Sunku rašyti apie tai… Kai manęs kas paklausdavo, ar bus karas, sakydavau, kad pilnos apimties karo nebus. Sakydavau, kad gali būti kažkokie veiksmai, lokaliai nukreipti į Luhansko ar Donecko sritis, bet pilnos apimties karo, kai atakuojama visa šalies teritorija, nebus. Klydau…
Emocijos blogos, bet norėdamas rašyti kad ir nedidelę analizę, turi atsiriboti nuo emocijų, todėl pirmiausiai susikaupiau ir pabandžiau tą padaryti…
Noriu pasakyti, kad bet koks įvykis visuomet turi tris aiškius etapus: pirmas – veiksmai iki įvykio (kurie sąlygoja patį įvykį); antras – pats įvykis (kuriame pasiekiami arba ne to įvykio tikslai); ir trečias – kas vyksta po jo.
Atsiribojęs nuo emocijų, savo riboto žinojimo rėmuose, pateiksiu trumpą analizę.
Pirmas etapas: veiksmai iki įvykio.
Neanalizuosiu giliai veiksmų, kurie atvedė prie karo Ukrainoje. Nematau didelės prasmės dabar to daryti, nes jei ir išanalizuosiu dabar, niekas nepasikeis – karas jau vyksta. Specialistai, istorikai, manau, tai darys ne viename moksliniame ir analitiniame darbe. Tik, kalbėdamas apie šį etapą, galiu pasakyti, kad bet kurį konfliktą sąlygoja daug veiksnių ir veiksmų iki tol, kol peržengiama tam tikra riba.
bet kurį konfliktą sąlygoja daug veiksnių ir veiksmų iki tol, kol peržengiama tam tikra riba.
Šiame etape galime pastebėti vieną esminį dalyką. XXI amžiaus pirmus du dešimtmečius Europos valstybėse buvo galima įžvelgti tam tikrą tendenciją – nemažoje dalyje valstybių į valdžią atėjo, švelniai tariant, neišmintingi, žemos asmenybės brandos ir sąmoningumo, sotūs, arogantiški, žemos empatijos žmonės.
Išskirtinė savybė – strateginio mąstymo nebuvimas ir negebėjimas komunikuoti. Dar P. Druckeris vienoje iš paskutinių savo knygų sakė, kad ateina karta, kurioje žmonės negeba susikalbėti vieni su kitais. Jie puikiai moka kalbėti vienas kitam, bet neturi gebėjimo susikalbėti vienas su kitu.
Tuomet prasideda kalbėjimas iš jėgos pozicijų, kalbama vis garsiau ir garsiau, vėliau pereinama į grasinimą, po to – į vienas kito niekinimą, dar vėliau – į nekalbėjimą (ką su juo, kvailiu, kalbėtis), o tai jau tiesus kelias į atvirą konfliktą. Kai nesusikalba kaimynas su kaimynu, tai tą konfliktą gali išspręsti policija arba teismas. Kai nesusikalba valstybių vadovai…
Antras etapas: karas.
Bet pereikime prie to, kas vyksta dabar – pilnos apimties karas. Jo tikslus savo kalboje paskelbė V. Putinas: demilitarizuoti ir denacionalizuoti Ukrainą. Matosi, kad šiam karui puolančiųjų buvo pasiruošta ir pasiruošta labai gerai. Numatytas planas ir jo įgyvendinimui parengti veiksmai. Kiek matosi iš V. Putino ir jo aplinkos retorikos, jie sieks savo tikslų nepaisant nieko.
Jau pirmą dieną išryškėjo, kad nors ir kiek NATO valstybių žvalgyba skelbė apie karo pradžią, daug kam tai buvo staigmena. Tiksliniais smūgiais buvo atakuojami kariniai objektai, siekiant sunaikinti karinę infrastruktūrą ir ginkluotę. Vėliau sekė ir dabar vyksta kiti veiksmai – oro, sausumos kariuomenė ir desantas vykdo tik jiems vieniems žinomus tikslus, kuriuos mes galime tik stebėti ir bandyti nuspėti kokie jie.
Ukrainos kariuomenė pagal išgales priešinasi. Vieni žmonės dalyvauja mokymuose kaip naudoti ginklą ir ruošiasi gintis, tačiau daug žmonių pirmą karo dieną puolė bėgti iš šalies, nelaukdami mobilizacijos paskelbimo, nes po jos išvykti jau nepavyks.
Tai rodo, kad nemaža dalis žmonių net negalvoja, kad reikia priešintis ginklu, tiesiog jie to nenori. Kodėl tai vyksta?
Visų pirma, Ukraina yra labai daugialypė valstybė. Pavyzdžiui, Rytų ir Vakarų Ukraina yra labai skirtingos ne tik tautine sudėtimi, pajamų dydžiu, bet ir požiūriu į pačią valstybę. Šis skirtumas lemia, kad vieni pasiruošę geriau mirti, nei būti okupuotiems, o kiti su džiaugsmu sutinka rusų kariuomenę.
Aišku yra ir trečia kategorija žmonių, kurie stipriai nusivylę buvusiomis valdžiomis ir dabartine, todėl teigia, kad „šitos valdžios ginti nėra prasmės“.
Dar matome ir tuos, kurie susikūrė sau pakankamą materialią gerovę, patogų ir sotų gyvenimą sau ir savo šeimoms, ir prarasti jie to nenori, geriau pralaukti ramiai su visa šeima kažkur, o po to bus matyti (bent jau mano vaikas kariauti tikrai neis).
Visuotinio pasipriešinimo nebuvimas lengvina rusų kariuomenės veiksmus.
Pasaulio valstybių reakcija taip pat įvairi. Dauguma jų yra šokiruotos ir, bent jau morališkai, palaiko Ukrainos valstybės kovą. Kviečiami „skubūs posėdžiai“, reiškiamas „susirūpinimas“, skelbiamos tam tikros sankcijos.
Kiekvienoje valstybėje (taip pat ir Rusijoje) matome žmones, susiskaidžiusius į tris kategorijas: vieni aktyviai smerkia rusų kariuomenės invaziją (organizuoja įvairias palaikymo akcijas, paramas ir kt., mielai dalinasi vaizdais savo socialiniuose tinkluose su liūdnais veidukais, užsideda Ukrainos vėliavėlę savo profilyje), kai kiti teigia, kad ir gerai, jog čia tuos vagis pamokys (turi galvoje Ukrainos valdžią). Dar yra trečia kategorija žmonių, kuriems visiškai vienodai kas vyksta, svarbu neliestų manęs. Visose valstybėse jų yra, skiriasi tik pasiskirstymo kategorijose procentas.
Bet, nepaisant protesto akcijų, posėdžių, susirūpinimo ir sankcijų, kariniai veiksmai vyksta (ir vyks), iniciatyvą šiai dienai turi būtent rusų kariuomenė.
Trečias etapas: o kas po to? (galimos prognozės).
Stebint paskutiniu metu vykusius tarptautinius konfliktus (karus), pavyzdžiui, Irake (kai buvo nuverstas ir vėliau nužudytas S. Huseinas), Libijoje (kai buvo nuverstas ir nužudytas M. Kadafis), tame pačiame Afganistane, kai tai vieni pasodindavo į valstybės vadovo vietą savo žmogų, tai kiti, ar Serbijos atakas, galima daryti prielaidą, kad V. Putinas išmoko matytas pamokas labai gerai.
Karinė invazija vyksta pagal jau matytus scenarijus. Todėl tikėtina, kad po teritorijų užėmimo (jeigu pavyks) kitas taikinys bus tam tikri Ukrainos valdžios (esantys ir buvę) asmenys. Ką jis su jais darys, jeigu pavyks? Nuo mūsų norų čia niekas nepriklauso. Lieka tik tikėtis, kad jis neseks jau mano paminėtais pavyzdžiais.
Toliau pagal klasikinius scenarijus būtų „pasodinami laikinai“ į valdžios kėdes savi žmonės (manau, kad Lietuvoje, esant tam tikrai situacijai, tokių nors ir labai nedaug, bet atsirastų, o Ukrainoje norinčių bus eilė), vėliau organizuojami „demokratiniai“ rinkimai.
Labai liūdna (ech negaliu pilnai atsiriboti nuo emocijų), bet Ukraina jau nebus tokia valstybė, kaip buvo ligi šiol. Labai tikėtina, kad ji bus suskaldyta į kelias valstybes ar darinius. Sunkiai įsivaizduoju, kad Putinui pavyktų įsitvirtinti (pasodinti savus žmones) Vakarų Ukrainoje, bet Luhansko ir Donecko regionų pavyzdys rodo, kad kituose regionuose tai galėtų pavykti.
Net jeigu V. Putinui nepavyks įgyvendinti savo plano, Ukraina po šio karo dar ne vieną dešimtmetį turės gydytis jo padarytas žaizdas, ir ne tik ekonomiką turiu galvoje. Valstybė bus nublokšta daug metų atgal.
Ar sankcijos sustabdys Putiną ir pakeis jo elgseną? Čia galiu tik paantrinti D. Grybauskaitei. Jie galimoms sankcijoms ruošėsi seniai ir yra pasiruošę. Neabejoju, kad šis karas suderintas ir su Kinijos (o gal būti ir su kitų šalių) vadovais.
Kada karas pasibaigs? Manau to niekas nežino. Bet V. Putino ir jo aplinkos žmonių komunikacijoje „prasimuša“ data – kovo 2 d. Ar tai bus, pamatysime.
Ko mes jau dabar galime pasimokyti iš šio karo?
Visų pirma, mūsų vadovams reikia pasimokyti komunikacijos su tauta (kuri yra labai skirtinga), vienijant, o ne skaldant. Noriu paklausti, jei būtų karas pas mus, ar kariauti (kaip į parduotuves, kavines ir renginius) būtų priimami tik edukuoti, neplokščiažemiai, ne „šaranai“ ir ne „kroksai“?
Kažkodėl man atrodo (labai noriu suklysti), kad būtent didelė dalis needukuotų, plokščiažemių su savo „šaranais“ ir „kroksais“ eitų ginti Lietuvos.
Kažkodėl man atrodo (labai noriu suklysti), kad būtent didelė dalis needukuotų, plokščiažemių su savo „šaranais“ ir „kroksais“ eitų ginti Lietuvos, o visi kiti mieliau dėtų „laikus“, liūdnus veidukus ar vėliavėles prie fotografijų socialiniuose tinkluose. Pagalvokite apie tai.
Antra, svarbu pasimokyti išminties ir empatijos galvojant apie savo sprendimų pasekmes ateityje mums, paprastiems piliečiams, kurie neturi galimybių savo vaikų slėpti amerikose ir kitose šalyse, neturi sąskaitų Šveicarijos bei kituose patikimuose bankuose.
Na, o mums visiems verta gerai pagalvoti ir atsakyti sau į šiuos klausimus:
Jei būtų karas, ar aš eičiau kariauti? (ar jau senai turiu atsitraukimo į kitą šalį planą ir, geriau kitoje šalyje organizuočiau akcijas su vėliavomis, dainomis, aukų rinkimui apkasuose esantiems „šaranams“?)
Ar aš savo vaikus leisčiau į frontą? (ar jau dabar turiu planą, kaip jį (juos) išsiųsti kuo toliau? Tegul „kroksinių“ vaikai kariauja, jiems juk ne taip skaudu būtų kaip man)
P. S. Na va, pasiimu savo emocijas atgal…
Kiekvienas karas prasideda ir pasibaigia valdžios kabinetuose. Skirtumas tik tas, kiek aukų būna nuo pirmo sprendimo (pradėti karą) kabinete iki antro (užbaigti karą)…
Stiprybės Ukrainos žmonėms ir vienybės mums visiems.
