Mano darbo specifika lemia, kad man tenka daug bendrauti su švietimiečiais. Bendraudamas su mokytojais, mokyklų vadovais artėjant mokslo metams vis paklausiu, ar laukia rugsėjo 1-osios ir ar tai šventė. Tikrai nemaža dalis paklaustųjų atsako, kad „oi ne, nelaukiu, nenoriu. Ir kokia čia Šventė“. Bendraudamas su mokyklinio amžiaus vaikais atsakymus ir jų dažnį gauni labai panašius. Kodėl taip yra? Kodėl dalis mokytojų nelaukia susitikimo su mokiniais, o dalis mokinių nelaukia susitikimo su mokytojais. Priežasčių, ko gero, yra ne viena. Tačiau šiame straipsnyje noriu paliesti kelis, mano nuomone, svarbius šios problemos aspektus.
Tenka vesti nemažai seminarų mokytojams, mokyklų vadovams. Bendraudamas su jais pastebiu, jog dalis mokytojų pametė savo misiją ir, kaip aš sakau „užsimalė“, kažkur ne ten. Tam irgi yra priežasčių.
Savo esmėje mokytojo profesija nepaprastai prasminga. Mokytojas kaip ugdytojas turi labai didelę galią. Įsivaizduokite, juk bet kuris mokytojas stereotipiškai laikomą „labai įdomiu“ dalyką gali padaryti tokiu neįdomiu, jog mokiniai nenorės eiti į to dalyko pamokas, o tas dalykas jiems bus atstumiantis. Ir atvirkščiai, mokytojas stereotipiškai suprantamą „sunkų ir neįdomų“ dalyką gali padaryti tokiu įdomiu, jog mokiniai su nekantrumu lauks pamokos, o tas dalykas trauks juos kaip magnetas. Mokytojas gali „sunkaus charakterio“ vaiką sudominti ir jis tampa „puikiu mokiniu“, bet gali ir „atmušti norą mokytis“. Na, kaip jums mokytojo galia? O čia tik kelios iš sričių, kur reiškiasi mokytojo galia. Jų yra ir daugiau.
Tai kokia gi ta mokytojo misija apie kurią aš kalbu, jog dalis mokytojų ją pameta? Viena iš pagrindinių mokytojo misijos dalių yra asmenybės ugdymas, sudarant sąlygas jai atsiskleisti. Tačiau šis atskleidimas vyksta ne šiaip sau, o remiantis fundamentaliomis, bendrai sutartomis vertybėmis. Ir mokytojai pilnai tą pajėgūs daryti.
Tačiau kodėl nemaža dalis mokytojų akcentuoja ne asmenybės ugdymą, bet mokymą ar išmokymą? Ne vertybėmis grįstą holistinį asmenybės ugdymą, bet paruošimą testams, egzaminams ar kitiems žinių patikrinimams? Kodėl mokytojo darbe lieka nedaug kūrybos, bet daugėja atitikimo kvailiems reglamentams, rodikliams, kriterijams ir indikatoriams?
Paklausus mokytojų, kurie mokykloje dirba ilgai, kokiu laikmečiu per trisdešimt paskutinių metų jiems buvo geriausia dirbti, realizuoti savo idėjas, dauguma atsako, kad iš karto po nepriklausomybės atgavimo. Ir tęsėsi tai maždaug 5 – 8 metus.
Mokytojai akcentuoja, kad tuo metu buvo didelis pasitikėjimas tiek iš visų lygmenų vadovų (Švietimo ministerijos, savivaldybės administracijos, švietimo skyrių bei mokyklų). Pasitikėjimas sklido ir iš tėvų. Kas dirba švietimo sistemoje bent dvidešimt penkis metus, tie gerai prisimena tuos laikus. Mokytojai tuo metu daug kūrė patys, Mokytojai taip pat ieškojo medžiagos patys, klausinėjo kitų, dalinosi su kolegomis, eksperimentavo.
Tačiau apie 1993 -2000 metus, kai švietimo reformai buvo skirta nemažai pinigų, kaip grybai po lietaus pradėjo dygti įvairios, skambiais pavadinimais pavadintos nacionalinio ir lokalaus lygmens organizacijos, kurios turėjo įrodyti, jog yra reikalingos ir pinigus gauna ne veltui. Plūstelėjo įvairūs švietimo projektai inicijuojami ir vykdomi šių įstaigų. Šių projektų pagrindinė žinia mokytojams ir mokykloms buvo labai aiški, nors ir gražiai paslėpta – jūs nemokate naujoviškai dirbti. Viską ką darėte iki šiol, buvo blogai. Dabar mes išmokysime jus kaip dirbti teisingai.
Visur skambėte skambėjo vykdomų įvairių projektų įmantrūs pavadinimai, kuriuose buvo kuriami super sudėtingi modeliai, schemos ir koncepcijos. Kaip šių projektų rezultatas buvo tiesiog prikepta visokių rekomendacijų, metodinių priemonių, sudėtingų schemų bei koncepcijų (kurios dažnai nederėjo vienos su kitais, nes buvo vykdomos skirtingų, konkuruojančių organizacijų).
Beveik kiekviename projekte buvo masiškai rengiami to modelio, koncepcijos ar rekomendacijos konsultantai (dažniausiai trumpalaikiuose kursuose), kurie puolė važinėti po mokyklas ir mokyti (kartais patys nesuvokdami to modelio ar koncepcijos esmės) kitus. Mokytojai patyrė didelį spaudimą, įsimetė abejonės, kad „oi, kaip aš galėjau taip senoviškai dirbti“.
Ir mokytojas kūrėjas pamažu atsisakė savo savasties, ėmė virsti į mokytoją – reglamentų vykdytoją, rodiklių, kriterijų ir indikatorių siekėją. Nebijojimą klysti ir mokytis iš klaidos pakeitė atitikimas neklystantiems reglamentams.
Dar vėliau atsirado visagaliai reitingai. Kuomet viena iš verslo organizacijų sugalvojo, kad reitinguojant švietimo įstaigas galima visai neblogai užsidirbti. Jie šaunuoliai. Verslo organizacijos nėra labdaros organizacijos, jų paskirtis ir yra uždirbti pelną. Tačiau vietoje to, kad mokyklų vadovai ir mokytojai su humoru pažiūrėtų į tuos reitingus, jie įsivėlė į verslo primestas žaidimo taisykles.
Ką ten mokyklų vadovai, mokytojai ar tėvai, jei net švietimo ministrai ir viceministrai puolė pirkti leidinius, kuriuose kažkas sureitingavo švietimo įstaigas. Ir dar baisiau, ėmė juos cituoti, remtis vertindami mokyklas, tiesiogiai ar netiesiogiai spausdami žemiau esančius vadovus, o šitie – mokytojus. Kas dirba švietimo sistemoje, tas žino, kad ne įstojimas į aukštąsias mokyklas, ar gerai išlaikyti brandos egzaminai parodo, ar mokykla yra gera. (Beje „Brandos egzaminai“ – dar vienas nesąmoningas pavadinimas, nes dabar esantys momentiniai žinių patikrinimai niekaip nematuoja asmenybės brandos).
Bet šie visagaliai reitingai (tiksliau, įvairių lygmenų vadovai bei tėvai) dar labiau spustelėjo mokytojus orientuotis ne į holistinį asmenybės ugdymą mokykloje, bet į paruošimą testams, egzaminams ar kitiems patikrinimams. Nes nuo to priklausė mokykla gera ar bloga, mokytojas geras ar blogas. Nesvarbu, kad viena mokykla yra tame mikrorajone, kuriame mokosi vaikai turintys puikias sąlygas mokytis namuose, tėvų pajamos leidžia samdyti korepetitorius, o kitoje mokykloje virš 40 proc. vaikų yra socialiai remtini.
Jei atsiranda sąvoka „geras“ ir „blogas“, atsiranda ir konkurencija.
Jei atsiranda sąvoka „geras“ ir „blogas“, atsiranda ir konkurencija. Mokyklos ir mokytojai jose ėmė konkuruoti tarpusavyje. Tai iššaukė mokytojų užsidarymą vieniems nuo kitų. Ne bendradarbiavimą, bet užsidarymą. Ši žinia apie „geras“ ir „blogas“ mokyklas, „gerus“ ir „blogus“ mokytojus pasiekė ir tėvus. Dalis tėvų, pasiskaičiusių kelis straipsnius ar knygas, puolė mokytojus mokyti kaip reikia dirbti. Dalis mokyklų ir dalis mokytojų visai sukompleksavo ir puolė „įtikti“ tėvams, kad tik nepabėgtų „krepšelis“. Kai studijavau doktorantūros studijose, šiuolaikinės ugdymo filosofijos paskaitas vedė (2006 metais miręs) Kembridžo universiteto profesorius Terence H. McLaughlin. Jis tuomet mums išsakė savo nerimą, kad mokyklų ir mokytojų konkurencija gali privesti prie labai žalingo švietimui pataikavimo tėvams.
Aklas pataikavimas tėvams veda prie to, kad mokytojas praras savo autoritetą, nes bet kuris tėvas galės nurodyti mokytojui kaip dirbti ir jausis, ką daryti, nes, jo nuomone, švietime jis išmano daugiau nei mokytojas.
Man teko susipažinti ir stebėti dviejų Šveicarijos mokyklų veiklos ypatumus. Be kita ko, paklausiau tų mokyklų direktorių, kokią kriterijų, indikatorių, rodiklių, instrumentų metodiką jie taiko vertinant ugdymo procesą mokykloje. Jie man atsakė paprastai: „Žmogau, apie kokius tu vertinimo instrumentus kalbi? Mūsų mokykloje 350 (kitoje 400) mokinių. Mes pažįstame visus mokinius, mes žinome jų gyvenimo sąlygas, mes kalbamės su jais, bendraujame su tėvais. Mes kartu sprendžiame iškilusias problemas“.
Paklausus apie mokytojų veiklos vertinimą, atsakymas buvo panašus: „Mes susėdame ir kalbamės. Mokytojai patys mato, kur jiems reikia tobulėti. Tariasi su kolegomis, paprašo, kad kolegos ateitų pastebėti pamokas, patartų…“ . Esmė buvo – „Mes bendradarbiaujame tarpusavyje ir su tėvais”.
Matant tokią bendradarbiavimo kultūrą, vienoje iš tų mokyklų paklausiau, ar įmanoma būtų pas jus įsidarbinti mokytoju? (graži gamta, geras mikroklimatas, orus atlyginimas). Atsakymas buvo įdomus… „O ar daug pas jus yra mokytojų, kurie galėtų dirbti Šveicarijos mokyklose pagal mūsų reikalavimus mokytojui?“ Aš susimąsčiau…
Tikrai… Kiek to tikro bendradarbiavimo yra likę mūsų mokyklose? Kiek mūsų vadovai pasitiki mokytojais, o mokytojai vadovais? Kiek mūsų mokytojai pasitiki vieni kitais, kad galėtų tiesiog paprašyti kolegos ateiti į pamoką, pastebėti, ką darau ne taip, nes reikia patarimo? Kiek tėvai pasitiki mokytojais? Kiek mums reikia to pasitikėjimo ir ką darytume su tuo pasitikėjimu? Ar esame pribrendę dirbti abipusio pasitikėjimo pagrindais? Ar nebus taip, kad kai kas naudosis tuo pasitikėjimu, kaip galimybe nedaryti to, kas priklauso? Atsakymo į šiuos klausimus neturiu…
Rugsėjo 1-osios proga, noriu palinkėti mūsų mokytojams ir mokyklų vadovams, visų pirma, išlikti mokytojais ir vadovais. Nepameskite savo gilios prasmės ir garbingos misijos. Būkite stiprūs – jūs mokėtės daug metų (turiu galvoje ne tik aukštąsias mokyklas, bet ir darbo vietas), tad jūs geriausiai žinote kaip ugdyti mokinius.
Padėkite vieni kitiems, palaikykite, dažniau pasakykite gerus žodžius vieni kitiems, neužsidarykite, nebijokite bendradarbiauti. Ir kai žiūrėsite į reitingus (mokyklų, ar savo), tiesiog nusišypsokite. Ne skaičiukai parodo, kaip jūs dirbate. Jūs matote kiekvieną dieną vaikų akis, nuo jūsų priklauso, ar vaikų akys dega mokykloje, ar yra liūdnos, ar liūdnos akys užsidegs, atsiras šypsena… Ir kad rugsėjo 1 – oji mums visiems būtų šventė.
P. S. Man labai įstrigo kažkada matytas projekto „Renkuosi mokyti“ paveikslas. Jame ant mokyklinės lentos vaikiška ranka buvo užrašyta: „Ieškomas pats geriausias mokytojas. Labai laukiam. Vaikai.“
