (Donaldo Vinikoto) mintis, jog dažniausiai tėvai dėl savo vaikų problemų kalti nėra, nors jas ir sukelia.
Tokį dalyką nėra lengva sau pripažinti. Gali padėti kito žymaus XX a. psichoanalitiko – Eriko Eriksono – mintis, kad ši situacija mus moko nuolankumo prieš didesnius už mus dėsnius bei kviečia garbingai juos išgyventi. O tai – jau laisvės pradžia.
Pagalba vaikams galima dviem kryptimis. Pirmoji – susirūpinimas vaiko emocine sveikata. Visi tėvai myli savo vaiką, kalbėjo Jonas Bosko, tačiau jie turėtų paklausti, ar tas vaikas jaučiasi mylimas. Žymus amerikiečių psichologas T. Gordonas savo „Parents Effectiveness Training“ programoje rekomenduodavo vakare vaiką paklausti kaip jam sekėsi tą dieną, o taip pat atspindėti bei padėti jam įvardinti tai, kaip jis jaučiasi.
„Atrodai be nuotaikos“, „įsitempęs“, „nelinksmas“, „linksmas“… Gal neiškart vaikas atsivers, bet supratęs, kad tėtis ar mama neims jo barti ar priekaištauti dėl to, kaip jis jaučiasi dėl vieno ar kito dalyko, ryšys gali užsimegzti. Jis svarbus jau pats savaime – o dar sūnus ar dukra atsivers ir patarimui kaip spręsti vieną ar kitą problemą.
Jo ar jos sunkumai gali būti susiję su daugeliu priežasčių: mokslo rezultatais, santykiu su vienu ar kitu mokytoju, draugais, kitais vaikais šeimoje ar su pačiu tėčiu ar mama. Problemos įvardijimas – tai jau reikšminga pagalba. Dėl sunkiau išsprendžiamų problemų verta kreiptis į vaikų psichologą. Tai nereiškia, kad šis vaikas „psichiškai nesveikas“, tačiau tokiu gali tapti, jei į jo kentėjimus nebus atkreiptas dėmesys.
Antroji kryptis – tai pokalbiai apie meilės grožį. Tarp vyro ir moters. Greičiausiai tėvai iš kokio nors penktoko jau išgirs klausimą, kodėl tik tarp jų? Atsakymas: todėl kad iš meilės gimsta vaikai. Tačiau taip paprastai kalbėti mūsų dienomis nėra lengva.
situacija mus moko nuolankumo prieš didesnius už mus dėsnius bei kviečia garbingai juos išgyventi.
Nemėgindami čia šią temą gvildenti išsamiau pastebėsime, jog jei tėvai vartoja kontracepciją, „apriboti“ meilę ties vyro ir moters santykiu tampa sudėtinga. Tai prieš gerus metus pabrėžė ir ką tik amžinybėn iškeliavęs popiežius Benediktas XVI: kontracepcijos piliulės išradimas leido seksualumą atskirti nuo vaisingumo, ir „šis atskyrimas iš tiesų reiškia, kad visos seksualumo formos yra lygios.“
Tai nėra nauja mintis: netgi toks induizmo tradicijos mąstytojas kaip Mahatma Gandhi, 1930 m. anglikonams leidus sutuoktiniams naudoti kontracepciją, kalbėjo, jog po šio veiksmo daugės gyvenančių nesusituokus, abortų ir populiarės homoseksualūs santykiai. Arba, kaip dar paprasčiau rašė amerikiečių autorius Thomas Storkas (Tomas Storkas), jei gimtiniai („lytiniai“) santykiai tampa atsieti nuo gyvybės pradžios, „tai visi orgazmai tampa lygios vertės“…
Pasvarstykime kaip gender ideologijos plitimą galima vertinti platesnėje krikščioniškoje perspektyvoje. Dieviškosios Apvaizdos doktrina kalba, kad Viešpats leidžia atsitikti blogiems dalykams slėpiningu būdu „išgaudamas“ iš jų gėrį (plg. KBK, 324). Mūsų nagrinėjamu klausimu šis gėris, kaip minėjome aukščiau, apima kvietimą tėvams geriau suprasti savo vaikų sielas.
Taip pat, šalia tokio psichologinio įžvalgumo, situacija mus ragina tapti geresniais teologais: tik gimties galios esminės paskirties suvokimas bei kontracepcijos vartojimo atsisakymas gali padėti tiek mūsų vaikams, tiek bendrai visuomenei lengviau susigaudyti šių dienų filosofiniuose paklydimuose. Mintis, kad vaisingumo sunaikinimas gimties „keitimo“ procese yra tragiškas dalykas, įtikinamai gali skambėti tik iš lūpų tų tėvų, kurie patys to vaisingumo nestabdo. Tai nereiškia pareigos turėti dvidešimt vaikų, tačiau kviečia gimties galią suvaldyti.
Kartais klausiama, kada pradėti vaikams kalbėti apie meilę? Atsakymas aiškus: nuo tada, kai imamos sekti pasakos. Princo kova prieš drakonus, varlės plovimas iki jai pavirstant jaunikaičiu, draudimas įeiti į užburtą kambarį – tai giliomis vyro ir moters meilės prasmėmis paženklinti siužetai. Jie baigiasi meilės viršūnėje – laimingoje pirmoje naktyje. O po devynių mėnesių gims nuostabaus grožio kūdikis – jei kartais kuri pasaka to nepamini, nepamirškime paminėti patys.
[1] Plg. Kaplan & Sadock’s Synopsis of Psychiatry, 11th Edition, 764 p.
